Annos Jankunec nuotrauka, Studio Smile
Tokios ekstremalios mamytės mūsų žindymo projektuose dar nebuvo!
Tikimės, jog nuotraukos trumpam atims žadą ir jums, kaip ir mūsų redakcijai.
Šio straipsnio herojė Irina Storchilo įrodė, kad žindyti galima ne tik šokant, darant špagatą, bet ir žemyn galva! Fotografei Annai Jankunec pavyko pagauti nepaprastas akimirkas.
Stulpas ir minus 15 kilogramų
Irina Storchilo-Dmitrijeva šiuo metu gyvena Sankt Peterburge. Žiemą su metukų sulaukusiu sūneliu Liūtuku grįžo pasisvečiuoti pas senelius į Vilnių. Čia ir dalyvavo fotosesijoje.
Prieš septynerius metus baigusi vidurinę mokyklą Vilniuje, Irina įstojo į Sankt Peterburgo meno universitetą studijuoti režisūros ir muziejininkystės. Bet nei kaip režisierė, nei kaip muziejininkė nedirba – dar studijų metais susižavėjusi Pole dance (šokiais prie stulpo), ji dirba šių šokių trenere.
„Studijuodama buvau apkūni mergaitė. Esu nedidukė, 159 cm ūgio, o svėriau 65 kilogramus. Tai jau tikrai nemažas antsvoris. Iki tol buvau bandžiusi įvairias sporto šakas, bet niekas neprilipo. O Pole dance užkabino iš karto. Po pusantrų metų aš buvau numetusi apie 15 kilogramų ir pradėjau dalyvauti tarptautinėse varžybose, skinti prizus. Esu užėmusi pirmą vietą Honkonge, Londone, įvairiuose Rusijos miestuose, gana aukštų rezultatų pasiekusi Prancūzijoje, Ispanijoje.
Kai pradėjau šokti, sulieknėjau, atsirado daugiau jėgų, pasidariau lanksti ir be vargo padarau špagatą, virvutę. Dabar dauguma žmonių galvoja, kad aš buvusi baleto šokėja arba gimnastė. Klausia, kuo užsiiminėjau vaikystėje. Labai nustemba, kai sužino, kad jokio choreografinio pasirengimo nuo mažens neturiu. Sportuoti pradėjau būdama 22 metų.
Pamenu, kai susipažinome su būsimuoju vyru, nusivedžiau jį į treniruotę. Jis buvo sužavėtas – manė, kad mes tik šokame aplink stulpą, o iš tiesų mes darome gana sudėtingus triukus. Nuo to pirmo karto vyras tapo mano – kaip šokėjos – gerbėju, ėmė kartu važiuoti į varžybas, garsiai palaikyti per konkursines programas, dovanoti gėles“, – pasakoja Irina.
Labai greitas planas – vaikutis
Nėštumo metu Irina sportavo iki aštunto mėnesio
Irina su savo vyru pažįstami jau ketverius metus. Pradėjo draugauti, paskui gyventi kartu ir planuoti vaikučius. Sako, truputį net išsigandę, kai tas planas išsipildė iš karto.
Nėštumo metu Irina sportavo iki aštunto mėnesio. „Aš tapau profesionalia trenere, turiu daug mokinių, kai kurie mokiniai jau įkūrė savo mokyklas ir patys tapo treneriais. Man Pole dance – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas, neįsivaizduoju savo gyvenimo be šokių. Todėl, kai pradėjau lauktis, nenustojau šokti, tik nedariau pačių sudėtingiausių triukų, bijojau pakenkti vaikučiui.
Tuo metu turėjau dvi mokines iš Korėjos, jos lankė mano pamokas visą mėnesį ir tik prieš išvažiuodamos suprato, kad aš esu nėščia. Negaliu pasakyti, kad visiškai nejaučiau nėštumo. Žinoma, kartais ir pavargdavau, ir vaikutis pradėdavo spardytis. Bet iš esmės labai gerai jaučiausi. O 8 mėnesį nustojau sportuoti tik dėl to, kad pastebėjau, jog žmonės į mane jau žiūri įtariai. Lyg ir su gailesčiu. Pasakiau sau: laikas sustoti ir pailsėti. O po gimdymo praėjus mėnesiui, pradėjau vėl sportuoti. Atėjus į pirmą treniruotę buvo įdomu, kokia mano fizinė būsena.
Palikau mažylį su tėveliu ir visą valandą šokau. Atrodė, kad po nėštumo ir gimdymo dingo visi pilvo raumenys! Rankos, nugara, kojos išliko stiprūs, o pilvo tarsi nebėra, nors turėjau tikrai stiprų pilvo presą,“ – pasakoja šokėja.
Jam sporto salė Liūtukui – įprasta aplinka
Idee fixe – žindyti
Irina sako, jog būdama nėščia daug skaitė apie natūralų maitinimą. Ją užvaldė idėja, kad būtinai savo vaikutį turi maitinti pati. Juo labiau kad žinojo, jog jos mamai maitinti nepavyko nė vieno vaiko. „Teoriškai buvau pasiruošusi labai gerai, bet praktiškai paaiškėjo, kad mano ir vaikučio kraujo grupės nesutampa, pirmomis dienomis negaliu maitinti pati. Gydytojai leido pridėti prie krūties tik penktą parą po gimdymo, kai jau grįžau į namus. Prasidėjo tikra kova, nes mažylis jau buvo pripratęs prie buteliuko, nenorėjo traukti iš krūties. O aš nenorėjau pasiduoti.
Vis dėlto pavyko pereiti prie visiškai natūralaus maitinimo, pamiršome mišinėlius. Pirmas savaites speneliai buvo nugraužti, skaudėdavo taip, kad maitindama verkdavau. Atrodė, geriau dar kartą natūraliai pagimdyčiau be jokių nuskausminamųjų, kad tik nereikėtų žindyti. Bet sportininkės charakteris neleido pasiduoti, palaikė ir vyras. Dabar sūneliui Liūtui jau metai, iki šiol jį maitinu,“ – džiaugiasi Irina.
Per tuos metus buvo ir daugiau žindymo problemų. Net keletą kartų teko patirti pieno stazes, kuomet pakildavo temperatūra iki 39 laipsnių. Kartą, kaip tyčia, vyras buvo išvažiavęs į komandiruotę, nebuvo kas pabūtų su vaikučiu. Irina išsikvietė greitąją pagalbą, kuri niekuo negalėjo padėti, tik pasiūlė nuvežti pas chirurgą, jei kam nors paliks kūdikį.
Kadangi vaikučio nebuvo kam prižiūrėti, Irina liko namuose ir ėmė klausinėti „Facebookoׅ“ grupės „Žindykime kartu“ patarimų. Mamos, pačios patyrusios panašias situacijas, patarė laikyti kuo ilgiau prie krūties vaikutį, o po maitinimo dėti ant krūtų kompresus. Taip ir pavyko krizę įveikti be chirurgų įsikišimo.
Fotosesija žemyn galva
„Kai pradėjau sportuoti po gimdymo, mažylį atsinešdavau į salę. Jam sporto salė – įprasta aplinka, netrikdo ir svetimi žmonės. Liūtukas treniruotę praleidžia arba vaikjuostėje, arba mano glėbyje, nes mėgstu vaikutį nešioti ant rankų. Jis ant mano krūtinės tiesiog gyvena, kai nori, randa krūtį ir pažinda, kai nori, – numinga. Ir namų ruošos darbus atlieku su juo glėbyje – man tai taip natūralu. Ta fotosesija – žindymas šokant – man nebuvo kažkas ekstremalaus. Mano mama, kuri padėjo per fotosesiją, labiau jaudinosi negu aš. Jai atrodė neįsivaizduojama, kaip galima žindyti ant stulpo. Bet mūsų Liūtukas pripratęs ir prie aktyvios mamos, ir prie stulpo,“ – sako Irina.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
