Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus.
Sveikos mielos skaitytojos ir vaikiukai – pagaliau jau pavasaris, ir viskas gerokai linksmiau. Adomėlis širdingiausiai sveikina visas esamas, būsimas ir norinčias būti mamas. Aukit mamytės ir vaikučiai, kaip Adomėlis sėkmingai auga. Dabar jis devynių mėnesių vaikis.
Esu laiminga, kad iki šiol galiu namie auginti ir maitinti sūnų savo pienu – parke daugiausia sutinku su vežimais ne mamas, o rūsčias liūdnai slampinėjančias močiutes ir aukles… Jeigu sutinku smagią mamą su vežimuku ir keliais didesniais vaikiukais, deja, tai dažniausiai būna ne lietuviškai, o angliškai ar prancūziškai tauškianti kompanija. Liūdna. Aš pati labai blogai jausčiausi palikusi kažkam kitam savo Adomuką.
Kaip liūdna nematyti, ką naujo išmoksta ir kaip auga tavo mažylis.
Todėl užjaučiu mamytes, kurioms tenka grįžti į darbą (dažniausiai – dėl tokių mažų pašalpų). O juk vaikutis keičiasi kas dieną, šypsosi mamai, kas dieną jam reikia meilės ir kuo daugiau. Tas laikas, atiduotas kūdikiui, man atrodo teisingiausiai panaudotas gyvenimo laikas, nieko labiau prasmingo neišgalvosi. Nieko mažiau egoistiško.
Šis mėnuo mums buvo kur kas linksmesnis ir smagesnis – tie zirzumai išsivystė į juokus ir žaidimus. Anksčiau, būdavo, kalbu daugiausia aš, o dabar jau su Adomu pasišnekame. „Ką sapnavai sūneli?“ – klausiau aš. Adomas mieguistai atsako: „Vabe“.
„O ką jis darė?“, – kamantinėju toliau. O sūnelis šneka: „Ve be, aj ve ve, ma ma, drrrrr“. Ir žaidimų smagių turime – slėpynės ir volionės garsiausiai krykščiant, kamuoliuko stumdymas, žiūrėjimas pro langą į au au ir paukščius. Adomukas labai juokiasi kutenamas. Kasdien keliaujame į lauką ir džiaugiamės pavasariu. Turime vežimų kompaniją, su kuria net ant trijų kryžių kalno užsistūmėme nesunkiai ir apžiūrėjome pavasarinį miestą. Visi kūdikiai krykštė iš smagumo.
Rytą sūnelis keliasi su saule. 7 valandą išleidžiam tėtį į darbą (Adomas moka parodyti „ate-ate“), o paskui dainuojame dainą „išėjo tėvelis į darbą, neišėjo mamytė į darbą…“. Nusiminimas praeina. O paskui – dienos darbai. Adomėlis jau juda atbulas, (į priekį dar nelabai, tik raito užpakaliuką aukštyn ir tiesia rankutes). Keliauja iki muzikinio centro ir tapšnoja, kol įjungia, tada garsina, o aš tildau pultu.
Mokosi sėstis, sukdamasis ir remdamasis viena ranka atgal. Atrodo labai juokingai, lyg koks poilsiaujantis romėnas. Lenda po rašomuoju stalu, išverčia šiukšliadėžę su popieriais ir džiaugiasi, rausiasi, ragauja lapus. Popierius reikia atiminėti, nes tuoj susikiša į burną ir ryja. Jau yra suvirškinęs kelis gabalus. Kiekvienas įdomus daiktas palydimas šūksniais „aaaha, ooooch“. Labai mėgsta klausytis dūdelės švilpesio, ir pats bando pagroti, pučia, kanda. Išgirdęs muziką pradeda krutėti, šokinėti – reikia griebti į glėbį ir pašokdinti, juk pats dar nemoka… Tada krykščia, juokiasi. Adomui labai patiko žaisti su balionu, rekomenduoju pabandyti ir kitoms mamoms.
Kai būna filosofiškai nusiteikęs, Adomas mėgsta sėdėti savo aukštoje kėdutėje. Sūnelis – tikras taikos balandis, ypač jei mama kažką veikia virtuvėje, juda, barška. Tada vaikutis sėdi, laukia košės, pasikukuojame, pasišnekame, ir ramu.
Adomukas gražiai griaužia obuolį. Labai dailiai pasiima savo puodelį už ąselių ir pats tvarkingai atsigeria. Kartais puoduką paima aukštyn kojom, bet jei bandau apsukti ir paduoti kitaip, pyksta savarankiškas ponaitis. Ir košę nori pats valgyti, vieną kartą leidau pabandyti, paskui reikėjo plauti ir visą Adomą, ir kėdę ir grindis. Meniu naujiena – ragauja jogurto, skirto kūdikiams ir įvairesnių grūdų košių.
Miegojimo laikas sutrumpėjo, naktį nuo 20.30 iki 7 val., o dieną – porą kartų po 1-1,5 val. Dabar naktį Adomas miega savo lovytėje laimingas, su vienu nubudimu užkąsti, o dieną reikia pasūpuoti, padainuoti migdant.
Kad pati turėčiau pakankamai jėgų maitinti ir sveikatos, geriu vitaminus.
Adomas – labai geranoriškai nusiteikęs ir nebijo svetimų žmonių. Galima palikti valandai kitai ir su dėde, ir su seneliu, o močiutę jau atpažįsta puikiai ir džiaugiasi jos pasirodymu. Meiliai šnekasi. Tiesa, ramus Adomėlis tik namuose. Bandėme nuvežti pabūti pas močiutę, bet ten kiek pažaidęs staiga pradėjo žvalgytis, viskas ne taip, tada jau – verkti. Močiutė ir teta nėrėsi iš kailio, kol tėveliai grįžo iš čiuožyklos. O kai mama šalia, flirtuoja su visais gatvėje ir su retai matomais draugais elgiasi meiliai. Ramu vaikučiui, kai mama šalia – štai apie ką turėtų pagalvoti svarbieji valstybės veikėjai. To jiems ir palinkėkim.
Mielosios mamos, su Motinos diena!
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
