Džiugiomis laukimo nuotaikomis gyvena mitybos ir sporto specialistų Ilkos Adams ir Andriaus Pauliukevičiaus šeima.
Nėštumas jau artėja prie pabaigos, tad Ilka turi ką papasakoti, kaip mankštintis ir ką valgyti, iš savo asmeninės patirties.
Ilka, kada susidomėjote sportu ir sveiku gyvenimo būdu?
Augau ir mokyklą baigiau Namibijoje, kur sportas buvo privalomas pagal mokyklinę programą. Man labiausiai sekėsi lengvoji atletika, buvau stipri 100 metrų bėgimo ir šuolių į tolį rungtyse. Papildomai kaip būrelius lankiau žolės ritulį (Afrikoje sniego nebūna, tad panašus žaidimas žaidžiamas ant žolės), angliškąjį krepšinį (netbolą) ir jodinėjau žirgais.
Nors nebuvau nė vienoje sporto šakoje pati geriausia, lyderė, bet mielai sportuodavau savo malonumui, važiuodavau į sporto stovyklas. Mes ir su draugais labai daug laiko leisdavome lauke, ką nors aktyviai veikdami. Galbūt todėl, kad tada dar nebuvo mados sėdėti prie kompiuterio?
Nuo kokių trylikos metų svajojau išvažiuoti pagyventi į Angliją. Vos baigusi mokyklą, nusipirkau lėktuvo bilietą ir išskridau į Londoną. Tik po kelių mėnesių, jau gyvenant Londone, man suėjo 18 metų. Londone ir dirbau, ir studijavau.
Teko išbandyti įvairiausių darbų – nuo fabrikų iki restoranų ar auklės darbo.
Gyvenau kartu su kitų šalių jaunimu, visi buvome labai užsiėmę, nekreipdavome dėmesio į tai, ką valgome. Dažniausiai pirkdavome greitą maistą, nes jis pigiausias, o ir skanus (nes labai riebus). Kai po pusmečio nuėjau į parduotuvę nusipirkti naujų drabužių, nusistebėjau, kad neįtelpu į savo 8 dydžio džinsus. Pagalvojau, gal Anglijoje drabužiai ženklinami kitaip. Neįtilpau ir į 10 dydį, tik į 12. Vadinasi, per pusę metų priaugau tikrai nemažai.
Tas apsipirkimas man atvėrė akis, kad turiu vėl pradėti sportuoti, kaip ir buvau įpratusi Namibijoje, ir kokybiškiau maitintis. Tiesiog padidėjusi dviem dydžiais nebepatikau sau, jausdavausi pavargusi, be energijos, išlindo visokios odos problemos. Tada dar neturėjau teorinių žinių, kas yra sveika, subalansuota mityba, bet pradėjau maitintis taip, kaip buvau įpratusi šeimoje – valgyti šviežiai ruoštą, paprastą maistą ir nepiktnaudžiauti saldumynais. Nieko nelaukdama nusipirkau abonementą į sporto klubą.
Kokie keliai atvedė į Lietuvą?
Gyvendama Anglijoje, nemažai keliavau. Kadangi turėjau draugų iš Lietuvos, susiruošiau aplankyti juos. Ta maža ir jauki šalis man labai patiko. Londone visai kitas gyvenimo tempas, vien cementas, parduotuvės ir spūstys žmonių. O Lietuvoje mes maudėmės ežeruose, laiką leidome gamtoje. Man labai patiko, kad kaimuose prie kiekvienos sodybos yra daržas, kur žmonės augina daržoves arba gėles. (Beje, mes su Andriumi dabar taip pat gyvename užmiestyje). Lietuvoje pasijutau kur kas arčiau gamtos, negu Anglijoje, todėl ėmiau ieškoti universiteto, kur galėčiau tęsti studijas anglų kalba. Įstojau į Gedimino technikos universitetą studijuoti vadybos ir marketingo, ir nuo pirmų dienų užsirašiau į sporto klubą. Taip susipažinau su asmeniniu treneriu dirbusiu Andriumi – būsimuoju savo vyru.
Jis mane pamatė ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Kadangi puikiai kalbėjo angliškai, mudu pradėjome bendrauti, ir pastebėjau, kad man per tas kalbas nebelieka laiko sportuoti. Pasiūliau geriau pakviesti mane kavos ir tada pasikalbėti.
Jei atvirai – savo svajonių vyro niekada neįsivaizdavau kaip raumenų kalno ir dar su ilga kasa. Gatvėje į Andrių nebūčiau atkreipusi dėmesio kaip į man patinkantį vyro tipažą. Tačiau pažinusi, koks jis šiltas, nuoširdus žmogus, pradėjau matyti tarsi kitomis akimis. Tada jau pradėjo patikti ir jo raumenys, ir gyvenimo būdas. Iš pradžių buvome tik draugai, paskui santykiai peraugo į kažką daugiau. Mums buvo lengva kartu, nes sutapo tikslai, pomėgiai, – nei jis, nei aš nemėgstame vakarėlių, negeriame alkoholio, nerūkome.
Jau spėjote per abu išleisti 8 knygas apie mitybą ir sportą. Koks jūsų tandemas, kokią įtaką vienas kitam padarėte?
Manau, aš išmokiau Andrių daugiau pasitikėti savimi, mačiau jo potencialą būti ne tik treneriu, bet ir motyvuojančiu mokytoju. Tikėjau juo, kad jis gali sukurti savo verslą, rašyti knygas, vesti seminarus. Kai kurias knygas rašėme kartu, kai kurias – atskirai. Aš labiau gilinuosi į sveikos mitybos temą, Andrius – į sportą.
Knygose aprašytą teoriją mes taikome savo pačių gyvenime. Pavyzdžiui, Andrius knygoje „Tobulas kūnas“ pataria kartą per savaitę turėti visiško atsipalaidavimo dieną, kada gali valgyti kiek nori ir ką nori. Mes irgi turime tokią dieną. Visą savaitę valgome sveiką maistą, kurį patys pagaminame, nevalgome saldumynų. O kai ateina šeštadienis ar sekmadienis, važiuojame į mėgstamiausius restoranus arba pas šeimą ir valgome, kas patinka. Kartais didkepsnius, burgerius, šašlykus, Andrius mėgsta cepelinus. Tada leidžiame sau suvalgyti ir saldumynų. „Nutrūkimo dienai“ neturime išankstinio plano, ką valgysime, – elgiamės spontaniškai, pagal nuotaiką. Užtat visa kita savaitė būna disciplinuota.
Kai įpranti maitintis subalansuotai, ir ta „nutrūkimo diena“ nebebūna persivalgymo diena. Tiesiog tą dieną prapleti racioną, bet neprisikemši iki apsunkimo.
Ar nėštumo metu tų „nutrūkimo dienų“ nebūna dažniau? Juk moterys turi tiek visokių maisto kaprizų…
Mano mityba dėl nėštumo beveik nesikeičia. Pirmą trimestrą pykindavo, tad turėdavau maisto kiekį paskirstyti ne 5 valgymams, o 6 ar net 7. Valgydavau dažniau ir po nedaug. Pasikeitė rytinis ritualas – tik pabudusi turėdavau kažko užvalgyti, o tik tada tvarkytis, gaminti maistą pietums ir t.t.
Esu laiminga, kad labai smarkus pykinimas nevargino, tik pasidariau jautresnė kvepalams, kavos kvapui. O maisto pasirinkimas ir net kalorijų kiekis nepasikeitė.
Mano mityba labai suderinta, tad maisto kaprizų nejaučiu. O jei kažko norisi, tai nepuolu iškart tenkinti tų norų. Sveikas protas vis dėlto turi įsijungti. Nėštumo pradžioje norėdavosi jautienos. Pirkdavau didkepsnius, kartais jautieną valgydavau 3 kartus per dieną. Paskui atėjo lašišos laikas – galėjau ją valgyti kasdien. Dar vėliau atėjo šviežiai spaustų apelsinų sulčių metas. Per pusryčius būtinai turėdavau išgerti stiklinę tokių sulčių. O dabar norisi pupelių – visokiausių rūšių ir visokiausiais pavidalais. Valgau ir avinžirnių. Kai norisi saldaus, renkuosi ne sausainius, o vaisius – persimonus, obuolius, labai mėgstu bananus. Žinoma, kai labai labai užsimanau šokolado, suvalgau gabaliuką. Arba kokį sausainį, kruasaną. Svarbu tokiais produktais nepiktnaudžiauti. Reguliariai darausi tyrimus, kraujo rodikliai labai geri. Ir svoris auga taip, kaip turėtų, – maždaug po kilogramą kas mėnesį.
Kaip sportuojate nėštumo metu?
Dirbant su klientais kaip asmeninei trenerei, pačiai svorių kilnoti nereikia. Savo malonumui sportuoju 2–3 kartus per savaitę. Anksčiau sportavau 4–5 kartus. Perpus sumažėjo krūviai, nes reikia ilgesnio laiko kūnui atsigauti. Po geros treniruotės dabar reikia dienos ar dviejų. Žinau, kad negaliu sportuoti kasdien, tai būtų per daug. Laikausi principo nepervargti. Treniruotė negali būti per ilga, reikia daugiau poilsio tarp serijų, nėštumo metu nepatariama didinti svorių, su kuriais moteris treniravosi iki tol.
Iki nėštumo man patikdavo pratimas – dubens kėlimas su svoriais. Dabar jau nebegaliu to daryti. Antruoju ir trečiuoju trimestrais nebegalima daryti gulimų pratimų ant nugaros ir pilvo, juos reikia keisti į pratimus pusiau sėdomis. O šiaip nėštumas ir sportas kuo puikiausiai suderinami. Turėjau dvi klientes, kurios sportavo iki pat gimdymo. Jos jautėsi ir atrodė puikiai. Dar iki savo nėštumo domėjausi, kokie pratimai rekomenduojami laukiantis. Be bendrų rekomendacijų, reikia žiūrėti, kas moteriai tinka konkrečiai. Tas pats pratimas 80 procentų nėštukių gali tikti ir patikti, o 20 procentų – ne. Juk moterims skirtingai keičiasi kūnas, jos priauga nevienodai svorio. Geriausia klausyti savo kūno.
Aš pirmąjį nėštumo trimestrą turėjau daug energijos. Kitos moterys kaip tik jaučiasi blogai, neturi jėgų sportuoti, o aš dieną būdavau energinga, tik vakare norėdavau iškart eiti į lovą.
Kaip žinią apie vaikelį sutiko jūsų šeima?
Mes su Andriumi susituokę 5 metus, ir artimieji jau klausinėjo, kada bus vaikų. Andrius į tokias kalbas atsakydavo: kada nuspręsime, tada ir bus.
Kad laukiuosi, jaučiau nuo pirmų dienų. Kai nusprendėme, kad laikas vaikeliui, pastojau beveik iškart. Tris dienas nesulaukusi reguliarių kaip laikrodis mėnesinių, aš jau žinojau, kad esu nėščia. Tai rodė ir kiti ženklai: nuovargis, mieguistumas. Tuo metu dalyvavau filmavime, kur turėjau demonstruoti pratimus. Net nespėjusi kaip reikiant apšilti, suprakaitavau – taip man niekada nebūdavo. Dar kirbėjo mintis, galbūt pasigavau kokį virusą ir tuoj pakils temperatūra, bet visą nežinią išsklaidė draugė. Ji liepė nedelsiant važiuoti pas ją, jau laukė nupirkusi nėštumo testą. Atlikau tą testą ir gavau įrodymą, kad mano nuojauta apie nėštumą buvo teisinga. Sportininkai puikiai jaučia savo kūną.
Iškart naujieną pasakiau Andriui. Jis labai apsidžiaugė, ir anksčiau užsimindavo, kad norėtų vaikelio, tik laukė, kol aš būsiu pasiruošusi. Mes šiais metais atostogavome Namibijoje, sūpavome 9 mėnesių mano brolio vaikelį. Tada Andrius išsitarė: „Koks jis fainas, Ilka, ir tu greičiau apsispręsk dėl mūsų vaikelio“.
Pirmojo tyrimo ultragarsu metu vaikutis priminė pupą. Dabar vyras kartais sako, kad myli mane ir mūsų mažąją pupelę.
Labai džiaugiuosi, kad jis taip laukia to naujo mūsų gyvenimo etapo.
Ar jau svarstote, kokias tradicijas perduosite savo vaikeliui?
Mano ir Andriaus tėvų šeimų tradicijos labai nesiskiria – juk augau europietišką gyvenimo būdą propaguojančioje šeimoje. Augdama klausiau angliškų pasakų, skaičiau angliškas knygutes. Namibijoje valstybinė kalba anglų, nors mes su tėvais ir broliais kalbame ir africana kalba. Dar neapsisprendžiau, ar jos mokysiu vaikelį. Tikrai žinau, kad mūsų vaikas nuo gimimo augs dvikalbėje aplinkoje. Su tėčiu jis kalbės lietuviškai, su manimi – angliškai. Nors išmokau lietuvių kalbą, su Andriumi nuo pat pradžių bendraujame angliškai.
Didžiausias Lietuvos ir Namibijos skirtumas – tai klimatas. Mano gimtinėje vaikai ištisus metus laksto po lauką basi, o čia žiemos tamsios ir šaltos, vaikai šiek tiek nuskriausti. Bet šiaip Lietuva – ideali šalis auginti vaikus.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
