Sportas ir pienas. Apie mamytę, krossfito sporto salę ir žindymą

Žindymo projektas vyko krossfito klube

Šįkart fotografė Ana Jankunec himną motinystei ir natūraliam maitinimui nutarė sugiedoti… sporto salėje, tarp svarmenų. Viskas yra suderinama, viskas yra įmanoma.

Apie tai pasakoja ir šios fotosesijos herojė Elita, vis dar žindanti vienerių metukų Emilės mama.

„Sporto salė mums abiems su vyru labai svarbi vieta, nes mes ten susipažinome. Buvome aktyvūs sportininkai, besižavintys krossfitu ( „Crossfit“ – tai treniruotės su svoriais, aerobika ir gimnastika). Abu buvome kietuoliai, tai iškart atkreipėme vienas į kitą dėmesį. Sporto salę lankiau ir jau laukdamasi dukrytės, tai fotografei Anai pasiūlius pagalvoti apie vietą, kur vyks fotosesija, ilgai galvoti nereikėjo. Žindymo projektas turi vykti būtent krossfito klube.“

Sportiška nuo pat vaikystės

„Kiek save atsimenu, mano gyvenime visada buvo sportas. Vaikystėje išbandžiau ne vieną sporto būrelį: lankiau tinklinį, rutulio stūmimą, bėgimą, žaidžiau stalo tenisą, dalyvavau varžybose. Ne viskas buvo atliekama teisingai, tuo metu sugebėjau įgyti net tris stuburo išvaržas. Jas dar labiau pagilinau jaunystėje, kai dirbant Anglijoje teko kilnoti sunkias dėžes.

Krossfitas atsirado jau suaugus. Regis, pirmasis apie tai pradėjo kalbėti brolis. Mano visa šeima sportiška, su vyresniuoju broliu dažnai kartu eidavome į sporto klubą. Tuo metu apie specializuotus krossfito klubus Vilniuje nežinojau, eidavome į paprastą sporto klubą, bet darydavome neįprastas treniruotes. Tik vėliau sužinojau ir pradėjau lankyti „Brasa crossfit“ klubą, kuris skirtas būtent krossfitui. Tai gana nauja sporto šaka Lietuvoje, ji mane „užkabino“ savo universalumu – čia reikia būti stipriam, nes kilnojami svoriai, greitam, nes bėgama, lanksčiam, ištvermingam. Labai džiaugiuosi, kad krossfitu užsiiminėjau dar iki dukrytės gimimo, nes kūnas tapo stiprus. Dabar nešioti 10 kilogramų sveriantį vaiką yra vienas juokas, palyginus su 80 kilogramų štangomis, su kuriomis treniruodavausi salėje. Kai žinai, kaip taisyklingai judėti, kaip tausoti stuburą keliant svorį, nekliudo net tos stuburo išvaržos.“

Dabar nešioti 10 kilogramų sveriantį vaiką yra vienas juokas, palyginus su 80 kilogramų štangomis, su kuriomis Elita treniruodavosi salėje

Nėštumas pakoregavo krūvį

„Po mūsų su vyru pažinties įvykiai klostėsi greitai: ėmiau lauktis Emilės, tad vestuvėse dalyvavome jau trise. Vestuvinėse nuotraukose matyti jau gana nemažas pilvelis. Dar nežinodama, kad laukiuosi, ateidavau į sporto salę ir apimdavo tingulys, norėjosi pasėdėti, susisupti į šiltą megztinį. Paskui supratau, kad pats kūnas saugojo tą naują gyvybę. Iki nėštumo abu su vyru praleisdavome po 3–4 valandas per dieną sporto klube. Per savaitę darydavome tik vieną išeiginę. Laukdamasi sumažinau kilnojamus svorius (o juk buvau jau kūną paruošusi kelti 100 kilogramų štangą).

Susituokėme bažnyčioje, atšventėme vestuves su artimaisiais Užutrakio dvare, o kitą dieną jau išvažiavome į savo povestuvinę kelionę. Mūsų medaus mėnuo irgi buvo netradicinis. Nors buvau beveik 7 mėnesį nėščia, kopinėjome po kalnus Gruzijoje.

Pasyvus poilsis prie baseino – ne mums. Vietinis gidas vis man kartojo, kad į uolą lipti negalima, bet aš lipau ir ėjau visur kaip lygi su vyrais. Jaučiausi fantastiškai, prie fizinių krūvių buvau pripratusi, tai nejau sėdėsiu? Nėštumo metu teko pakeliauti ir po Ispaniją, ten irgi lankydavau treniruotes krossfito klube. Iki 8 mėnesio važinėjau dviračiu. Atsisakiau tik šuoliukų šokdyne ir kelių pratimų, kuriuos atliekant sunkiau kvėpuoti.

Kadangi iš labai aktyvaus sporto perėjau prie mėgėjiško, per nėštumą priaugau gana daug svorio. Kai svarstyklės parodė plius 20 kilogramų, nustojau svertis.“

Aktyvi mama

„Pirmi mėnesiai po gimdymo buvo nuolatinis žindymas. Labai stengiuosi vaiką auginti prieraišiai, prisiderinti prie jo poreikių ir norų bei juos atliepti. Nors nekantravau grįžti į krossfito salę, buvimas su vaiku buvo svarbiau. Kartais namuose darydavau pritūpimus, vietoj svarmenų rankose laikydama Emilę. Labai daug vaikščiodavome. Emilei labiau patiko ne vežimėlis, o nešynė. Su nešyne esame įveikę jau ne vieną žygį po 10–15 km.

Žindančiai moteriai norisi maisto, kuris suteikia greitos energijos. Kol maitinu, negaliu laikytis sportininkams įprastos dietos.

Todėl ir kūnas dar neatsistatė, koks buvo. Tačiau nesijaučiu suglebusi – esu gan stipri, tvirta, daug nešioju vaiką, o raumenys prisimena, ką reiškia dirbti. Tačiau vien vaikelio nešiojimo nepakanka – kūnas treniruojasi kreivai, nesuderintai, nes paprastai viską darome ta ranka ir koja, kuri kūno pusė stipresnė. Tik sporto salė gali atkurti balansą.“

Tik sporto salė gali atkurti balansą, mano Elita

Maitinimas – ne kaip iš vadovėlių

„Dabar Emilijai tuoj sueis metukai, aš esu laiminga, kad ją maitinu natūraliai iki šiol ir, tikiuosi, maitinsiu dar bent metus, kaip ir rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija. Tačiau žindymo pradžia nebuvo labai sklandi. Esu be galo dėkinga už reikiamą pagalbą ir žinias „Facebooko“ grupei „Žindykime kartu“. Čia gavau labai daug informacijos, pradėjau pati aktyviai domėtis, skaityti knygas, straipsnius, mokslinius tyrimus, tad netrukus jau pati galėjau padėti moterims, susidūrusioms su žindymo metu kylančiais nesklandumais, tapau viena iš grupės „Žindykime kartu“ moderatorių. Labai gaila, kad mūsų šiuolaikinėje visuomenėje vis dar gajūs tarybiniai mitai dėl pieno nebuvimo, dingimo ir pan.

Deja, dauguma medikų neatnaujina savo žinių ir taip labai klaidina mamas. Šiuo metu dar daugiau gilinuosi į žindyma ir planuoju tapti savanore, teikiančia pagalbą žindančioms moterims gyvai.

Pirmas savaites žindyti buvo labai skausminga, krūtys nepratusios prie intensyvios stimuliacijos. Vėliau skausmas apmažėjo, krūtys priprato ir žindymas tapo sklandus. Antrą mėnesį aplankė dar intensyvesni skausmai, tada pradėjau ieškoti priežasčių ir užsienio literatūroje perskaičiau apie spenelių Reino sindromą ir kad tai būdinga labai jautrias krūtis turinčioms moterims.

O tokių yra gana daug, tik gydytojai apie tai nekalba. Reino sindromas sustiprėja, jei žindanti mama vartoja kofeino (teko pereiti prie kavos be kofeino ir visai atsisakyti juodosios bei žaliosios arbatų), jei organizme trūksta kalcio, magnio, vitamino B. Visus metus vartoju šiuos papildus. Reikia vengti ir temperatūrų skirtumo, nes iš šiltos patalpos įėjus į šaltą arba atvirkščiai, krūtis skaudžiai dilgčioja. Tačiau atsižvelgus į visus patarimus žindyti vėl tampa nebeskausminga.

Vaikui saugu šalia mamos. Pirmais mėnesiais mamos krūtis yra ir pažinimas, ir saugumas, ir maistas. Aš nesiliauju dėkoti gamtai už tokį stebuklą – už galimybę maitinti savo kūdikį krūtimi. Tai lyg galimybė praleisti per savo filtrą visą maistą ir savo vaikui pateikti tik tai, kas geriausia. Juk ir nėštumo metu maitiname savo mažylius. Matyti, kaip vaikas auga, stiprėja, kaip sąmoningėja, vien gaudamas mamos pienelį, – tai fantastiška.

Ginta Liaugminienė, nuotraukos Anna Smile, fotografuota sporto klube BRASA CROSSFIT

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


 

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši − 6 =

Kitos temos: