Devintasis mėnuo. Kūdikio raida psichologo akimis

9 mėnesių kūdikis

9 mėnesių kūdikis

Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939

Mokymasis kurti planus

Nuo 8 mėnesių kūdikiai įžengia į naują suvokimo etapą, kurį mokslininkai vadina naujo prisitaikymo ir įvykių numatymo faze. Tai reiškia, kad kūdikis jau turimą savo patirtį bando pritaikyti prie naujų situacijų. Mažylis šiuo amžiaus tarpsniu pradeda iš anksto numatyti, ką jis darys su kokiu nors daiktu ir kuria planus, kuriuose aiškiai matyti pradžia ir pabaiga, taip pat supranta, kaip pasiekti norimą rezultatą. Jeigu jaunesnis kūdikis su visais daiktais žaisdavo vienodai, – juos daužydavo, mėtydavo arba kišdavosi į burną, tai devintąjį mėnesį mažylis, prieš ką nors darydamas su gautu daiktu, iš pradžių jį atidžiai apžiūri, apsvarsto, ką su juo reikėtų daryti, tada savo mintis bando įgyvendinti. Šio amžiaus kūdikis jau pradeda įsiminti, kad, pavyzdžiui, barškutis judinamas barška, džiūvėsį malonu čiulpti ar graužti, o karštų daiktų reikėtų vengti.

Šios fazės, trunkančios nuo 8 mėnesių iki 1 metų, metu kūdikiai pradeda aktyviai mėgdžioti savo tėvus, vyresnius brolius ir seseris, pavyzdžiui, „kalba“ telefonu, „skaito“ laikraštį ar knygą.

Vaikas ima aiškiai suprasti, ko jis nori ar nenori, ir aktyviai siekia norimo daikto, nekreipdamas dėmesio į kitus. Pavyzdžiui, pamatęs tėčio ar mamos ant stalo lengvai prieinamoje vietoje paliktą mobilųjį telefoną, kūdikis aktyviai prie jo nuropoja, nepaisydamas pakeliui sutinkamų žaislų ar kitų daiktų, ir jam paėmus telefoną tampa labai sunku jį atimti. Ne visada pavyksta „susitarti“, siūlant kitus daiktus: jeigu kūdikiui rūpi tam tikras objektas, kiti gali jo visai nedominti.

Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Taip pat svarbu, kad šio amžiaus kūdikiai jau pradeda gerai numatyti įvykius. Tai yra, pamatęs, kaip mama sukiojasi apie puodus, mažylis gali tikėtis, kad gaus valgyti, o jei mama aunasi batus ir velkasi viršutinius drabužius, – kūdikis suvokia, kad mama išeis (ir dažniausiai šiuo amžiaus tarpsniu ima tam stipriai prieštarauti). Jei mažesnis kūdikis jam siūlomo maisto iš pradžių paragauja, o tik tuomet išspjauna, jei nepatiko, tai 8 mėnesių ir vyresnis mažylis jau gali stipriai susičiaupti, vos tik pamatęs jam nepatinkamą košę.

Patarimai: Prasideda amžius, kai labai svarbu apgalvoti, kaip jūs elgiatės ir bendraujate tarpusavyje, būdami namuose, – juk kūdikis, vėliau – ir vyresnis vaikas visko mokosi ir kartoja. Kartais iš vaiko lūpų pašaliniai ir jūs patys galite išgirsti daugiau, nei norėtumėte, todėl stenkitės būti tokie, kokius norėtumėte matyti savo vaikus: mandagūs, pagarbūs vieni kitiems, gebantys suvaldyti emocijas.

Nors šio amžiaus sulaukę mažyliai jau atkaklesni ir aktyviau siekia savo norimų daiktų, vis dėlto jums dar nesunkiai pavyks nukreipti dėmesį, jei norėsite išsaugoti savo mobilųjį telefoną ar televizoriaus valdymo pultelį. Taip, tam gali prireikti daug kartų pasakyti ne ir ištverti kūdikio ašaras bei nepasitenkinimą, tačiau tai ribų ir taisyklių nustatymo – vieno iš kertinių tėvystės stulpų – pradžia. Kaip tai padaryti kuo lengviau? Būkite nuoseklūs: jei kartą leidote naudotis savo telefonu, žinokite, kad mažylis ir vėl jo norės. Todėl geriau iškart apibrėžti, kokių daiktų vaikas negali imti žaisti, ir to laikytis, užuot kiekvienu atveju įvedant naujas taisykles. Aiškiai ir ramiai pasakykite: „Ne, šito imti negalima“, pasiūlykite kitą žaislą arba tiesiog ramiai pabūkite kartu su pykstančiu vaiku, kol jo pyktis praeis.

Pereinamasis objektas, arba „mylimukai“

Dauguma vaikų turi kokį nors žaisliuką ar kitą daiktelį (antklodėlę, pagalvėlę, medžiaginę nosinę…), kurį glaudžia prie savęs verkdami ar eidami miegoti, ypač kai šalia nėra mamos. Moksline kalba tai vadinama pereinamuoju objektu: objektu, kuris pakeičia mamą ir atlieka jos funkcijas – apsaugo ir nuramina.

„Mylimukai“ gali atsirasti labai įvairiame amžiuje (nors dažniausiai tas įvyksta antrąjį gyvenimo pusmetį – 6 mėn. –1 m.) ir jų turėjimas gali tęstis taip pat nevienodai: yra vaikų, kurie mylimą nušiurusį žaislinį šuniuką nešiojasi iki pat paauglystės, kiti pernelyg neliūdi, jei savo „mylimuką“ kur nors pameta dar prieš pradėdami lankyti mokyklą. Vieni vaikai stipriai prisiriša prie vieno žaisliuko ar daiktelio, ir jį kur nors palikę būtinai reikalauja grįžti ir pasiimti, kiti nesunkiai keičia vieną žaisliuką kitu. Kartais kūdikystėje tėvai patys mažyliui įsiūlo minkštą žaisliuką, kurį apsikabinęs vaikas nurimtų ir užmigtų, jei tuo metu tėvai negali būti šalia visą laiką (arba, sakykim, jei kūdikis prabustų naktį), kitais atvejais vaikai patys atranda, kas jiems yra brangiausia.

Psichologiniu požiūriu „mylimukas“ pakeičia mamą tol, kol vaiko psichikoje susiformuoja tvirtas ir pastovus jos vaizdas – tai yra, kol vaikas sulaukia kelerių metų. Tačiau, kaip jau minėjome, visi vaikai yra skirtingi, ir šis amžius gali būti nevienodas.

Patarimai: Jeigu jūsų vaikas turi savo „mylimuką“, – rūpinkitės juo taip pat, kaip vaiko vežimėliu ar kitu svarbiu daiktu, tai yra stenkitės nepamiršti lėktuve ar svečiuose, įsidėkite, kai kur nors einate iš namų, užmeskite akį, ar vaikas jo niekur neužmetė, kur galėtumėte vėliau pamiršti. Netikėtai praradęs „mylimumą“ vaikas gali išgyventi taip pat, kaip netekęs jam svarbaus žmogaus (iš tiesų juk „mylimukas“ ir atstoja vaikui patį svarbiausią žmogų, kai jo nėra šalia).

Vaikui dažnai yra svarbus „mylimuko“ kvapas, todėl, kai susiruošite išskalbti dėmėtą ir apčiupinėtą minkštą žaisliuką, turėkite galvoje, kad po skalbimo jis gali prarasti savo gebėjimą nuraminti vaiką.

Jeigu taip nutinka, kitą kartą geriau užmerkite akis prieš tai, kad žaisliukas jau labai nunešiotas ir nučiupinėtas, – išskalbsite tuomet, kai pavyks su vaiku dėl to susitarti (pavyzdžiui, po kelių mėnesių, kai jis bus didesnis ir leis žaisliukui „išsiprausti“).

„Mylimukas“ turėtų būti saugus vaikui: jei juo žaidžia kūdikis, pasirūpinkite, kad nebūtų jokių atplyšusių detalių, sagų, siūlų, kuriais vaikas galėtų paspringti. Kamšalas geriau tegu būna iš medvilnės ar sintepono, bet ne granulinis: prairus siūlei, vaikas netyčia gali įkvėpti pabirusių granulių.

Neprieštaraukite, jei tą patį senąjį gerąjį meškutį, su kuriuo dabar žaidžia kūdikis, nešiosis jūsų jau gerokai paaugęs pradinukas ar paauglė: jei vaikas ar paauglys turi draugų ir su jais gerai bendrauja, nepastebite kokių nors rimtesnių elgesio ar emocijų problemų, – pats savaime ilgas prisirišimas prie „mylimuko“ nereiškia jokių sutrikimų. Suaugusieji irgi turi įvairių talismanų ir „laimę nešančių“ daikčiukų. Susirūpinti reikėtų tuomet, jei šalia ypatingo dėmesio „mylimukui“ pastebite vaiko bendravimo su aplinkiniais sunkumų.

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 + du =

Kitos temos: