Ropojimas yra svarbus kūdikio ridos etapas, į kurį nereikėtų numoti ranka. Konsultuoja judesio studijos „Strakaliukas“ trenerė-kineziterapeutė Agnė Varnauskaitė.
Kodėl taip svarbu ropoti
„Mano pusbrolio sūnelis neropojo, ir jam viskas gerai“, „Dukrytei labai patinka stovėti, manau, ji praleis ropojimą ir tuoj pradės vaikščioti“, „Pirmas mano vaikas irgi neropojo“. Tai tik kelios frazės, kurias labai dažnai girdžiu iš tėvų apie ropojimą.
Taip, tiesa, ropojimas yra pakankamai sudėtingas kūdikiams, ypač tiems, kurie nemėgo gulėti ant pilvuko. Taip, žinau, kad labai smagu, kai jūsų vaikas pradeda vaikščioti greičiau negu draugės ar kaimynės. Bet jei žiūrime į sveiką vaiko vystymąsi, ši tema – ne vieta lenktynėms. Šiomis dienomis, kai daug kas, įskaitant ir kai kuriuos vaikų gydytojus, pamėgo sakyti, kad ropojimo etapas nėra svarbus ir būtinas, noriu, kad prisimintumėte: vaikui vystantis tokio etapo, kuris būtų nesvarbus ir nereikalingas, nėra. Ir ropojimas svarbus ne tik dėl tvirtesnio vaikščiojimo, bet ir dėl to, kad jis daro įtaką visam gyvenimui, pradedant santykiais mokykloje, baigiant sąnarių ligomis pasireiškiančiomis vyresniame amžiuje.
Ropoti trukdo įtaisai
Tyrimai atskleidžia, kad nuo gimimo iki 2 metų kūdikių motorinė smegenų zona vystosi didžiuliu greičiu. Aktyvi veikla šiuo periodu – viso gyvenimo judėjimo įgūdžių pagrindas. Mažylis bandyti ropoti turėtų pradėti maždaug 7 mėnesių, o ropojimą naudoti kaip pagrindinį judėjimo būdą maždaug 9–11 mėnesiais. Žinoma, kiekvieno vystymasis yra individualus, ir kūdikis ropoti gali pradėti anksčiau, vėliau arba išvis praleisti. Tačiau tinkamai nesivysto dažniausiai tie mažyliai, kurie daug laiko praleidžia ant rankų, gultukuose, sūpynėse ar kitoje ribojančioje judėjimą įrangoje. Neturėdamas erdvės ir pakankamai laiko ant žemės, ropoti mažylis tikrai neišmoks.
Pagyrimai ropojimui
Ropojimo metu svoris paskirstomas tiek ant rankų, tiek ant kelių bei yra pasipriešinama gravitacijai. Tai padeda vystytis ir stiprėti vidurinės kūno dalies raumenims – pilvo, nugaros, kaklo, klubų ir pečių. Taip sukuriamas stabilumas mažylių pečių ir klubų sąnariuose, kurie yra atrama galūnėms.
Kūdikiui gimus, sąnario duobė būna visai nedidelė, tačiau tampa tvirtesnė ir stipresnė pernešus svorį ant rankų ar kelių. Praleidus ropojimo etapą ir per greitai statant mažylį ant kojų bei skatinant vaikščiot, kol dar nėra tinkamai susiformavę sąnariai, padidėja tikimybė pasireikšti įvairioms sąnarių ligoms vyresniame amžiuje. Šis sąnarių stabilumas ateityje padeda apsisaugoti nuo dažnų traumų sportuojant ir leidžia pagerinti rankų bei pėdų judesių tikslumą.
Ropojimas sustiprina pirštų bei riešų raumenis, o tai leidžia geriau suvokti įvairaus dydžio ir formos objektus (laikyti pieštuką, mesti kamuolį ar pasukti durų rankeną).
Ropojant stiprėja ir prie šonkaulių esantys raumenys, todėl pagerėja kvėpavimo kokybė, ypač valgant ir kalbant.
Ropojimas sustiprina regėjimo vystymąsi, o tai vėliau pagerina gebėjimą skaityti ir fokusuotis į objektus, pavyzdžiui, gaudant kamuolį.
Kai vaikas pasiekia ropojimo etapą, jis pradeda eksperimentuoti ir įvairiais būdais keisti padėtis, pavyzdžiui, iš sėdėjimo padėties pereiti ant keturių, nuo keturių pereiti į sėdėjimo padėtį ir iš sėdėjimo padėties į stovimąją padėtį.
Galimybė pereiti iš vienos padėties į kitą kūdikiui yra didelis laimėjimas, nes tai jam suteikia daug laisvės ir savarankiškumo tyrinėjant aplinką. Šis padėčių keitimas skatina liemens, dubens ir pečių judesių vystymąsi, lemia geresnį kitų įgūdžių vystymąsi ateityje, pavyzdžiui, kamuoliuko metimą.
Ropodami mažyliai naudoja priešingą ranką ir priešingą koją, taip skatina kairės ir dešinės smegenų pusių komunikaciją, o tai svarbu įgūdžiams, reikalaujantiems koordinacijos tarp abiejų kūno pusių – plojant, einant, bėgant, gaudant kamuolį, rengiantis ir nusirengiant, laikant popierių kol piešiama ar kerpiama ir net skaitant bei rašant.
Dar vienas įdomus dalykas, kad kai mažyliai išmoksta koordinuoti tarp dviejų kūno pusių, jie pradeda geriau jausti ritmą, erdvę ir laiką.
Be viso to, ropojimas pašalina mažylio refleksus, kurie jam nebereikalingi po pirmųjų gyvenimo metų.
Atlikti tyrimai rodo, kad jei šie refleksai nėra pašalinami, mokykliniame amžiuje gali pasireikšti prasta rašysena, nerangumas, koordinacijos trūkumas ir sunkumai kopijuojant tekstą nuo lentos į sąsiuvinį.
Ropojant reikalinga rankų ir kojų jėga, pusiausvyra ir koordinacija, todėl vaikai, kurie ropojo, pradėję vaikščioti, daug greičiau tampa stabilesni ir vaikšto tvirčiau. Kuo anksčiau ir daugiau vaikas pradeda savarankiškai judėti, tuo geriau vystosi jo erdvinis mokymasis, regimasis suvokimas ir atkuriamoji atmintis.
Kaip padėti pradėti ropoti
Stenkitės, kad kūdikis žaistų ne tik gulėdamas ant nugaros, bet taip pat ir ant vieno bei kito šono ir, ypač svarbu, ant pilvo. Kūdikį pradėti guldyti ant pilvuko reikėtų nuo pat pirmų dienų. Iš pradžių pradėkite nuo kelių minučių kelis kartus per dieną, mažyliui augant, rekomenduojama, kad ant pilvuko jis praleistų apie 1–1,5 valandos per dieną. Dauguma mažylių nemėgsta gulėti ant pilvo, bet tai neturėtų būti priežastis to vengti, stenkitės šį laiką paversti žaidimu. Šitaip vaikas daug greičiau išmoks vartytis, šliaužti, ropoti ir sėdėti.
Skatinkite mažylį judėti. Nepratinkite visko, ko tik kūdikis užsinori, lengvai gauti tiesiai į rankas. Padėkite žaislus toliau, kad nepavyktų jų pasiekti vienu rankos ištiesimu, tai skatins mažylį ieškoti judėjimo būdų, kaip gauti žaisliuką.
Nedėkite žaisliukų tik priešais, keiskite padėtis, kartais žaisliukas tegul atsiranda šone, kartais – beveik už nugaros, tai skatins mažylį pasisukti, pakeisti kryptį ir padėtį. Pasistenkite rasti optimalų atstumą: jei žaislas bus padėtas per toli, mažylis gali pasiduoti, jei per arti, jam greitai gali tapti nuobodu, tačiau jei iššūkis bus tinkamas, mažyliai tai norės kartoti ir kartoti. Šitaip žaisdamas ir siekdamas žaislų, kūdikis išbando vis naujus judėjimo būdus ir variantus, gali tinkamai vystytis.
Aktyvi veikla gali būti įtraukiama į vaiko kasdieninę rutiną. Pavyzdžiui valgymo metu galite padėti maistą ant žemo stalo ir taip skatinti kūdikį savarankiškai jį pasiekti.
Sukurkite saugią erdvę, kurioje mažylis galėtų būti aktyvus ir judėti visomis kryptimis. Nuo pat mažens kūdikiai kuo daugiau laiko turėtų leisti ant žemės, kur turi pakankamai erdvės judėti ir praktikuoti motorinius įgūdžius. Atvira ir saugi erdvė suteikia kūdikiui laisvę judinti savo kūną įvairiais skirtingais būdais. Aktyviai veiklai skirta erdvė turėtų būti didelė ir minkšta (kilimas ar kilimėlis), kad kūdikis galėtų saugiai atlikti įvairius judesius. Kūdikiai viską mokosi kartodamas, kol tai tampa įgūdžiu. Efektyvi mokymosi erdvė suteikia kūdikiams daugybę galimybių pakartotinai praktikuoti besivystančius judėjimo įgūdžius. O jei dar priešais yra nedūžtantis veidrodis ar atsispindintis paviršius, kur kūdikis gali stebėti save, atsiranda dar didesnė motyvacija kartoti judesius, atlikti juos kitu būdu, tyrinėti savo galimybes. Galimybė kūdikiui pasirinkti ir judėti savarankiškai ugdo pasitikėjimą savimi, savivertę, skatina judėjimo įgūdžius, kuriuos mažylis naudos visą likusį gyvenimą.
Jau ropojantiems kūdikiams reikėtų suteikti naujų iššūkių ir aktyvioje erdvėje sudaryti kliūčių iš pagalvėlių, leisti išbandyti kuo daugiau skirtingų paviršių. Jei mažylis jau pradeda stotis, geriau padėkite kažkokius daiktus ant nedidelio stalo, kuriuos norint pasiekti jam reikėtų atsistoti ar kažkiek paeiti, bet nestatykite vaikučio ant kojyčių patys, kol dar nėra tam pasiruošę mažylio sąnariai ir raumenys.
Jei neropojo, nepanikuokite. Jei mažylis tikrai turėjo galimybę aktyviai leisti laiką ant grindų, daug judėjimo laisvės, bet vis tiek pats praleido ropojimo periodą ar judėjo kažkokiu kitu būdu, panikuoti nereikia. Jei jis vienodai naudoja abi rankas ir kojas iš abiejų pusių ir lengvai jomis koordinuoja, tikriausiai nėra ko nerimauti, kiekvienas vystosi individualiai savo pasirinktu būdu.
Svarbiausia, kad patys neskubintume vaikščiojimo proceso ir suteiktume visas sąlygas mažyliui tinkamai vystytis.
„Mamos žurnalas“
