Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Per dešimtą mėnesį Jurgis pasunkėjo 150 g ir, būdamas 10 mėnesių, sveria 8 920 g (per šį mėnesį pasunkėjo 120 g).
Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (35 m.) inžinierius, mama – Vilma Grigienė (34 m.) projektų konsultantė, sesės Bernadeta (5 m.) ir Gerda (4 m.).
Apie dieną – vienintelę ir nepakartojamą
Rytai jau dvelkia pavasariu, ir mes su Jurgiuku atradome naujų pramogų. Nuvežę seses į darželį, sukame ne namo, o prie upės. Ir nesvarbu, koks oras – ar pažeme vyniojasi vėsi rytmečio migla ir nuogos medžių šakos, apkibusios mažulyčiais lietaus lašelių vėriniais, susimąsčiusios tyli, ar pirmieji saulės spinduliai kviečia džiaugtis nauja diena – prie upės yra gera. Jurgis klykauja kartu su besipešančiais kirais, o aš žiūriu į tekantį vandenį. Nenuilstanti upės srovė primena man, kad mano dienos irgi nesustoja. Ateis vakaras, ir ši diena išsiruoš amžinybėn. O aš turėsiu jai kažką įduoti į tą ilgą kelią. Ir amžinybės akivaizdoje negalėsiu pasiteisinti, kad jau trečią naktį miegojau vos porą valandų, esu išsiblaškiusi, suirzusi, dėl menko nieko nulyju ašaromis, todėl lauknešėlyje praeinanti diena nieko gero neras. Žiūrėdama į upę suprantu, kad turėsiu rasti jėgų ir šiai dienai, nes ji yra vienintelė tokia, nepakartojama. Ir ramioje upės tėkmėje randu sau įkvėpimo.
O grįžę namo kartu tvarkomės ir žaidžiame. Miega Jurgiukas vis dar du kartus per dieną po 1,5-2 valandas, atviroje verandoje. Tuo metu mezgu, rašau laiškus draugams ar prisėdu su gera knyga rankose. Jei laukus bučiuoja saulė, po miegelio einame pasivaikščioti, kad ir mūsų nosis nubučiuotų. Vakare laukiame grįžtančių sesių. Po vakarinių prausynų mažąjį migdyti imasi tėtė, o mes su „didžiukėmis“ einame skaityti pasakų. Prisipažinsiu, kartais prašau mergaičių, kad leistų minutei užmerkti akis – vos įpusėjus karalaičio kelionei į trisdešimtąją karalystę, žodžiai ima veltis burnoje it vata, o raidės šokinėja po visą puslapį ir visai nenori stoti į vietas. Vis dėlto pasaką įveikiu. Lovoje randu jau miegantį sūnų ir pati imu austi sapnus – iki pirmojo pabudimo už valandos.
Tekšt tekšt baseine
Su Jurgiu jau senokai pradėjome važinėti į baseiną. Kadaise, kai į baseiną vežiojau vos pirmuosius mėnesius skaičiuojančią Bernadetą, man buvo labai svarbu kažką duoti vaikui, svarbu, kad jis tobulėtų, nardytų, grūdintųsi. Aišku, man irgi buvo smagu, bet tas laikas buvo skiriamas jai – ne man. Dabar tas laikas – mano. Pasirinkome baseiną, kuriame yra didelė, šilta sūkurinė vonia, ir ten abu plūduriuojame. Iš pradžių Jurgis bijojo tokio didelio vandens, bet pamažu priprato. Tekšt, tekšt – ranka taškome vandenuką. Plaukiojam, myluojamės, einame į didelį vėsų baseiną nardyti, saunoje sušylame ir vėl tįsome sūkurinėje vonioje, it kokie vandens nugludinti pagaliai. Kalbiname tįsojimo kaimynus ir toliau taškomės – tekšt, tekšt. Man neišpasakytai malonu glausti prie savęs mažą spurdantį kūnelį. Vanduo suartina, suteikia intymumo, leidžia vėl pajusti tą pirmapradę vienovę. Juk kažkada ten, vandenyje, mes buvome nedalomas vienis.
Sunkiausia po baseino greitai apsirengti ir aprengti Kapitoną. Jurgis rauda nesavu balsu, vos tik paleidžiu jį iš rankų.
Išmokau susiruošti kaip kareivis – per kelias minutes. Apsirengiame, džiovintuvu prapučiu ne tokią jau basą Jurgio galvą, sumaitinu kelis šaukštelius vaisių tyrelės ir traukiame namo. Automobilyje nuvargęs plaukikas greitai užmiega.
Jurgis – visų žmonių draugas
Viẽna netrukau pastebėti – Jurgiui patinka žmonės, o žmonėms patinka Jurgis. Parduotuvėje mus dažnai kalbina nepažįstamos močiutės, išėję pasivaikščioti labinamės su visais sutiktaisiais. Jurgis visiems plačiai šypsosi, koketuoja, bando slėptis mano glėbyje, juokiasi. Parduotuvėje mudu beveik visada aptarnauja be eilės. Kartais tikrai droviuosi, ypač, jei žmonių būna nedaug. Juk laiko mes turime marias, o pastovėti, jei eilė neilga, ne taip jau sunku! Bet kiti pirkėjai primygtinai liepia eiti į priekį. Kartais, kai mažas užsispyrėlis niekaip nesutinka nulipti nuo mano rankų, net pirkinius iš vežimėlio padeda iškrauti! Aš džiaugiuosi, kad aplinkui tiek šiltų širdžių, nuoširdžiai dėkoju ir naudojuosi jų gerumu, o Jurgis visus apdovanoja plačiausia šypsena.
Susitikęs su savo vienmečiais draugais – Sauliuku, Jokūbu, pusbroliu Kipru ar Paulyte – Jurgis nekantrauja draugauti.
Ropoja artyn, liečia, kalbina, bando paragauti. Jei koks bičiulis priropojęs atima Jurgio žaislą, mažajam net lūpa nesuvirpa – apsižvalgo ir susiranda kitą susidomėjimo objektą. Galų gale draugystė – svarbesnė už žaislus. Na, o kai į darželį lydime sesutes, mūsų brolį užpuola visas darželinukų būrys. Vaikai jį kalbina, veržiasi pačiupinėti mažas rankytes, o vyriausios mergaitės (darželio grupę lanko įvairaus amžiaus vaikai) labai gailisi, kad tuo metu, kai Jurgis pradės lankyti darželį, jos jau turės eiti į mokyklą.
Drrrr ir Bum
Labiausiai mūsų vyrukas mėgsta žaisti. Imu į rankas vilnonį kamuoliuką ir siūlau: „Trrr?“ Jurgis džiaugsmingai sutinka: „Drrr, drrr!“ Ridename kamuoliuką vienas kitam. Jį sugavęs, Jurgis iškelia aukštyn ir atkakliai bando paleisti iš rankų. Kai pavyksta, pats džiaugiasi: „Drrrr…“ O kitas mūsų žaidimas yra „Bum“. Mano užduotis – labai vikriai pastatyti kuo didesnį kaladėlių bokštą, kurį Jurgis nedelsdamas sugriauna. „Bum!“ – sakau, kaladėlėms byrant žemyn. Neseniai, nuvertęs netvirtai į sieną atremtą Gerdos paspirtuką, Jurgis iš nustebimo net išsižiojo: „Bam!..“
Švelniai glostydamas mano savimeilę, mažasis jau sako „mama“. Paprastai taip mane kviečia, norėdamas įsitaisyti ant rankų.
Šventai tikiu, kad čia ne šiaip „ma-ma“, o tikra „mama“. Bernadeta su Gerda pyksta: „Vis jam tos mamos reikia!“ Reikia. Ir dar ilgokai reikės, nors kiekvieną dieną mano sūnus tampa vis didesnis ir savarankiškesnis. Štai įsikibęs į kėdę, stumia ją per visą kambarį. Ima lipti laiptais. Išmoksta pūsti dūdelę. Mindaugas sako, kad kiekvieną dieną jis tampa vis mažiau panašus į leliuką ir vis labiau panašus į tikrą vaiką.
Laukiame naujo derliaus
Mūsų nebe-leliukas išsidaigino septintą dantį. O su dantuku pasikeitė ir jo valgymo įpročiai. Deja, perėjome nuo dubenėlio prie šaukštelio. Jei anksčiau Jurgis nė nemirktelėjęs sukirsdavo dubenėlį košės, dabar, ką besiūlyčiau, apsieiname su pora šaukštelių. Skaniausias maistas jam – mamos pienelis, o nuo kito kūdikių maistelio sukasi it nuo kokios bjaurasties. Bandžiau daržovienę gardinti šaldytais krapais, gabalėliu poro ar kitomis žolelėmis – netiko. Jurgis veržiasi prie mūsų lėkščių ir mielai kirstų mano kariu bei kitais „ryškiais“ prieskoniais pagardintus ryžius. Kartą valgiau ryžių kukulius su aštriu padažu. Jurgis stovėjo šalia ir kaip įmanydamas prašė duoti paragauti. Padažas buvo aštrokas, bet gamintas namie, be sintetinių priedų, todėl pakabinau šakutės galu ir daviau. Maniau, toks skonis tikrai smagurį išgąsdins ir nubaidys. Kur ten! Paragavęs Jurgis ėmė reikalauti dar! Vis dėlto tokiems aštriems pojūčiams mūsų vyrukas dar per mažas, todėl dažniau glaudžiu prie krūties ir savo maistą stengiuosi valgyti ne taip atvirai. Dažnai pasiūlau to, ką galima paimti į rankas: duoniukų, garintų daržovių, gabalėlį kalakutienos, bananą ar obuoliuką. Šitokį maistą Jurgis valgo daug mieliau, bet toli gražu ne visada. Matyt toks jau metas, laukia mūsų vaikas naujo derliaus.
Ruošiamės Šv.Velykoms
O laukdami naujo derliaus, laukiame ir Šv.Velykų. Labiausiai per Gavėnią man norisi apsitvarkyti. Tiek savo žemiškuose, tiek sielos namuose. Deja, žemiškoji tvarka dabar atrodo nepasiekiama – kaip žvaigždė danguje. Stalčių, spintų ir spintelių tvarkymui laiko nelieka – vos spėju aptvarkyti kokį kambarį, po poros valandų ten vėl nebėra kur kojos pastatyti. Štai vidury mergaičių kambario telkšo bala – sesės, susiradusios mano augalų purkštuką, vandeniu „laimino“ kambarį. Ore it angelo plunksnos skraido pūkai – Bernadeta, išpešiojusi nendrių burbuoles, gaminosi sau pagalvę. Kampuose voliojasi plaukų sruogos – panelės kirpo viena kitai plaukus, kad „turėtų atminimui“. Po visą kambarį išmėtytų drabužių, iš kurių padarytos supynės ar guoliai lėlėms, jau nebeskaičiuoju. O kambarys buvo idealiai sutvarkytas vos prieš valandą! Jurgis nuo sesių neatsilieka – namie siaučia chaosas. Sako, kad chaosas irgi yra tam tikra tvarkos forma, todėl numoju ranka ir imuosi rankdarbių. Krikštabroliams ir krikštasesėms darau mažutes dovanėles – paukštelius iš senos antklodės skiaučių. Ruošiu dažus kiaušiniams. Juos dažome dilgėlėmis, svogūnų lukštais, burokėlių sultimis. Smagu, kad kiekvieną kartą margučiai išeina vis kitokie. Ant palangės, moliniuose mergaičių lipdytuose indeliuose ir pintinėlėse dygsta avižos. Mergaitės vis priekaištauja man, kad manosios dygsta greičiau nei jų. „Laistyti reikia,“ – sakau. Bet jos tvirtina, kad laistė. Kai pasėjo. Už lango į dienos šviesą bando veržtis sodri žaluma, ir Mindaugo sukaltuose inkilėliuose lizdelius suka zylių ir varnėnų šeimynos.
Pavasaris atžygiuoja septynmyliais žingsniais. O vakarais vis ieškome danguje mėnulio: gal jau pilnas? Gal jau atsivėrė spindinčiai saulės šviesai? Juk Šv.Velykos ateina per pilnatį. Įsisukusios į pavasarinio džiugesio viesulą, dienos prabėga tekinos, mėnulio skruostai apvalėja, ir šventės jau visai ranka pasiekiamos.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
