
Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2,2 m.) ir sūnų Nojų (9 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm, 6 mėnesiai – 69 cm, 7 mėnesiai – 71 cm, 8 mėnesiai – 73,5 cm, 9 mėnesiai – 75 cm.
Svoris: gimė 3,6 kg, 1 mėnuo – 4,6 kg, 2 mėnesiai – 5,5 kg, 3 mėnesiai – 6,5 kg, 4 mėnesiai – 7 kg, 5 mėnesiai – 7,5 kg, 6 mėnesiai – 8 kg, 7 mėnesiai – 8,7 kg, 8 mėnesiai – 9,4 kg, 9 mėnesiai – 10,2 kg.
Namų bildukas
Gal, tiksliau pasakius, būtų „namų griovėjas“. Nojus jau ropoja kaip raketa, įsikibęs atsistoja ir prisilaikydamas eina. Dar terorizuoja sesę – atiminėja iš jos žaislus, peša plaukus, tampo už drabužių ir juokiasi juokiasi. Sesė supyksta, rėkia ant brolio, bet vis tiek jį labai myli ir pasiilgsta, kai ilgiau nemato.
Stebiuosi Nojaus gebėjimu per penkias minutes išversti krūvą žaislų, išmėtyti po visus namus, ką nors numesti, nugriauti ar sulaužyti. Saulė buvo kur kas ramesnė, o čia – tikras taifūnas. Bet kaip smagu! Jis su tokiu entuziazmu ir susidomėjimu visur lipa, eina, viską traukia, apžiūri ir ragauja! Tvarkyti tenka, aišku man, bet tiek čia tos bėdos. Ir grindys, beje, namie išplautos (nori nenori – tenka), nes mažasis ropinėdamas tuoj surankios visus trupinius. (Kaip jie pastebi mikroskopinio dydžio trupinėlį ir gali jį taip ilgai tyrinėti, ką?!)
Išduosiu paslaptį, tik nesakykit dukrai: kai Saulė būna darželyje, Nojus taip smagiai įsisuka į jos žaislus… Sesė mat ne viską broliui duoda… Lėlių apžiūrėti jam negalima, kamuoliukų – irgi, kaladėles taip pat ne visas gali padėliot. O kai sesės nėra, – visiška laisvė! Aišku, prieš jai grįžtant viską gražiai sutvarkome ir paslepiame įkalčių pėdsakus.
Nojaus laimėjimai ir charakteris
Jau, kaip minėjau, Nojus ropoja reaktyviniu greičiu, vaikšto įsikibęs arba į mamos rankas, arba į stumduką, arba… į bet ką, kas jam atrodo tinkama šiam dalykui. Tik jau kaip saugoti reikia… Tik ir lakstau iš paskos, nes jokio saugumo jausmo tas mano mažius dar neturi.
Jau išdygo beveik 4 dantukai. Beveik. Du viršutiniai bando išlįst į dienos šviesą… Kantrus tas berniukėlis: dantenos paburkusios, seilės fontanais tykšta, o jis pazirzia truputį ir šypsosi. Kaip juokauju, jau turbūt priprato prie nuolatinio jausmo „puola dantys“.
O charakterėlį jau irgi demonstruoja mažasis! Jei kas nepatinka, stipriai sugniaužia kumštukus, paraudonuoja visas, nutaiso piktą piktą veidelį ir urzgia. Man taip juokinga! Jei nepatinka koks paduotas daiktas ar žaislas, kaip užsimos, kaip svies jį… Iš kur tiek jėgos? Stipruolis. Gal bus koks ieties metikas?
O štai su miegu vargstam truputį… Tiksliau, mama vargsta, jis tai nelabai. Svečiavosi pas mus kelias dienas „baba“ (mano mama), tai sakė: „Vaje vaje, kad tu taip bent pusė tiek būtum miegojusi vaikystėje…“ Hm… Jai atrodo, kad anūkai labai ramūs ir miega puikiai. Aš labai ir nesiskundžiu, bet yra du „bet“: visų pirma Nojus, kol užmiega, spėja nuveikti krūvą reikalų: atsistoti lovytėje, padainuoti, kažką papasakoti, vėl atsistoti, atsigulti, atsisėsti ir taip dar kokius šešiolika kartų nuo pradžių.
Saulė jau nekreipia dėmesio – atsigula ir užmiega. O antras „bet“ – aš mėgstu pamiegot rytais… Esu visiška pelėda. Tiksliau, buvau, dabar tapau kažkokia papūga, kuri keliasi nepriklausomai nuo savo norų, bet Nojus labai dažnai pabunda 6 val. ryto ir nori veiklos. O aš tai nenoriu jokios veiklos, tik ramiai pagulėti! Deja deja, tenka susitaikyti ir keltis košių virti…
Darželis ir ligos
Taip taip, sesė pradėjo eiti į darželį. Jau mačiau, kaip jai reikia kitokios veiklos, kaip smalsu stebėti vaikus. Dažnas mamų baubas siaubas – kaip vaikas pripras… Tiesą pasakius, manęs tas siaubas nekankino. Taip, aš jaudinausi, nerimavau, man net lengvai maudė pilvą iš jaudulio kaip prieš kokį egzaminą, bet tikrai neraudojau palikusi dukrą pirmą dieną, nevaikščiojau aplink darželį klausydamasi, ar neverkia, ir nesigraužiau nagų žiūrėdama į laikrodį, kada gi čia ją pasiimti… Ji šiek tiek graudinosi – tai normalu. Bet neklykė, nerėkė. Auklėtojos sakė, kad priprato palyginti labai puikiai. O tas graudulys, kai mama išvažiuoja… Manau, jis normalus – juk iki šiol visą laiką būdavo su manimi.
Darželį ir pripratimą jame aš priimu natūraliai: juk mes, kai einame į naują vietą, naują darbą, irgi jaudinamės, irgi nerimaujame, tai kodėl vaikas turi jaustis kitaip? Jis tik išreiškia tai savaip – vaikiškai. Kita vertus, pasitikiu dukros auklėtojomis ir šeimininkėle (arba, auklyte, kaip vadiname) – jos išties labai šaunios! Jei dukrai nepatiktų ar netiktų, tiesiog nevesčiau jos į darželį (kol turiu tam galimybę).
Kai Saulė jau buvo bene visai gerai pripratusi ir noriai važiuodavo bei likdavo darželyje, ėmė ir susirgo… Pakilo temperatūra ir labai sunkiai leidosi numušama. Gydytoja diagnozavo kažkokią vidurių infekciją… Jau net siuntimą į ligoninę turėjome, bet, vos tik jį gavome, pagaliau pagerėjo. Taip jau, sako, kartais būna: gauni siuntimą į ligoninęe ir jo neprireikia. Kad taip visada!
Tada dar ir aš pasigavau kažkokią vidurių bacilą, o Nojų užpuolė sloga ir kosulys. Taip draugiškai, solidariai ir prasirgome. Laimei, dabar jau visi sveiki, Saulė vėl keliauja į darželį, o aš programuoju save, kad nesirgsime, nesirgsime…
Mano pomėgis, arba kur dėti laisvą laiką
Atrodo, kad neturėčiau kur dėti savo laiko, tad sugalvojau, jog man reikia veiklos. O ta veikla – savo darželis ir gėlynas! Oi, tokių idėjų turiu… Tik joms įgyvendinti reikia daaaug laiko ir šiek tiek finansų, tai kol kas apsiribojau mažyčiu darželiu ir mažyčiu gėlynu. Patirties, tiesą sakant, neturiu. Anksčiau nei daržo, nei gėlyno pas mus nebuvo, tik pieva, tai galite įsivaizduoti, kiek darbo reikėjo įdėti, kad norimose vietose atsirastų kažkas panašaus į lysves ir gėlyną. Kai pradėjau tuo užsiimti, supratau, kad teks paplušėti iš peties ir ilgai, nes tenka taikytis prie oro, vaikų miego ir kitų aplinkybių. Bet, žinokite, kaip smagu! Neišpasakytai! O kai pamatai rezultatą – pirmuosius daigelius, tai tooooks jausmas apima, kad norisi nosį užriesti iki dangaus. Juk aš, visiška savamokslė ir neišmananti daržo subtilybių, sugebu kažką užauginti!
Na gerai, užteks girtis. Noriu pasidalinti dar vienu nuostabiu atradimu. Tai… puodukas, idealiai tinkantis mamoms. Išsprendžiau problemą, kaip gerti neatšalusią kavą. (Juk mamos dažnai geria jau atvėsusią, ar ne?). Taigi išsitraukiau iš lentynos kadaise kolegių dovanotą puodelį su stoveliu – į tą stovelį dedama žvakutė, uždegama ir ant viršaus pastatomas puodukas. Kava nuolat šildoma ir – koks stebuklas! – jau kurį laiką geriu karštą, kad ir po poros valandų.
Taigi gyvename mes smagiai ir gerai, džiaugiamės pagaliau atėjusia vasara. Taip smagu, kai šilta, kai nereikia vaikų rengti kombinezonais ir striukėmis… O šiaip, kaip visad mėgstu kartoti: nesklandumų ir sunkumų buvo, yra ir bus, svarbu tik požiūris į juos ir teigiamas (kiek įmanoma) nusiteikimas!
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai