9 mėnesių kūdikis
Devintąjį mėnesį kūdikis juda vis laisviau, priropojęs prie baldų stojasi, tempia ant savęs viską, ką gali pasiekti, naršo po spinteles, stalčius ir kambarinių augalų vazonus. Atėjo metas namus pritaikyti mažajam tyrinėtojui.
Kaip vystosi kūdikis
Šliaužia ir ropoja. Devynių mėnesių kūdikis jau moka judėti nuo taško A iki taško B.
Nekalbame apie pavienius čempionus, kurie tokio amžiaus jau eina savo kojomis. Paguldytas ant pilvo vaikutis moka stumtis pirmyn. Jis pakelia viršutinę kūno dalį, remiasi alkūnėmis ir visą kūną perkelia į priekį. Pilvu kūdikis šliaužia vos savaitę–kitą. Šį judėjimo būdą greitai pakeičia ropojimas (paprasčiau ir greičiau).
Kartais atrodo, kad ropojantis 9 mėnesių kūdikis velka vieną koją, juda kreivai ir netaisyklingai. Tai normalu. Kiekvienas mažylis pasirenka jam patogiausią ropojimo būdą.
Vienas šliaužia kaip žvalgyboje, kitas straksi it beždžioniukas, trečias geriau juda atbulas ar šonu. Dauguma tokio amžiaus vaikų gali ropoti remdamiesi tik viena ranka, kitoje laikydami žaisliuką.
Ilgokai sėdi neprilaikomas. Kūdikis neprilaikomas išsėdi mažiausiai minutę. Tvirtas sėdėjimas nė neprimena to apgailėtino svirduliavimo, kokį matėte prieš 2 mėnesius. Kūdikio galva iškelta, nugara beveik tiesi, kojos neįtemptos, per kelius kiek sulenktos. Tiesa, ir devynių mėnesių vaikučiui sėdėti reikia pastangų. Kad išlaikytų pusiausvyrą, jis ne iki galo ištiesia nugarą.
Remiasi ranka už nugaros. Praėjusį mėnesį pasodintą vaikutį lengvai stumtelėdavote, o jis ištiesdavo ranką į šoną ir atsiremdavo. Dabar stumtelėtas jis jau remsis ir už nugaros. Kūdikis jau nebėra bejėgė lėlė, kurią pasodintą stumteli, ir ji nugriūna. Jis vis tvirčiau moka išlaikyti pusiausvyrą.
Prilaikomas stovi. Pastatytas ir prilaikomas kūdikis tvirtai stovi mažiausiai pusę minutės. Kojytės išlaiko visą kūno svorį, abu padukai ištiesti.
Tačiau šis pratimas vaikui dar labai sunkus, kojytės greitai sulinksta per kelius.
Meta daiktus. Ir anksčiau kūdikis mėtydavo daiktus, stebėdavo, kaip jie krenta. Dabar daiktų mėtymas jam tapo žaidimu. Įdomu stebėti, kaip numestą daiktą pakelia mama, paduoda, tada gera mesti vėl.
Žaidžia su dėžute. Mažylis vis daugiau susigaudo, kas yra viduje ir išorėje, viršuje ir apačioje, priekyje ir užpakalyje. Kūdikis sąmoningai kiša ranką į dėžutę, kurioje yra žaisliukas. Parodykite kūdikiui tuščią dėžutę ar indą. Jam matant įdėkite į dėžutę kokį nors įdomų daikčiuką. Padėkite dėžutę arčiau ir paraginkite ištraukti daiktą. Kūdikis nė neabejodamas kiš ranką į dėžutę ieškodamas daikto.
Manipuliuoja daiktais. Judesiai vis tikslesni, kartais daiktą kūdikis paima „pincetu“ – nykščiu ir smiliumi. Kūdikis randa daiktus, paslėptus po uždangomis. Pradeda valgyti pirštais – tai smagaus „terliojimo“ periodas mamai. Laiko duotą šaukštą. Paima ir ką nors daro (daužo, mojuoja) su dviem daiktais, laikydamas juos skirtingose rankose. Kai laiko du daiktus, vieną jų išmeta, norėdamas paimti trečią.
Klausosi keistų garsų. Vaikutis susidomėjęs klausosi įvairių netikėtų garsų – ciksinčio laikrodžio, kapsinčio čiaupo, telefono pypsėjimo.
Telefonu vaikas negali atsidžiaugti – juk jis skleidžia tiek garsų. Suklūsta, išgirdęs skambutį į duris.
Aiškiai skiria svetimus žmones. Devynių mėnesių kūdikio nebeapgausi. Net jei mamos sesuo labai panaši į mamą, kūdikis greitai atskirs, kuri sava, kuri svetima. Kai kurie tokio amžiaus vaikai tolerantiški aplinkiniams. Jei gera nuotaika – imkite ant rankų, nešiokite, žaiskite. Tačiau yra ir nepatiklių pipirų. Jie artyn prisileidžia tik mamą ir tėtį.
Žaidžia ir dūksta. Įdomiausias žaidimas lieka slėpynės, tik jos tobulėja. Anksčiau slėpynes vaikutis žaisdavo su medžiagos skiaute (mama užsimedavo ją ant galvos ir staiga nutraukdavo – kiek juoko!). Dabar mažiukas jau pats ieškos mamos, kai ši pasislėpia už spintos ar kėdės. Jei mama pasislepia ir vis kyšteli galvą sakydama „ku-kū“, kūdikis įsitempęs laukia naujo „ku-kū“, žiūri ton pusėn, o mokantys greičiau šliaužti ar ropoti, veržiasi pasislėpusios mamos link. Atsiranda ir kitokių malonių žaidimų, pavyzdžiui, „budi-budi-bukšt“ (kai mama linguodama galvą artėja ir baksteli kūdikiui kakta į kaktą), „ne-ne-ne“ (įnirtingas galvos sukiojimas). Kai kurie jau moka rodyti „ate“, ploti katučių.
9 mėnesių kūdikis turi savo mėgstamiausius žaislus. Labiausiai jam patinka žaisti kaladėlėmis (statyti jas vieną ant kitos), suverti ant piramidės stiebo žiedus, dėti mažesnį indą į didesnį, šaukštu trankyti puodą, barbenti būgną. Vis daugiau ryškėja savininko jausmas. Tik pabandykite atimti žaislą arba neduoti norimo.
Kalba dvigubais skiemenimis. Kūdikis vis dažniau sujungia su vienodus skiemenis – tai pirmų žodžių užuomazgos. Lengviausi ir mėgstamiausi kūdikio skiemenys: te-te, be-be, da-da, ma-ma.
Pasakius, kaip vadinasi paveikslėlis, žiūri į jį. Gali pradėti reaguoti į draudimą „ne“, tačiau toliau daro savo. Gestu gali parodyti, kad suprato prašymą, kreipimąsi. Bendraujant gali ištiesti jums parodyti žaislą, tačiau neatiduoda.
Šis tas svarbaus apie devintąjį mėnesį
Devintąjį mėnesį kūdikis paauga apie 1,5 cm ir pasunkėja apie 500 g. 9 mėnesių mergaitės turėtų būti 67–77 cm ir sverti 7,6–11,4 kg. 9 mėnesių berniukai turėtų būti 69–79 cm ir sverti 8,2–12 kg.
6–12 mėn. kūdikiai miega vidutiniškai 11 val. naktį ir 2 kartus po 1–1,5 val. dieną. Dalis 9 mėnesių kūdikių jau pereina prie vieno dienos miego.
Nors du kartai – geriau, bet kūdikis turi nuspręsti pats.
Toliau tęsiasi dantų dygimo metas. Jei jau išdygo apatiniai centriniai kandžiai, turėtų pasirodyti antri (šoniniai) apatiniai ir viršutiniai centriniai kandžiai (6–10 mėn.) bei šoniniai viršutiniai kandžiai (9–13 mėn.).
Kada pasitarti su gydytoju:
- Jei iki 26 savaitės vaikutis nepasuka galvos į tylų garsą, pavyzdžiui, laikraščio čežėjimą.
- Jei iki 30 savaitės vis dar nemoka perimti žaisliuko iš vienos rankos į kitą.
- Jei iki 34 savaitės neseka žvilgsniu krintančio daikto.
- Jei iki 35 savaitės vis dar nemoka apsiversti nuo nugaros ant pilvo.
- Jei iki 35 savaičių vis dar nespyruokliuoja, pastatytas ant kojų.
„Mamos žurnalas“
