Fitneso trenerė Justa: „Susikurkite kūną, kokio tik norite“

Fitneso trenerė Justa Venslovaitytė kadaise buvo chemikė

Sveikatingumo aerobikos (fitneso) trenerė Justa Venslovaitytė kadaise buvo chemikė. Kartą ji nutarė patobulinti savo kūną, tačiau net neįsivaizdavo, kad kūnas taps jos darbo instrumentu, o chemijai bus ištarta „sudie“.

Kalbamės su sveikatingumo aerobikos trenere, 2 metų Trojaus mama Justa.

Justa, atrodote pribloškiamai, netrukus dalyvausite savo pirmose varžybose. Iš niekur tokie dalykai neatsiranda – matyt, vaikystėje buvote labai sportiška?

Sportininkė nebuvau, konkrečios sporto šakos būrelio nelankiau, bet kūno kultūrą labai mėgau. Nebuvau ta mergaitė, kuri stengiasi gauti lapelį iš gydytojo, kad nereikėtų eiti į kūno kultūros pamokas (juokiasi). Mokykloje bėgiojau sprintus, dalyvaudavo mokyklinėse varžybose.

Kai reikėjo rinktis profesiją, apie tai, kad galėčiau studijuosi kūno kultūrą, nebuvo net kalbos! Tuomet požiūris į trenerius, kūno kultūros mokytojus buvo nekoks, tai buvo vadinamieji „fizrukai“, kurie nedaug uždirba. Tokia profesija – tarsi paskutinė galimybė tam, kuris nieko nesugeba pasiekti smegenimis.

Kadangi man puikiai sekėsi tikslieji mokslai, baigiau chemijos bakalaurą ir 4 metus dirbau įvairiose laboratorijose – Lietuvoje ir Vokietijoje.

Bet dabar esate sveikatingumo aerobikos trenerė. Kaip įvyko šis virsmas?

Kai studijavau, visiškai nesportavau, nesilaikiau sveikos gyvensenos principų. Naktimis dirbau barmene klube, patys suprantate, kokie buvo mano gyvenimo ir mitybos įpročiai – valgymas naktimis, greitas maistas,  miego trūkumas ir t.t.

Kartą naršant internete atsitiktinai į akis pateko viena nuotrauka – moteriai ant pilvo buvo sikspekas, ji gražiai treniruota, atstovavo nepriklausomos, laisvos, sveikos ir stiprios moters idėją. Pagalvojau: „Vau, kaip gražiai atrodo. Aš, matyt, atrodau labai panašiai“. Tačiau kai pažiūrėjau į veidrodį, supratau, kad esu per geros nuomonės apie save. Kad tie metai, praleisti sėdint ir graužiant chemijos knygas, o naktimis dirbant klube, stipriai pakeitė mano kūno formas.

Nusprendžiau nueiti į treniruotę. Bet kokią. Pasirinkau grupinę ir per ją vos nenumiriau tikrąja to žodžio prasme, nes negalėjau iškvėpuoti, taisyklingai atlikti pratimų. Labai nusivyliau savimi, susigėdau. Anksčiau galvojau, kad fizinę formą galima prarasti tik senstant, o juk buvau visai jauna… Po truputį pradėjau sportuoti – sistemiškai, beveik kas dieną.

Ilgas kelias nuo atsitiktinės klubo lankytojos iki trenerės?

Esu maniakiškos prigimties, į vieną sritį neriu stačia galva, noriu joje būti geriausia. Tad sportavau vis rimčiau, vis dažniau, tai pasidarė man savotiška manija. Sportavimas nuo mažos veiklos virto į visą mano laiką okupuojantį užsiėmimą. Nors dar dirbau laboratorijoje Vokietijoje, visą laisvą laiką skirdavau arba sportui, arba mokslui apie sportą, kūno sudėtį, anatomiją, funkcijas. Studijavau užsienio trenerių kurtas sporto programas, sėdmenų treniravimo principus, mokslinius straipsnius.

Grįžusi į Lietuvą, išlaikiau egzaminus, gavau licenciją ir iškart „šoviau“ į sporto klubą dirbti. Tada buvo etapas, kai dieną dirbdavau laboratorijoje (jau Lietuvoje), po darbo sėsdavau ant dviračio ir numynusi į Vingio parką ten pravesdavau 3 grupines treniruotes. Šis etapas, kai dieną dirbau laboratorijoje, vilkėdama baltu chalatėliu ir užsidėjusi apsauginius akinukus, o vakare prie muzikos visu garsu treniruodama žmones, tęsėsi metus.

Tada priėmiau sprendimą, kad mano gyvenime vis dėlto svarbiau sportas, ir išėjau iš darbo laboratorijoje.

Svarbiausia pastojus nepradėti sportuoti kažko naujo, neįvedinėti naujų pratimų, nedidinti krūvio

Kokia buvo aplinkinių reakcija?

Dauguma kraipė galvas ir nesuprato, kas man darosi, kodėl aš mečiau puikų darbą dėl kažkokio hobio? Vis dėlto aplinkiniai matė ir didelį pozityvą, kaip aš iš vakarėlių liūtės virtau į treniruočių liūtę, iš nesveiko gyvenimo įšokau į sveiką. Tėvai ir kiti mane mylintys žmonės negalėjo į tai numoti ranka. Juk pasikeitė ne tik mano fizinė veikla, bet ir mityba.

Tarkime, kai dirbau klube ir grįždavau baigusi darbą 6 ryto, į mikrobangę įmesdavau kibiną, paskui jį suvalgydavau užsigerdama kokakola ir eidavau miegoti. Kai pradėjau sportuoti, iš pradžių buvo TIK sportas, bet paskui pradėjau domėtis ir mityba, vaikščioti į seminarus, buvo įdomu, ką valgyti, kad greičiau sutirptų riebalinis sluoksnis ir užaugtų raumeninis. Prenumeravau kalnus įvairių sporto ir mitybos leidinių iš viso pasaulio. Ir iš esmės pakeičiau savo mitybą.

Auginate 2 metų sūnų Trojų, ar motinystė nesustabdė jūsų? Dirbote besilaukdama, ar saugiai pasitraukėte?

Kas vyksta, kai žmogus gyvena iš savo kūno ir patenka į tokią gyvenimo situaciją, kai kūnas nebegali jam tarnauti? Padėtis ne iš lengvųjų. Kiekvieną dieną vesdavau po 4–5 grupines treniruotes, jos būdavo viena po kitos, su 10 minučių pertrauka.

Nemažai treniruočių vykdavo principu, kai treneris juda kartu su grupe – atlieka tuos pačius pratimus ir judesius. Tai milžiniškas krūvis. Kai sužinojau, kad laukiuosi, pirmas 6 savaites sumažinau dalį savo judesių – kai kurių pratimų nedarydavau, pavyzdžiui, šuoliukų ar pratimų pilvo presui. Bandydavau linksmai išsisukti iš padėties – parodydavau keletą kartų, o paskui teidavau taisyti sportuojančiųjų. Tačiau toliau dirbau su svoriais, tik 20 proc. juos sumažinau: jei iki tol darydavau pratimus su 40 kg svoriu, tai dabar darydavau su 30 kg svoriu.

Po 6 savaičių visiškai grįžau prie ankstesnio krūvio ir taip dirbau iki 6 mėnesių. Prijungiau ir šuoliukus, ir stacionarius pilvo preso pratimus. Nieko nedariau šiaip sau! Susiradau daugybę medžiagos, užsienio straipsnių, kaip treniruoti kūną besilaukiant. Juk pasaulyje tūkstančiai sportininkių, atlečių, čempionių laukiasi ir gimdo, tačiau nemeta savo kelio.

Pagrindinė mintis, kurią radau visuose straipsniuose: svarbiausia pastojus nepradėti sportuoti kažko naujo, neįvedinėti naujų pratimų, nedidinti krūvio. Tačiau tuos dalykus, kuriuos moteris darė iki nėštumo, ji gali daryti ir besilaukdama, tik reikia įvesti keletą pakeitimų. Yra sąrašas pratimų, kurių patariama vengti tam tikru nėštumo periodu: pirmuoju, antruoju ar trečiuoju trimestrais. Taip pat sąrašas pratimų, kurių patariama atlikti daugiau ir dažniau, nes jie labai naudingi laukiantis. Be to, svarbiausia yra sportu mėgautis, gauti kuo daugiau naudos ir nebandyti sudeginti kuo daugiau kalorijų, nes sustorėsi juk… Geriau sveikai maitintis, gyventi aktyviai.

Justa netiki, kad būna stebuklų ir moterys po gimdymo atsistato per savaitę

Iki kokio nėštumo etapo sportavote?

Su savo didžiuliu pilvu trenere dirbau, kol suėjo 7 nėštumo mėnesiai, o sportavau iki pat gimdymo – išvakarėse pasportavau, o kitą dieną jau išvažiavau gimdyti. Sportuodama rinkdavausi sėdimus pratimus su treniruokliais, kad galima būtų saugiai priglausti nugarą, neapkrauti pilvelio.

Nors kūnas per treniruotę pavargdavo, bet po jos, regis, daug mažesni būdavo hormonų pliūpsniai, alkio priepuoliai, nuotaikų kaitos. Sportuojanti mama turi sudaryti sąjungą su savo kūnu ir vaikučiu, pasitelkti intuiciją, įsiklausyti į save, ir tik tada sportuoti, jeigu jai tinka, jei gerai jaučiasi.

Ar sporto salėje palankiai žiūrėjo į svorius kilnojančią nėštukę?

Kadangi tuo metu lankydavausi ir kituose klubuose, ne vien tame, kuriame dirbu, dažnai ten jaučiausi balčiausia varna, kokia tik gali būti. Nuolatos girdėjau salės trenerių komentarus: „Ką tu čia darai?“, „Neišeik iš proto“, „Nepagimdyk salėje“. Manęs tokios replikos neveikdavo. Juk aš viską žinojau, buvau „pasikausčiusi“, žinojau, kaip turi būti iš tikrųjų, – ir mankštintis, ir sportuoti gali visos nėštukės, viskas priklauso nuo išmanymo. O savo darbo vietoje visada girdėjau tik palaikančius žodžius, besišypsančius, pagiriančius veidus, kad štai, šaunuolė, dirbi toliau, gražu žiūrėti. Labai dėkoju savo kolegoms ir klientams, kurie yra tokie pozityvūs, išmanūs, kad šituo etapu nesijaučiau atskirta.

Ar tiesa, kad sportininkės sunkiai gimdo dėl savo „geležinių“ raumenų?

Trojuką pernešiojau 2 savaites, todėl man gimdymą skatino. Jeigu nėštumas buvo lengvas ir malonus, pogimdyminis etapas greitas ir sėkmingas, tai pats gimdymas – labai sunkus. Tad šį mitą (kad sportininkės sunkiai gimdo) aš pateisinau.

Bet galiu pasidžiaugti, kad dėl sporto puikiai jaučiausi visus 9 mėnesius ir taip pat pogimdyminiu etapu, kuris buvo sąlygiškai lengvesnis, nei kitų (per nėštumą priaugau 16 kg).

Netikiu, kad būna stebuklų ir moterys po gimdymo atsistato per savaitę. O juk matome socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje, kaip žvaigždės pasirodo viešumoje po gimdymo atgavusios formas, nors praėjo tik kelios dienos. Taip nebūna. Viskas gana ilgai grįžinėja į savo normas: ir kraujotaka, ir pilvo siena, ir raumenynas, ir skysčiai. O kur dar riebalinis sluoksnis, prikauptas laktacijai. Po gimdymo aš supratau, kad mano kūnas niekada nebebus toks, koks buvo. Su tuo psichologiškai susitaikiau, priėmiau sprendimą dėti visas jėgas, kad šitą kūną, kurį turiu dabar, išgražinčiau, pagerinčiau, paturbinčiau.

Patarčiau ir moterims neskrajoti ir nesvaigti, kad „po gimdymo mano kūnas tapo dar gražesnis, o oda lygesnė“. Motinystė yra didžiausia dovana moteriai, tačiau ji turi savo kainą.

Nebandykite užkariauti viso pasaulio, kai ant rankų kūdikis, nes tai nuves tik į didžiulį stresą

Kaip vėl grįžote į sportą ir net į profesionalias varžybas?

Pirmas savaites mankštinausi namuose, ramiai, elementariai. Tada pridėjau ilgus pasivaikščiojimus stumdama vežimėlį. Tai buvo geros kardiotreniruotės, nes iš pradžių per tokius pasivaikščiojimus pulso dažnumas kildavo nenusakomai. Vaikščiodavau po 2–3 valandas, užstumdavau vežimuką ant kalno Kalnų parke, tada nusileisdavau ir taip pirmyn atgal keletą kartų.

Po poros mėnesių pradėjau vaikščioti į sporto salę, žinoma, su Trojuku ant rankų. Derindavau laiką, kai jis miega arba kai mažiau žmonių, kai niekas netranko štangų ir neklauso garsiai, kai mažiau žmonių, kai niekas netranko štangų ir neklauso garsiai muzikos. Tai buvo sugrįžimo pradžia, savotiškas išėjimas iš „limbo“ būsenos, kai gyveni tik su kūdikiu uždarame burbule.

Mano vyras irgi treneris, tad salėje labai dažnai būdavome trise. Mudu sportuodavome, o Trojus miegodavo kėdutėje arba stebėdavo savo šokinėjančius tėvelius. Beje, jam sporto salėje būdavo labai linksma, tarsi geriausias filmas – stebėdavo besiboksuojančius, štangas bekilnojančius žmones.

Kai Trojui buvo metai, grįžau dirbti trenere vakarinėse treniruotėse, o sūnelį prižiūrėdavo auklė. Gyvename kitaip, nei normalūs žmonės, kurie auklę samdo dieną (juokiasi).

Jūsų patarimai moterims, kurios nori po gimdymo susigrąžinti formas?

Būkite realistiškos, tikros mamos. Matau salėje supergražias, pasidažiusias, išsipuošusias mamytes, kurios išpiltos devinto prakaito laksto nuo treniruoklio prie leliuko. Jeigu sunku – pauzė! Palaukite, kol bus nesunku, ir tik tada darykite.

Nereikia, net negalima pasiekti tokios būsenos, kai esi neišsimiegojusi, nori valgyti, nori verkti, bet vis tiek eini sportuoti, nes viskas pasaulyje yra kūnas. Taip nėra – viskas pasaulyje yra psichologija. Kai jausitės pailsėjusi, stipti, motyvuota, tada eini sportuoti. Nebandykite užkariauti viso pasaulio, kai ant rankų kūdikis, nes tai nuves tik į didžiulį stresą. Laiko sau reikia, bet kartais reikia to laiko palaukti.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

P.S. Lapkričio mėnesį Justa dalyvaus sveikatingumo aerobikos (fitneso) varžybose, sveikatingumo (wellness) kategorijoje.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 − = vienas

Kitos temos: