Redakcijos dukrytei Lurdai Skrabulytei – devyni mėnesiai. Mergaitė gimė 2004 metų gruodžio 6 dieną, svėrė 3 746 g, buvo 54 cm ūgio. Lurdos mama – 27 metų Dainora – dirba šiuolaikinių technologijų dėstytoja Vilniaus Gabijos gimnazijoje. Lurdos tėvelis – 28 metų Simonas – dailininkas tapytojas.
Lurda pateko į ligoninę!
Pastarasis mėnuo nebuvo pats linksmiausias Lurdytės gyvenime: visiškai netikėtai teko atsigulti į vaikų ligoninę. Viskas prasidėjo nuo neaukštos temperatūros. Vieną dieną mergytei pakilo 38 laipsnių temperatūra. Ji neslogavo, nečiaudėjo, jai nebuvo paraudusi gerklytė, todėl mama nutarė pasikviesti gydytoją į namus, kad nustatytų, kas Lurdai atsitiko. Dainora pasakoja: „Visa šeima esame įregistruoti šeimos poliklinikoje, o mūsų gydytoja tuo metu atostogavo, kito vaikų gydytojo šeimos poliklinika neturėjo. Patarė kreiptis į vaikų skyrių, bet ten niekas nenorėjo net klausyti, vėl mus siuntė, kur esame registruoti. Kai temperatūra nekrito ir kitą dieną, pakėliau skandalą: kodėl gydytojai kratosi vieni nuo kitų, kai vaikui reikia pagalbos? Šeimos poliklinika atsiuntė medikę. Ji pažiūrėjo gerklytę, nustatė anginą. Per daug nenustebau, nes ir pati vaikystėje nuolat sirgdavau angina. Tačiau atsisveikindama gydytoja dar patarė išsikviesti ir „Greitąją medicinos pagalbą“, nes ji nesanti vaikų specialistė. Ką gi – dar po dienos, kadangi mergaitei nepagerėjo, paskambinome į „Greitosios pagalbos“ tarnybą. Gydytoja pasakė, kad Lurdai tikrai ne angina, nes gerklė tik vos paraudusi. Greičiausiai jai inkstų infekcija arba trijų dienų karštinė. Ji patarė nuvažiuoti į Santariškių vaikų ligoninę ir atlikti visus tyrimus. Siuntimo buvo parašyta: „inkstų infekcija“ ir padėtas klaustukas. Tai tik pirminę apžiūrą atlikusios gydytojos spėjimas. Tačiau Santariškėse klaustukas kažkur nukrito, mes buvome paguldyti ne į diagnoatikos skyrių ištirti, kas iš tiesų yra, o prie kitų inkstų ligomis sergančių vaikų“.
Dainora liūdnai pasakoja, kad ligoninėje į kūdikį ir mamą žiūrima kaip į pasyvius gydymo proceso dalyvius. Niekas nieko nepaaiškina, nenuramina, net žmoniškai nepasikalba. Jų atveju dar nebuvo padaryti jokie tyrimai, kai Lurdai jau suleido antibiotikų. Į rankytę įtvirtino kateterį, pribintavo įtvarą: vaikui nepatogu, judindama rankytę, vis užsidaužia sau per veiduką.
Pasidarė pikta, irzli. Ir ligoninės aplinka, ir stiprūs vaistai taip paveikė Lurdą, kad pasidarė tarsi ne tas vaikas. Ji nustojo valgyti, tik retkarčiais patraukdavo mamos krūtį. Vienvietėje palatoje tėvai bandė sukurti jaukesnę atmosferą, prinešė ir pridėliojo Lurdos žaislų, tačiau atėjusi seselė įspėjo laikytis tvarkos ir žaislus susirinkti.
Dainorą labiausiai stebino gydytojų kategoriškumas (beje, per tas kelias dienas, praleistas ligoninėje, gydytojai nuolat keitėsi). Viena iš karto paklausė: „Sakykite, ar inkstų ligomis sergate pirmą kartą?“. Kai mama ėmė prieštarauti, kad diagnozė dar nenustatyta, ir gal visai neserga inkstų liga, nukirto: „Kol nežinome, ar vaikas serga, reikia daryti viską, kad būklė neblogėtų“. Antibiotikai buvo leidžiami toliau, nors mama iš nevilties net verkė. Tačiau nepasipriešinsi ligoninės tvarkai: užsiminus, kad galėtų būti namuose, o atvažiuoti tik susileisti vaistų vieną kartą per dieną, pasakė: „Jei pageidaujate važiuoti namo, jūs turite tokią teisę, tačiau tai reikš, kad atsisakote gydymo“.
Trečią dieną ligoninėje Lurdą išbėrė. Mama iš karto prisiminė, kad tokie simptomai lydi kūdikių trijų dienų karštinę. Tačiau gydytojai skyrė vaistų nuo alergijos, kurią neva sukėlė leidžiami antibiotikai…
„Ligoninėje iškentėjome, kol atėjo pasėlio tyrimų atsakymai. Skyriaus vedėja linksmai pranešė, kad tyrimai puikūs, jokių inkstų ligų nėra, galime važiuoti namo. Net neatsiprašė, kad vaikas buvo neteisingai ir visai be reikalo gydomas antibiotikais“, – sako Dainora.
Ligoninė „sugadino“ vaiką. Parsivežė visai ne tokią Lurdą, kokia buvo prieš ligą. Ji tapo baugšti, dažnai pravirkdavo, zirzdavo.
Antibiotikai visai numušė apetitą. „Grįžę namo, po kurio laiko pamatavome temperatūrą, ir nepatikėjome savo akimis: ji nukritusi iki 35,6, – pasakoja Lurdos mama, – paskambinau savo didžiausiai patarėjai – slaugytojai, kuri jau buvo grįžusi iš atostogų. Ji nuramino mane, kad tai normalu, po trijų dienų karštinės vaikui temperatūra gali nukristi gerokai žemiau normos. Patarė išmaudyti dukrą silpname kalio permanganato tirpale, kad greičiau praeitų bėrimai ant kūnelio. Ir iš tiesų, bėrimas per porą dienų praėjo, viskas atsistatė į savo vietas. Kai mamai paaiškina, ramiai įspėja, ko laukti, kaip gali būti, visiškai kitaip reaguoji į vaiko ligą. Vis dėlto tvarka mūsų ligoninėse turėtų keistis, nes dabar ligoninė palieka pačius slogiausius įspūdžius“.
Lurdos meniu
Po ligos pamažu atsistatė Lurdos apetitas. Dabar ji nori visko, ką ant savo stalo deda suaugusieji. Pamačiusi valgį, iš karto čepsi lūpytėmis, rodo, kad valgytų, jei duotum.
Tris kartus per dieną Lurda gauna košės. Labiausiai mėgsta kruopų, pagardintą desertinėmis vaisių tyrelėmis. Tokios suvalgo po didelį dubenėlį. Daržovių košė ne taip patinka, įveikia tik normą – apie 200 gramų. Į daržovių košes mama deda visko, ko turi – ir moliūgo įmaišo, ir buroko, kurį Lurda nelabai mėgsta. Daržovių košė valgoma su veršiena arba kalakutiena. Sulčių negeria visiškai. Ji pripratusi gerti vandenį, anksčiau gerdavo iš paprasto puodelio, tik reikėdavo prilaikyti. Dabar pasiima puodelį su snapeliu, kada nori, tada pati geria.
Mama išėjo į darbą
Lurdą liga užklupo prieš pat rugsėjo pirmąją, kai mama ruošėsi išeiti į darbą. Tėvų rūpesčiai, matyt, atsliepė Lurdos imunitetui, ir ji susirgo. Neveltui sakoma, kad į tėvų emocijas vaikai reaguoja savo sveikata. Tačiau paskutinę vasaros dieną Lurdą išleido iš ligoninės, tad mama galėjo išeiti į mokslo metų šventę, kaip ir buvo planavusi.
Ryte Dainora stengiasi išeiti į darbą tyliai, nepabudinusi dukrytės. Kai Lurda pamato, jog mama ruošiasi išeiti, pradeda urgzti, tėtis tada turi neštis ją į antrą aukštą ir nukreipti dėmesį žaidimais.
Pirmą darbo dieną Dainora buvo likusi be ryšio su namais, nes kaip tik tuo metu jai pavogė mobilųjį telefoną. Labai nerimavo, kaip sekasi Lurdai ir Simonui, oficialiai pradėjusiam „tėvystės atostogas“. Guodė tai, kad Simas yra labai atsakingas, rūpestingas. Vėl įsigijusi mobilųjį telefoną, Dainora namo skambina per pertraukas. Rūpi, ar Lurda pavalgė, ar užmigo, kiek miegojo. Tėtis niekada neskambina pats ir netrukdo darbo metu Dainoros. Susitvarko, kaip jam atrodo geriausia. „Bijau, kad Lurdą tėtis išlepins: jis visiškai neleidžia, kad dukrytė būtų nepatenkinta ar verktų, tuoj pat su ja imasi kokių žaidimų. Aš pati neskirdavau tiek dėmesio. Juk reikėdavo ir buities darbus nudirbti, ir maistą pagaminti. Lurda turėdavo pažaisti ir viena. O tėtis jos nepalieka vienos nė minutėlei“, – sako Dainora. Jai juoką sukėlė pirmų dienų pasakojimai, kaip tėčiui sekėsi užmigdyti pietų miego. Lurda įpratusi užmigti su čiulptuku. O tas kaip tyčia iškrito iš lovytės ir pradingo. Simonas ėmė keturiomis ropoti po kambarį, ieškodamas čiulptuko, o Lurda lovytėje nesitvėrė juoku. Simonas moka ir košes užplikyti, kaip plikydavo Dainora, ir į lauką dukrytę išsiveža (Vingio parke pastebėjo, kad vežimėlius stumdo tik močiutės ir jis – vienišas tėtis). Gal tik iki smulkmenų nenumato, kaip vaiką rengti laukui. Kartą Dainora sutiko saviškius lauke tik su plonais marškinėliais, o orai tikrai jau nebebuvo vasariški.
Bet blogiausia, kas gali atsitikti – tai sloga…
Kai Lurdos mama grįžta iš darbo, tėtis būna pavargęs. Jis labai atsakingas, visą savo dėmesį skiria Lurdytei. Ir namai nebūna nugriauti. („Atvirai kalbant, tikėjausi, kas viskas bus blogiau“, – šypsosi Dainora). Tėvystės atostogos tikrai įnešė naujų spalvų. Dabar jau ne tik mama pradeda kalbą apie tai, ką Lurda išmoko naujo, kas įvyko per dieną. Pavyzdžiui, išdygo šeštasis dantukas.
Lurda su tėčiu mėgsta žaisti gaudynes: „Pagausiu, pagausiu“. Mergytė ropoja keturiomis, kiek jėgos leidžia. Mėgsta slėpynes – randa paslėptus daiktus, pavyzdžiui, po lovos užtiesalu padėtas. Net ir naktį tėvai pradėjo pakaitomis keltis, anksčiau daugiau keldavosi Dainora. Dabar Lurdai prabudus, jei reikia maitinti, keliasi mama, o jei tik apklostyti, nuraminti – tėtis.
Kažkaip savaime taip susiklostė, kad tarp Lurdos ir tėčio ryšys labai sustiprėjo. Tėvystės atostogos yra nelengvos. Nelabai gali to pavadinti atostogomis… Tačiau Simoną gerbia jo kolegos, ypač vyresni dailininkai, kad jis susitvarko su kūdikiu. Gal kai kam vyras, auginantis vaiką, kelia šypseną, bet iš tikrųjų tai yra didžiulis vyriškumo įrodymas.
Lurda ir mamos pienas
Dainora džiaugiasi, jog išėjimas į darbą nenutraukė natūralaus maitinimo. Ji dirba tris dienas per savaitę, porą dienų – iki pietų, trečią – iki vakaro. Tą sunkiausią dieną jaučia, jog krūtys įsitempia, atrodo, kad sprogs. Tačiau nusitraukinėti darbe neprireikia. Po pamokų skuba namo kuo greičiau pridėti Lurdą prie krūties. Kol kas neatrodo, kad pieno būtų sumažėję.
„Mamos žurnalas“
