Leiskite jums papasakoti trumpą vienos nuotraukos istoriją. Joje – tėtis Mindaugas (31 m.), mama Edita, dukrelė Emilė (1,5 m.) ir nematomas šeimos narys – donoras, kuris prieš 15 metų išgelbėjo Mindaugo gyvybę.
Kaip mes sužinojome apie Mindaugą
Žurnalo bičiulė fotografė Anna Jankunec prieš Kalėdas, kaip ir dauguma fotografų, plušo studijoje – kūrė šeimų kalėdinės fotosesijas. Po vienos fotosesijos ji pasiūlė mums aprašyti jos fotografuotą šeimą. Nes dukrytė gimė tėčiui, kuriam atlikta inkstų transplantacija. Pirmiausia paklausėme – ir kas čia tokio, juk tėčiai negimdo, štai jeigu inkstai būtų persodinti mamai. Bet Anna mums atskaitė moralą, kad žiūrime labai paviršutiniškai, kad vyrams po organų persodinimo labai rizikinga ryžtis tėvystei, – tenka nutraukti būtinų vaistų vartojimą. Galų gale kieno, jei ne mūsų misija skleisti gerą žinią apie donorystę. Tuoj pat paprašėme Mindaugo telefono.
Liga nuo vaikystės
Vilnietis Mindaugas Pacevičius sutiko pasidalinti savo istorija. Jis, kaip ir visi asociacijos „Gyvastis“ nariai (ši asociacija vienija ne tik sergančiuosius inkstų ligomis, bet ir gyvenančius persodintų organų – inkstų, širdies, plaučių, kepenų ar kt. – dėka ar laukiančius transplantacijos), nori, kad žmonės kuo daugiau žinotų apie donorystę ir suvoktų šio stebuklo mastą.
Taigi – žodis Mindaugui: „Inkstų liga mane lydėjo nuo vaikystės – kai buvau pirmoje klasėje, tėveliai pastebėjo, kad man kažkas negerai. Nesu toks aktyvus, kaip kiti vaikai, greičiau pavargstu. Po tyrimų paaiškėjo, kad inkstai silpni ir vis nyksta. Kai buvau 15 metų, prasidėjo dializės. Man buvo taikomas namų mokymas, negalėjau lankyti mokyklos.
Tikriausiai nereikia pasakoti, kad tokia liga labai pakeičia vaikystę, paauglystę, – nuolatos kamavo didžiulis nuovargis, negalėjau lankyti fizinio lavinimo pamokų, dūkti su draugais. Stebuklas – bet kai man buvo 16, sulaukiau dovanos (kaip tik buvo Velykos) – sveiką inkstą“.
Transplantacija – kaip per filmus
Mindaugui netiko jokio artimo žmogaus inkstas, tad organo laukimas buvo tik loterija, neaišku – kada jis atsiras, kada reikės, viską metus, lėkti į klinikas. Per filmus matome, kaip organai atskraidinami malūnsparniais, o operacijos atliekamos naktimis. „Man buvo panašiai. Buvo paprastas vakaras, ruošiausi eiti miegoti. 23 valandą sulaukėme skambučio iš Santariškių, buvo pasakyti tik keli žodžiai – turime inkstuką, atvažiuokite.
Kaip? Dabar? Skubiai nulėkėme į ligoninę, visą naktį buvo daromi tyrimai, o ryte įvyko transplantacija“, – prisimena Mindaugas. Nuo to laiko jis turi gerti specialius vaistus, kurie sumažina atmetimo riziką (tai daro visi, kuriems persodinami organai).
Operacija pavyko, organizmas priėmė svetimą inkstą, nes atitikimo koeficientas buvo labai aukštas, po mėnesio Mindaugas iškeliavo namo, grįžo į mokslus. Pirmus metus reikėjo gerti daugybę vaistų, kurie slopina imunitetą, kad organizmas neatmestų inksto, o nusilpęs imunitetas greitai pasigauna infekciją. Todėl reikėjo itin saugotis – vengti masinio susibūrimo vietų, maudynių vandens telkiniuose, sporto. Inkstas persodintas pilvo srityje, todėl neatsargiai elgiantis ar sportuojant kontaktines sporto šakas, galima jį sužeisti.
Naujas gimimas
Mindaugo savijauta po truputį gerėjo – ir dabar jis drąsiai gali vartoti žodį „nepalyginamai“. Nepalyginamai pasikeitė gyvenimo kokybė, nepalyginamai atsivėrė perspektyvos, nepalyginamai geresnė savijauta.
„Tačiau niekada negali būti ramus – rizika, kad inkstas bus atmestas, išlieka visą gyvenimą, todėl ir dabar kas 3 mėnesius vykstu atlikti tyrimų, nors nuo operacijos praėjo 15 metų. Savo asociacijoje bendraujame, pasakojame savo istorijas, ir tenka išklausyti, kaip organas buvo atmestas po 15–20 metų. Mūsų, likimo draugų, yra ne vienas šimtas. Ir tikrai ne visi susirgo vaikystėje – dažnai inkstų nepakankamumas atsiranda jauniems sveikiems žmonėms po, tarkime, persirgto gripo“, – sako Mindaugas.
Dabar Mindaugas gyvena visavertį gyvenimą, eina į darbą, laisvalaikiu važinėja dviračiu, lanko sporto klubus, net 13 metų aktyviai plaukiojo baseine.
Transplantacija ir tėvystė
Prieš 4 metus Mindaugas sukūrė šeimą. Priėjome prie tos pokalbio dalies, kuri daugumai žmonių visiškai nežinoma – kaip susilaukia vaikų vyrai po organų transplantacijos? Pasak Mindaugo, pirmiausia buvo kelias per gydytojų kabinetus, konsultacijos su genetikais ir nefrologais (inkstų gydytojais), kad būtų pakeisti vaistai. Juos Mindaugas turėjo vartoti pusę metų, kad būtų išvengta apsigimimo tikimybės. Tuo metu dėl vaistų pakeitimo kur kas padidėjo inksto atmetimo rizika.
Kaip supratote, šis periodas buvo įveiktas sėkmingai – šeimoje auga sveika pusantrų metų dukra.
Mindaugas gražiais žodžiais kalba apie žmoną Editą, kuri jį palaiko. Gyventi su transplantuotu organu yra viso gyvenimo kelionė – ir bendražygiai joje yra aukso vertės. Dar vienas gerųjų Mindaugo minčių adresatas – donoras, kuris padovanojo gyvenimą. „Pažvelgus giliau, donoras padovanojo gyvenimą ne tik man, bet ir mano vaikui“, – sako Mindaugas.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Annos Jankunec
Fotografuota „Šypsenų fotostudijoje“
„Mamos žurnalas“
