Jau aptarėme, kaip kūdikis guli ant pilvuko, mokosi sėdėti ir ropoti. Paskutinis kūdikio raidos viražas – stovėjimas ir pirmieji žingsniai.
Kūdikio atsistojimas ir pirmieji žingsniai yra vienas įdomiausių ir labiausiai įsimintinų jo raidos etapų.
Kiekvienas naujas kūdikio įgūdis atsiranda tobulėjant anksčiau įgytiems įgūdžiams.
Kūdikis atsistos, žengs kelis žingsnius tik tuomet, kai bus išmokęs vartytis, atsisėsti ir sėdėti, ropoti, išlaikyti pusiausvyrą keičiant kūno padėtį, koordinuoti rankų, kojų, liemens judesius, ir jo raumenys gebės išlaikyti jo svorį keičiantis kūno padėčiai – išlaikyti kūno svorį ant vienos kojos, kai kita pakelta.
Taigi norint, kad kūdikis tobulėtų sparčiai, nuo pat gimimo jis turi būti skatinamas būti aktyvus. Kiekvieno būdravimo metu žaidimais kasdien daug kartų viliokite atlikti kuo įvairesnius judesius. Nuolatinis nešiojimas ant rankų, gultukai, kėdutės, supynės, šokliukai, vaikštynės trukdo kūdikiui būti aktyviam ir fiziškai tobulėti.
Kūdikiai paprastai pradeda vaikščioti būdami 8–16 mėnesių, o aktyvūs, stiprūs kūdikiai – būdami 8–12 mėnesių. Turintys antsvorio, ankstukai atsistoja ir vaikšto vėliau.
Kai kūdikis atsistoja ir pradeda vaikščioti, jis pamato visiškai naują jį supančio pasaulio vaizdą su jame esančiais žmonėmis, kurį jam reikia ištirti, suprasti ir išmokti bendrauti su nepažįstamaisiais. Visa tai jį skatina tobulėti, įgyti naujų mąstymo ir bendravimo įgūdžių, ištarti daugiau pirmųjų žodžių.
Kūdikis greičiau atsistos, pradės žengti, kai pasinaudosite šiais patarimais:
Su kūdikiu, esančiu ant grindų, žaiskite kartu, būkite šalia jo. Tai padeda jam pasijusti saugiam ir drąsiau atlikti įvairesnius judesius.
Vos tik išmokęs atsisėsti, kūdikis, darydamas įvairius judesius, gali atsistoti įsikibęs į šalia esančius daiktus. Jo lovos dugnas turi būti nuleistas tiek, kad atsistojęs jis nepersisvertų ir neiškristų. Atsibudęs lovoje kūdikis ne visuomet iš karto pravirksta, pradeda judėti, ir kokius judesius padarys, – žino tik jis.
Lovoje negali būti jokių pagalvėlių, žaislų.
Kai mokote kūdikį stovėti, vaikščioti, jį rankomis prilaikykite už pažastų.
Negalima kūdikio prilaikyti ištiesus į priekį rankas, nes tai jam nepadeda pajusti kūno svorio centro, išlaikyti pusiausvyros. Tik prilaikymas už liemens padeda tvirtai pajusti pagrindą, ant kurio stovi ar vaikšto, ir neleidžia pasvirti į priekį ir griūti.
Kai kūdikis išmoksta atsisėsti, jį prilaikydami už pažastų mokykite pėdomis atsirėmusį į kietą pagrindą pritūpti ir atsistoti. Tūpčiojimas stiprina kojų raumenis ir išmoko lankstyti kelius. Kūdikiai mėgsta sinchronizuoti judesį su muzika. Šokinėjimas pagal taktą kūdikiui suteikia daug džiaugsmo. Kiekvieno būdravimo metu pratimą kartokite, kol kūdikiui jis pabos, taip išmokysite išlaikyti svorį ant kojų.
Savarankiškai atsisėdantį, ropojantį kūdikį skatinkite pasiekti dominantį žaisliuką, padėtą ant sofos krašto ar žemo stabilaus staliuko. Parodykite, kaip ištiesti rankas, atsikelti. Kai kūdikis ims daryti, ką rodote, jį prilaikykite už pažastų. Tai suteiks jam drąsos ir pasitikėjimo savimi atliekant ir tobulinant naujus judesius.
Besimokantis atsistoti, žengti kūdikis turėtų būti basas ant išvalytu kilimu ar antklode užklotų grindų.
Tik basas kūdikis gerai jaučia paviršių, ant kurio stovi. Tai padeda jam koordinuoti sąnarių, raumenų darbą taip, kad išlaikytų pusiausvyrą. Bet kokie, net ir plonos odos batukai ar storesnės močiutės dovanotos kojinės, neleidžia besimokančiajam reikiamai „pajusti žemę po kojomis“.
Padėkite netoli sofos krašto kūdikį dominantį žaislą ar veidrodį, nes kūdikis mėgsta žiūrėti į savo atvaizdą. Atsisėskite už kūdikio nugaros ir jį iš sėdimosios ant grindų padėties už pažastų pakelkite taip, kad jis remtųsi pėdomis į grindis, o rankomis galėtų pasiekti žaislą arba veidrodyje pasigrožėti savo atvaizdu. Rankas nuo kūdikio krūtinės per kelis centimetrus atitraukite – taip padėsite kūdikiui mokytis išlaikyti pusiausvyrą atsistojus. Kiekvieną akimirksnį būkite pasiruošę suteikti pagalbą, nes besimokančiojo stovėti kojos gali staiga sulinkti per kelius ar palinkti į vieną iš šonų. Tokius žaidimus žaiskite kiekvieno būdravimo metu. Kai tik pastebėsite, kad kūdikis stovi stabiliau, palaipsniui mažinkite palaikymo pagalbą, t.y. mokykite pačiam išlaikyti pusiausvyrą.
Kai kūdikis įsikibęs į stalo koją ar sofos kraštą svyruodamas bandys atsistoti, visuomet būkite pasiruošę jį „pagauti“ – neleiskite nuvirsti ir patirti nemalonių pojūčių, nes jie ilgam atima norą nelaime pasibaigusį veiksmą kartoti.
Kai tik kūdikis pasiremdamas į aplinkos daiktus pradės vaikščioti, jį dominančius žaislus išdėstykite keliose jam pasiekiamose vietose – taip skatinsite jį judėti.
Pasirūpinkite, kad namai būtų saugūs, judantis kūdikis neįsipainiotų į laidus, negalėtų įkišti smulkių daiktelių į kištukinius lizdus, nepasiektų užuolaidų, staltiesių, negalėtų atsidaryti durų į laiptinę ir spintelių durų, ištraukti stalčių.
Iš kūdikio aplinkos pašalinkite lengvas ir lengvai virstančias kėdes. Jei kūdikis pargrius su kėde, jis išsigąs ir ilgam praras norą vaikščioti.
Ant buto grindų nepalikite jokių rakandų, už kurių užkliuvęs kūdikis galėtų nugriūti.
Geriausiai kūdikiai mokosi stebėdami kitus ir juos mėgdžiodami. Gerai, kai kūdikis mato, kaip juda ir žaidžia maži vaikai, pvz., vyresni broliai, seserys ar giminaičiai.
Atsistojimo, vaikščiojimo neskatinkite vaikštynėmis, nes jos nepadeda išmokti vaikščioti, o atitolina vaikščiojimo įgūdžių formavimąsi ir tobulėjimą.
Parengė vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
