Tęsiame pasakojimų ciklą apie tai, kad žindyti galima visur ir visada.
Jau rašėme apie žindančią nuotaką, o dabar pristatome tris deives su kūdikiais.
Pasakoja fotografė Anna Jankunec:
Šį mėnesį pati gamta padiktavo siužetą: „Žydėjimas“. Norėjau parodyti, kad maitinanti moteris yra nepaprastai graži, švelni, nuostabi – tarsi deivė. Galvoje vis sukosi vaizdas: trys gražios jaunos dievaitės prie žydinčio medžio… Matyt, pasąmonėje užsilikusi mane dar vaikystėje sužavėjusio lietuvio fotografo Romualdo Rakausko nuotrauka iš ciklo „Žydėjimas“, kurioje kaip tik užfiksuotos trys jaunos lietuvaitės.
Galiu pasidžiaugti, kad norinčių pozuoti projektui netrūksta, moterys nesidrovi žindyti prieš objektyvą. Iš anksto pradėjau derinti visas detales, ieškoti modelių. Šį kartą pasikviečiau Alioną, kuri asmeniškai labai prisidėjo prie mano sėkmingo žindymo kelio pradžios, ji kaip galėdama drąsino mane sunkiomis minutėmis, negailėjo gerų patarimų.
Su kita heroje susipažinau per jos naujagimio fotosesiją, ši moteris papasakojo man savo nelengvą patirtį maitinant pirmagimį, ji man pasirodė labai ryžtinga, drąsi, linksmo būdo.
Su trečiąja dalyve Rima susipažinau, likus valandai iki fotosesijos, nes staiga susirgus kitai dalyvei Rima, perskaičiusi mano žinutę grupėje „Žindykime kartu“, greitai atsiliepė ir išgelbėjo visą reikalą, atvažiuodama vos per pusvalandį.
Kaip smagiai leidome laiką pasiruošimo metu: trys mažyliai ir trys mamos viename kambaryje grožio specialisčių apsuptyje, o tarp jų – ir aš su savo mažąja dukrele. Pasiruošusios fotosesijai iškeliavome į sodą, kur pučiant lengvam, švelniam vėjeliui moterys įsikūnijo į deivių vaidmenis. Būtent tokios, mano manymu, turėtų būti tikros deives – besidalijančios savo meile.
Pasakoja mamos
Aliona Kuckevičienė, 2 vaikučių – septynmečio Arano ir metukų Emiro – mama:
Pirmagimį žindžiau iki 1 metų ir 7 mėnesių. Kai susilaukiau antrojo vaikučio, viskas buvo dar sklandžiau ir paprasčiau. Tikrai žinojau, kad maitinsiu, tik reikia nepalūžti pirmąjį mėnesį, kol atsiranda pienuko, kol vaikelis išmoksta žįsti, o krūtis prisitaiko prie vaiko poreikių. Pirmas mėnuo visada pats sunkiausias. Tada apninka ir baimės, ar vaikui užtenka pieno, ar nereikia papildomo maisto. Bet tas baimes gali išsklaidyti gydytoja, kuri pasveria, apžiūri vaikutį ir mato, ar viskas gerai.
Tikriausiai su kiekvienu vaiku natūralus žindymas kitoks, kaip skirtingi ir patys vaikai. Mūsų vyresnėlis naktimis miegodavo, o mažiukas dažnai prabunda valgyti. Nepaisant to, kad valgo dažnai, buvo užsikimšę pieno latakėliai, reikėjo kreiptis į žindymo specialistę pagalbos. Bet aš nesupanikavau, nes žinojau, kad visas problemas galima išspręsti. Kai susireguliuoja maitinimo režimas, žindymas, – tai malonumas ir patogumas. Gali kur nori eiti, važiuoti su vaiku – maistas ir gėrimas visada kartu. Bet kurią akimirką gali ir pavalgydinti, ir nuraminti vaikutį. Dar akivaizdus pliusas, kad natūralus maitinimas nepalyginamai pigesnis už dirbtinį, nereikia nei mišinukų, nei buteliukų. Mūsų mažylis auga ir be čiulptuko.
Kažkur radau informacijos, kad nuo trečio mėnesio šalia mamos pieno jau galima pradėti duoti ir kitokio maisto. Atsargiai pabandžiau pasiūlyti košės, bet vaiką pradėjo berti, tad intuityviai suvokiau, kad kito maisto jam dar ir nereikia. Pakanka mano pieno. Prie košių sugrįžome dar po trijų mėnesių, ir tada jau viskas buvo gerai.
Rima Matusevičienė, 2 mėnesių Kosto mama:
Kostas – mūsų pirmagimis. Nėštumo metu buvau nusiteikusi, kad žindysiu ir negriebsiu mišinėlių pirmai progai pasitaikius. Nesklandumų gal ir buvo, bet ne tokių rimtų, kaip matau aplinkui.
Gimdymas buvo sklandus, pagimdžius greitai atsirado priešpienio, vaikas ėmė krūtį. Kai grįžau iš gimdymo namų, vieną dieną buvau supanikavusi. Krūtys pasidarė tarsi akmeninės, vaikas nebemokėjo žįsti. Buvo sekmadienis, vyrą išsiunčiau ieškoti dirbančios vaistinės, kad kuo skubiau nupirktų pientraukį.
Nusitraukiau 60 mililitrų, krūtys suminkštėjo ir toliau viskas jau buvo gerai. Taip vieną kartą tąpientraukį ir tepanaudojau. Bet, manau, galbūt dar pririeks, jei teks kur nors ilgesniam laikui išeiti. O gal net į pieno banką duosiu pienuko, jei ir toliau jo turėsiu tiek daug.
Kai, grįžus iš gimdymo namų, pas mus užsuko gydytoja, mane nustebino jos klausimas: kiek suvalgo vaikas? Sakau, nežinau, aš nenusitraukinėju matuoti. Tada klausinėjo mane toliau: kaip manote, ar jam užtenka pieno? Negalėjau būti tikra, ar užtenka, nes sūnelis kartais verkdavo, bet, manau, dėl pilvuko dieglių. Per pirmąjį mėnesį Kostas priaugo 1,8 kg. Mes labai dažnai nesisveriame, nes žinau, kad vaikas auga šuoliais.
Po kurio laiko pakeičiau šeimos gydytoją ir dabartine esu patenkinta.
Man labai padėjo ir „Facebooko“ grupė „Žindykime kartu“. Ją sudaro keli tūkstančiai mamų, mus net vadina sekta, bet toje sektoje gali gauti labai gerų patarimų.
Agnė Dirgėlienė, 7 mėnesių Danieliaus mama:
Danielius – mūsų pirmagimis. Kai penktą mėnesį sužinojome, kad turėsime berniuką, išrinkome Danieliaus vardą, ir koks sutapimas – jis gimė per savo vardadienį, spalio 10 dieną!
Žindymo pradžia buvo labai nelengva. Tik gimusį sūnelį man paguldė ant krūtinės, o jis neėmė krūties. Dvi valandas prabuvome gimdymo palatoje, nors akušerės ir bandė jam padėti pažįsti, jis nenorėjo. Visas tris dienas ligoninėje kankinausi ir aš, ir vaikas. Jis nori valgyti, mano krūtys kietos, skausmingos…Tik vėliau išsiaiškinau, kad aš nemokėjau taisyklingai paduoti krūties. Trečią dieną pasikviečiau akušerę, pasiguodžiau, kad niekaip neišeina vaiko pamaitinti. Ji nustėro: „Jūs ką, visas dienas nedavėte vaikui valgyti?“ Sakau, daviau, bet jis beveik nežindo. Akušerė labai supyko, liepė duoti vaikui mišinuko. Maitinau tuo mišinuku ir verkiau, kad išduodu ir vaiką, ir savo lūkesčius. Juk visą nėštumą svajojau, kaip aš turėsiu pieno, maitinsiu pati.
Mus išleido namo. Akušerė pasakė, kad penktą parą atsiras pienuko ir tikriausiai viskas susitvarkys. Grįždami namo iš ligoninės sustojome prie vaistinės, nusipirkau pientraukį ir antspenius, buteliukų, žindukų – visko, ko tik reikia kūdikiui maitinti. Bet grįžus prasidėjo tikras košmaras tiek man, tiek kūdikiui. Vaikas verkė, krūtys degė.
Prisijungiau prie „Facebooko“ žindymo grupės, pasakiau, kad nusitraukiu pieno ir vaikui kišu, mane išbarė, kad vaikui darau meškos paslaugą, pripras prie buteliuko. Išjungiau internetą, kad nesinervinčiau dar labiau.
Dariau viską, kad pieno būtų daugiau, – žindymo arbatos gėriau litrais, valgiau chalvos, paprašiau, kad vyras nupirktų nealkoholinio alaus, nes buvau girdėjusi, kad tai skatina pieno gamybą. Vaikščiojau po namus be liemenuko, kad krūtys nebūtų spaudžiamos, ir vis nusitraukinėjau po truputį pienuko. Penktą dieną vaikas jau klykė, o aš buvau tokia išvargusi, kad nusiunčiau vyrą į vaistinę mišinuko.
Vyras nuvažiavo į vaistinę, o vaistininkė, sužinojusi, kad vaikui tik kelios dienos, atkalbėjo, sako, tegul tik maitina krūtimi, ir jokių mišinukų. Grįžo vyras namo tuščiomis. Susiradau žindymo konsultantės telefoną, kad skubiai atvažiuotų pas mane. Bet ji buvo išvykusi ir Vilniuje žadėjo būti tik po kelių dienų. Ji patarė kuo dažniau glausti vaikutį prie krrūtinės. Dar peržiūrėjau vaizdo įrašą, įkeltą į jos „Facebooko“ puslapį, kaip vaikučiui paduoti krūtį. Peržiūrėjau gal tris kartus, pasikviečiau ir vyrą: „Povilai, žiūrėk ir tu, kaip taisyklingai tai daryti“. Peržiūrėjome, padaviau krūtį, kaip ten patariama, ir įvyko stebuklas – sūnelis pradėjo traukti pienuką. Tiek ir tereikėjo. Nuo to karto žindymas yra sklandus ir lengvas. Danielius pirmą mėnesį priaugo beveik kilogramą.
Dabar žindymas yra džiaugsmas ir man, ir vaikui.
Ginta Liaugminienė
Suknelės – iš salono „Ilona“
Makiažas – Anna Smile ir Alionos Kuckevičienės
Šukuosenos – Marinos Jachimovič
Floristė Kristina iš „Tobulos šventės“
