Devintasis mėnuo. Jurgis-2008

Jurgis

Jurgis

Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Per devintą mėnesį Jurgis pasunkėjo 150 g ir, būdamas 9 mėnesių, sveria 8800 g.

Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (35 m.) inžinierius, mama – Vilma Grigienė (34 m.) projektų konsultantė, sesės Bernadeta (5 m.) ir Gerda (4 m.).

Skarlatinos puolimas

Pusė devintojo Jurgio mėnesio prabėgo namuose, nes mūsų mažoji sesė pasigavo skarlatiną. Iš pradžių nieko nė neįtariau – Gerda skundėsi gerklės skausmu, pakilo temperatūra. „Tikriausiai sniego persivalgė“, – susimirksėjome su Mindaugu. Tačiau po kelių dienų mažąją ligonę išbėrė, liežuvis tapo avietinės spalvos, nusėtas smailiais spuogeliais. Pavarčiusi savo „bibliją“ – knygą „Padėkime augti“ – nusprendžiau, kad tai skarlatina. Tačiau atvykusi gydytoja iš manęs tik pasišaipė: „Na, tai kas čia serga skarlatina?“ Iš tiesų, Gerda nė iš tolo nebuvo panaši į ligonę.

Veiduko nebėrė, temperatūra jau buvo nukritusi, o ji pati čiauškėjo ir nenustygo vietoje. Tik apžiūrėjus kūnelio bėrimą ir raudoną, patinusią, net kraujosruvomis paženklintą gerklę, abejonių neliko – mano diagnozė buvo patvirtinta. Pasitarusios su gydytoja, nusprendėme apsieiti be antibiotikų, tad pasėdėti namie teko ilgiau – be antibiotikų gydomi vaikai ilgiau išlieka užkrečiami. Taip gyvenimas įgavo kitokį ritmą ir kitokį atspalvį. Aišku, labiausiai nerimavau dėl Jurgio. Bet toje pačioje savo „biblijoje“ perskaičiau, kad kūdikiai skarlatina neužsikrečia. Prisiminiau, kad prieš Jurgį buvusio redakcijos kūdikio Pijuko sesutė irgi sirgo skarlatina, tačiau Pijus liko sveikas. Taigi dėl Jurgio tapo ramiau, o Bernadetai liepiau kiekvieną vakarą išsiskalauti gerklę druskos tirpalu – laimė, ligos išvengė ir ji.

Linksmybės ant ledo

Kai karantinas buvo atšauktas, pasijutau šiek tiek užsisėdėjusi namie – neturėjau nei jėgų, nei noro ką nors daryti. Kažkada, prieš septynerius metus, manęs nė kiek netrikdė pasiruošimas šešių savaičių kelionei į Indiją – daiktus į nedidelę kuprinę susimečiau per penkiolika minučių. Dabar vos kelių valandų kelionė su trimis vaikais atrodo tarsi „misija neįmanoma“: atsarginės pirštinės ir kojinės mergaitėms, atsarginiai darbužėliai Jurgiui, rogės, vystyklai, užkandžiai…

Sudėlioti pliusiukus šiame sąraše – pusės dienos darbas. O juk dar reikia vaikus aprengti! Kur ten aprengti, juos dar reikia įkalbėti apsirengti! Bernadeta, jei įmanytų, ir slidinėti važiuotų trumpomis rankovėmis. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą, kuris neleido sėdėti ir dejuoti. Vos Gerda pasveiko, šeima mane „supakavo“ ir išsivežė pramogauti ant užšalusio ežero.

O, kokia dėkinga esu už šią kelionę! Man net akyse prašvito! Ką reiškia vien žiūrėti į tokį didelį baltą lauką… Nors gyvename ne daugiabutyje, vis tiek labiausiai mieste pasiilgstu horizontų. Kaip gera, kai žvilgsnis ne atsitrenkia į tvoras ar sienas, o gali lėkti, lėkti ir lėkti tolyn ir tolyn… Vaikai net spiegė iš laimės: ar galim čia bėgioti? Visur? Ir galim nubėgti į kitą krantą? Tikrai galima lakstyti? Žinoma, galima! Mašinoje Jurgis miegojo, todėl išvydęs tokias baltas ir šviesiais erdves, ilgai markstėsi. Bet kai apsiprato, ant rankų kiurksoti mažasis keliautojas nebenorėjo. Norėjo ropoti, žarstyti sniegą, sėstis ir griūti, ragauti tą vaiskų, kerintį baltumą… Et, tiek laimės savo vaiko akyse dar nebuvau mačiusi.

Kai grįžome namo, atrodė, kad nieko pasaulyje nebėra neįmanomo. Matyt, man irgi reikėjo įkvėpti erdvės. Vėl buvau kupina jėgų, sielos sąstingis išnyko it dūmas. Ir gyvenimas grįžo į savas vėžes.

Užgavėnės

Taip netruko atbildėti ir Užgavėnės. Nuo pat ryto su Jurgiu sukinėjomės virtuvėje ir kepėme blynus. Prikepėme jų du didžiulius kalnus. Tik Jurgis blynų šiemet neragavo. Nusprendžiau, kad toks maistas nėra pats tinkamiausias kūdikiui. Dar spės prisiragauti. Užtat vakare sulaukėme tėtės, sesių ir daugybės draugų, deginome Morę, varėme žiemą iš kiemo. Vaikai šokinėjo per laužą. Tiksliau, vaikus šokdino tėčiai. Op, kad būtų sveiki. Op, kad būtų stiprūs. Op, kad būtų drąsūs. Op, kad ožiukai nebadytų. Op, op ir op.

O po Užgavėnių pakvipo pavasariu. Vieną dieną, grįžę iš baseino, verandoje radome striksintį geltonsnapį varnėną. Varnėnas, pasisukinėjęs šen bei ten, nuskrido, o Jurgis sumosavo rankytėmis ir „atsisveikino“: „adia!“ Labai tikiuosi, kad netrukus pamatysime ir daugiau šių mielų pavasario šauklių. Nors žiema man dar tikrai nespėjo nusibosti, pavasario laumės jau po truputį skleidžia savo kerus, žadina iš snaudulio ir kviečia atlapoti langus. Matyt, greitai reikės pamiršti sniegą, ledą ir atverti širdis naujoms patirtims.

Viskuo kalti dantys

Jurgio dantys byra kaip iš gausybės rago. Šį mėnesį išdygo dar du, tad iš viso Jurgis jų turi jau šešis. Viršutinių dantukų dygimą stebėjau šiek tiek nerimaudama, mat keturi viršutiniai Gerdos dantukai išdygo nesveiki, tarsi be viršutinio sluoksnio.

Odontologai gūžčiojo pečiais – gal koks virusas, gal kokie vaistai nėštumo metu pakenkė (nors jokių vaistų būdama nėščia nevartojau). Dantukai trupėjo, o vieną taisyti prireikė, kai Gerdai dar nebuvo nė dvejų metų. Tiesą sakant, mielai išbraukčiau šitą vizitą pas odontologę iš savo gyvenimo, nors gydytoja buvo tikrai miela, profesionali ir rūpestinga. Ačiū Dievui, Jurgio dantukai – balti kaip perliukai ir, atrodo, visiškai sveiki.

Dygstančius dantis „kaltinu“ ir dėl nemiegotų naktų. Jurgis vėl būdrauja naktimis po kelias valandas. Krykštauja, žaidžia ir visai nenori ilsėtis. Todėl būna dienų, kai jaučiuosi esanti ne šiame pasaulyje. Jei dieną Jurgis zirzia ir nori būti tik ant rankų, vėl „kalti“ besikalantys dantys. Juokauju, kad ir dėl mašinoje „netikėtai“ pasibaigusio benzino tuoj kaltinsiu į dienos šviesą besiveržinčius Jurgio dantis.

Su gimimo diena, sesute Gerdute!

Šį mėnesį šventėme ir Gerdos gimtadienį. Kovo 8-tąją, labai moteriškai solidarią dieną, jai suėjo ketveri metai. „Tai ką, man jau ketveri?” – negalėjo patikėti jubiliatė. – „Ne ketveri, o treji su puse! Juk aš dar ne tokia, kaip Kotryna!“ Kotryna – tai Gerdos darželio draugė. Teko ilgai aiškinti, kad Kotryna yra už ją vyresnė, ir taip bus visada. „Ė, bet juk Kotrynai jau suėjo penkeri!“ – prisiminusi neseniai švęstą gimtadienį, „metu kozirį“. Mano argumentas neatremiamas, ir Gerdai belieka patikėti.

Į gimtadienio šventę mano dukra pasikvietė 13 savo draugų – visą darželio grupę, išskyrus tuos, kurie tą dieną į darželį neatėjo. Prisipažinsiu, namams, o ir mums visiems, teko nemenkas išbandymas. Kai svečiai išsiskirstė, supratau, kad trys vaikai – visai nedaug. Nedaug – tai net ne tas žodis. Kai vaikai tik trys, jų, galima sakyti, visai nėra. Jurgis iš pradžių bandė aktyviai dalyvauti įsisiūbavusioje šventėje, tačiau greitai suprato, kad suktis šėliojančių darželinukų būryje dar ne jo jėgoms.

Mažasis įsitaisė ant mano rankų: plakėme pieno kokteilius, pjaustėme tortą, gelbėjome nuo tokio būrio vaikų paklaikusį katiną ir linksmybes smalsiai stebėjome iš toliau. Gimtadienis buvo tikrai linksmas. O man buvo labai įdomu stebėti, kaip greitai vaikai susiranda sau veiklos, susikuria savas taisykles, kaip pykstasi, taikosi, išgyvena nesėkmes ir nesklandumus, rūpinasi vieni kitais, guodžia vieni kitus, užstoja, palaiko, vieni kitiems padeda, dalinasi. Tikrai buvo ko pasimokyti ir apie ką pamąstyti. Laikas netruko prabėgti, ir pasiimti savo atžalų suvažiavo tėvai. Jurgis „nulūžo“ akimirksniu, krito tarsi pakirstas karys, o namai tapo tokie tušti…

Naktiniai pamąstymai

Pavasarėja, ir žemė, lopinėliais atidengdama baltąjį rūbą, parodo savo nuogumą. Tai yra taip intymu, kad mano širdyje vėl pabunda neišmatuojama meilė mūsų planetai. Naktimis, kai Jurgis nemiega, aš irgi turiu gerą progą atidengti savo sielos rūbą ir pažiūrėti, kas po juo slepiasi. Kur kyšo baimės ausys, kur dvelkia nerimas, kur tarsi juodi užpelkėję vandenys liūla tingulys ir apsileidimas. Kartais taip norisi paprašyti Dievo, kad tuos mano sielos namus iš esmės sutvarkytų. Bet bijau.

Žinau, vos paprašau daugiau kantrybės, mano vaikai ima elgtis it padūkę velniukai, kad turėčiau kaip tuos kantrybės raumenukus treniruoti. Paprašau daugiau išminties, ir visos mano tvarkingai sudėliotos vertybės bei patirtys vienu rankos (o gal sparno?) mostelėjimu nužeriamos žemyn, kad bandydama susidėlioti viską atgal į savo lentynėles, galėčiau tos išminties įgyti. Jei paprašyčiau daugiau saugumo, net neabejoju, po kojomis iš karto susiūbuotų žemė, kad nebeliktų kitos išeities, tik susirasti pusiausvyros tašką savo viduje. Todėl tiesiog dėkoju Dievui ir džiaugiuosi tuo, kad visko turiu pakankamai. Nežinau, kas bus rytoj. Juk per vieną akimirką galima netekti visko – namų, vaikų, šeimos ir tos pačios žemės po kojomis. Todėl mane apima begalinis džiaugsmas, kad šiandien visko turiu.

Džiaugiuosi stogu virš galvos, džiaugiuosi, kad mano vaikai sveiki ir sotūs, kad turime rankas, kojas ir dabar dar galime jais pasirūpinti. Džiaugiuosi vis giedrėjančiu beribiu dangumi, skambančiais paukščių chorais ir pavasario nuojauta. Džiaugiuosi, kad su mumis yra Jurgis – pats mylimiausias brolis, būtent toks, apie kokį mes visi svajojome. Ir viskas yra gerai.

Mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 6 = dvylika

Kitos temos: