Dešimtasis mėnuo. Pijus-2007

Pijus

Pijus

Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai – 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.

Šventės šeimoje su mažu vaiku

Dešimtas Pijaus mėnuo praėjo švenčių maratone – jų laukiant ir jas švenčiant. Zajančkauskų šeima tradiciškai Kūčias švenčia pas senelius, kurie pasirūpina visais Kūčių valgiais. Kartais Kūčios švenčiamos Vilniuje pas Valdo tėvus, kartais – Naujojoje Akmenėje pas Inetos mamą. Šiemet močiutė iš Akmenės atvažiavo į Vilnių, tad visa šeima susirinko į krūvą.

Paprastai po Kūčių vakarienės visi eina į Bernelių mišias Bernardinų bažnyčioje. Pernai, laukdamasi Pijuko, Ineta ryžosi dalyvauti mišiose, tačiau bažnyčioje buvo tiek daug žmonių, kad minia net išskyrė kompaniją – Inetos mamą nunešė į šoną, paskui teko ilgokai vieniems kitų ieškoti. Šiemet su mažu vaiku šeima eiti nebesiryžo. Adelė taikliai pasakė: „Šiemet turime savo Kalėdą – broliuką“.

Paprastai po šventų mišių šeima užsuka valandėlei į svečius pas giminaičius, gyvenančius netoli bažnyčios. Tai Inetos pusbrolio šeima. Šiemet, nors į bažnyčią ir nėjo, antrąją tradicijos dalį Zajančkauskai išpildė, aplankė pusbrolio šeimą. Vėlų Kūčių vakarą buvo aptarta svarbi tema: būsimosios Pijaus krikštynos, ir paprašyta, kad pusbrolis ir jo žmona sutiktų būti krikšto tėvais. „Mums svarbu, kad krikštynos būtų ne formalumas, ne kažkoks reginys suaugusiesiems, o vaikas tikrai būtų vedamas tikėjimo keliu, – sako Ineta, – svarbu, kad krikšto tėvais taptų žmonės, kurie gali vaiką tuo keliu vesti.

Mes su Valdu esame 4 vaikų krikšto tėvai. Kai pusbrolis su žmona sutiko krikštyti Pijuką, nusprendėme, kad visiems būtų ne pro šalį dar kartą prisiminti krikšto ir krikštynų ceremonijos esmę. Prašysime, kad pažįstamas kunigas pravestų tokią „pamokėlę“, kurios metu galėtume prisiminti kai kuriuos primirštus dalykus“.

Kalėdiniai džiaugsmai

Ir Inetos, ir Valdo darbuose vyko šventiniai renginiai darbuotojų vaikams. Juose dalyvavo tik Adelė, o Pijuko į masinių susibūrimų vietas šeima nutarė dar nesivesti. „Pabijojome, kad didelė žmonių minia ir nematytas senis su barzda mažą  vaiką gali ir nugąsdinti. Štai Adelė būdama mažesnė, labai bijodavo Kalėdų Senio, kartą susirgusi ir klejodama nuo aukštos temperatūros net šaukė: „Bijau, Kalėdų Seneli, neik prie manęs artyn!“.

Šiemetinis Kalėdų Senis atnešė visai šeimai vieną bendrą didelę dovaną – traukinuko modelį ir bėgius.

Toks traukinukas buvo neišsipildžiusi tėčio Valdo vaikystės svajonė, o dabar traukinukais susižavėjo ir Adelė. Buvo labai romantiška, kai namuose išpakavo dovaną, sustatė bėgius ir traukinys – visai kaip tikras – pradėjo važiuoti. Pijuką traukinys irgi labai sudomino, bet kurį laiką jį stebėjo iš toliau, tik vėliau įsidrąsino griebti vagoną nuo bėgių. Traukinių modeliukai metaliniai, jų neįmanoma lengvai sulaužyti, tad dovaną į rankas leidžiama paimti ir Pijukui. Žinoma, Pijus pabandė ne tik apžiūrėti, bet ir paragauti traukinio – kaip tyčia, į liežuvį tuo metu įkirpo nestipri elektros srovė, tekanti iš traukinio transformatoriaus. Pijus metė vagoną su laidais ant žemės, ėmė šaukti. Vėliau ir tėčiui, ir sesutei rodė rankyte, kad negalima imti laidų, vis kartojo: „Ne ne ne“, mojavo rankyte tarsi drausdamas.

Naujų metų sutikimas

Naujuosius metus Zajančkauskai sutiko namuose. Iš anksto žinojo, jog į svečius ateis Pijaus būsimų krikšto tėvų šeima, o išvakarėse dar paskambino dvi mergaitės iš „SOS vaikų kaimo“, su kuriomis Adelė susipažino Pakutuvėnų šeimų stovykloje, ir paklausė, ar galėtų ateiti į svečius. „Daugumą vaikų iš vaikų kaimo šventėms pasiima krikšto tėvai arba tolimi giminaičiai, o tos dvi mergytės liko namuose, – sako Ineta. – Nusprendėme jas pakviesti švęsti Naujųjų su mūsų šeima. Mergaitės keleriais metais vyresnės už Adelę. Adelei tai buvo nuostabiausia šventė, jos darė vienai kitai šukuosenas, šventinius makiažus, Adelė kaip tikra šeimininkė viešnioms viską rodė ir viską leido. Vaišinomės, paskui pro langą iš 11 aukšto žiūrėjome šventinius fejerverkus, o po vidurnakčio svečiai išvažiavo“.

Šventės tęsėsi ir pirmąją naujųjų metų dieną. Folklorinio ansamblio, kurį lanko Zajančkauskai, dalyviai sausio pirmąją paprastai renkasi vieno ansambliečio erdviuose namuose ir kartu su šeimomis švenčia.

Deja, jau kitą dieną po šventinio maratono Ineta ir Adelė susirgo gripu. „Sirgome mudvi gana sunkiai, kilo aukšta temperatūra. Bet Adelė persirgo per 1 dieną – degdama iš karščio, klejodama, beveik nesikeldama iš lovos, o aš gulėjau 3 dienas su 40 laipsnių temperatūra“, – pasakoja Ineta.

Net ir sirgdama ji nenutraukė maitinimo krūtimi. Stengėsi negerti stiprių vaistų, išskyrus paracetamolį ir karštį mažinančias arbatas. Pijus, jausdamas mamos dėmesio trūkumą, nuo jos nesitraukė nė per žingsnį. Atrodė, kad būnant šalia sergančių, nesusirgti neįmanoma, bet stebuklas – berniukas liko sveikas. Ineta mano, jog Pijus turi tokį stiprų imunitetą dėl to, kad yra maitinamas natūraliai.

Beje, mamos pienas iki šiol yra pagrindinis Pijaus racione. Primaitinti vis dar sekasi labai sunkiai.

Galima sakyti, Pijus jau valgo viską, ir kartu nieko. Pijus ragauja įvairių maisto produktų, bet tik po vieną kąsnį – kartais pačiulpia sūdytų lašinių gabalėlį, nuryja šaukštelį obuolienės, pagraužia nulupto šviežio obuolio. Išgeria šaukštelį kitą atskiestų sulčių. Kartais paragauja vieną šaukštą sriubos nuo šeimyninio stalo. Augindama Adelę, mama stengėsi, kad jos maistas būtų nesūdytas, be jokių prieskonių, kaip ir rekomenduoja pediatrai. O Pijukui džiaugiasi įsiūliusi bet ko, kad tik ragautų ir įprastų kramtyti. Nors Pijus nėra smulkus ir svorio jam netrūksta, tačiau norėtųsi, kad pamažu jau pereitų ir prie kitokio maisto.

Pijus ypač valgus būna naktį – mamos krūties jis ieško ne kartą.

„Dabar stengiamės dieną trumpiau migdyti, kad vakare anksčiau nueitų miegoti, nes paskutiniu metu paguldytas į lovą rengdavo tikrus pasirodymus – išbudindavo ir sesutę, atsigulusią miegoti. Vietoj 3 trumpų numigimų dabar dieną miega 2 kartus, užtat ilgiau – po valandą ar net dvi. Anksčiau miegodavo po 15-20 minučių“, – sako mama.

Pijaus žaislai

„Mes daug naujų žaislų neperkame. Mitas, kad pirmais metais auginant vaiką reikia krūvos  pinigų.

Patys įdomiausi žaislai vaikui yra buities daiktai. Nupirk barškutį ar duok pabarškinti puodo dangčiu – pastarasis bus nepalyginamai įdomesnis. Žaislų krūvos reikia tėvams, ne vaikams, – įsitikinusi Pijaus mama, – Daug kūdikių reikmenų juk stovi nenaudojami. Pavyzdžiui, kramtukas dantims dygstant – vaikas paima į rankas vieną du kartus, numeta, daugiau juo nebesidomi. Kai šiemet lankėmės parodoje „Vaikų šalis“, pasirodė keista, kiek prekybininkai siūlo visokių daiktų daiktelių naujagimiams ir kūdikiams. Ir jie kainuoja didžiulius pinigus… Nustebino nėščios moterys, iš anksto prisipirkusios pientraukių, o juk dar nežino, gal to pientraukio visai nereikės…“

Nauji žaislai Pijui buvo kalėdinės namų dekoracijos. Zajančkauskai papuošė eglę, pastatė medinę prakartėję. Ją pirko iš vieno Žemaitijos tautodailininko dar neturėdami vaikų, tačiau jau galvodami apie juos. Kai meistras paklausė, ar dažyti žmonių ir gyvuliukų figūrėles, Ineta nusprendė, kad nereikia – juk kada nors vaikai jas kiš į burnytes, kramtys… Taip ir atsitiko – pirma prakartėję išragavo Adelė, dabar tą patį daro broliukas. Pijus mielai ima medinius avinėlius ar žmogeliukus į ranką, jais beldžia į grindis, kramto, viską išvarto. Grįžusi iš darželio Adelė vėl sudėlioja Prakartėję į savo vietas.

Vienas įdomiausių šio mėnesio žaislų – spinta. Pats Pijus dar nemoka atsidaryti, bet kai mama turi daug darbo, praveria spintos su rankdarbiais duris ir leidžia sūneliui ten daryti reviziją. Kurį laiką būna ramu – Pijus išmėto siūlus po visą kambarį, iškilnoja visas dėžutes.

Ir dėl drabužėlių pirkimo Pijaus mama nėra pametusi galvos. Kai kas Pijui liko iš Adelės kraičio, pavyzdžiui, šilti kombinezoniukai, batukai. Kai ką draugės perduoda viena kitai – taip ir keliauja tie daikteliai iš rankų į rankas, nes pirmaisiais metais vaikai nespėja jų nudėvėti, greitai išauga. Ineta sako nevengianti užsukti ir į dėvėtų drabužių parduotuvę, kur tokio amžiaus vaikams būna gražiausių daiktelių už keletą litų. Nuodėmė nepirkti. Bet Pijaus mama sako nepasiduodanti parduotuvių ir pirkimo aistrai, stengiasi be reikalo į jas neiti, o su Pijumi tai jau apskritai nusprendėme nekišti nosies į prekybos centrą, nes tai vaiką erzina.

Naujametė dovana – valstybės parama mamoms

Nuo šių metų sausio pirmosios pasikeitę įstatymai leidžia mamoms likti namuose, kol vaikučiui sueis dveji – pirmus metus bus mokama 100 procentų gauto atlyginimo, antrus – 85 procentai. Tai gera dovana mamoms, nes ne tik nebereikės samdyti brangiai apmokamų auklių, bet jos galės tęsti ir natūralų maitinimą. Adelę Ineta maitino krūtimi iki dvejų su puse metų, kol buvo su ja namuose. Tada šeima kažkaip vertėsi be jokių finansinių garantijų, aukodama mamos atlyginimą dėl vaiko interesų. O dabar mamoms tikrai didžiulis palengvinimas, kai nebereikės sukti galvos, kaip pragyventi.

„Su Pijumi būti namuose jau smagu, nes jis kurį laiką užsiima ir pažaidžia vienas, aš galiu pasitvarkyti. Sunkiausia buvo prieš porą mėnesių, kai jis pradėjo ropoti, bet visiškai nebūdavo vienas. O dabar jau paaugo, jau lengviau. Žinoma, reikia nuolat stebėti – judėdamas po namus jis ir pargriūva, ir sunkia galvyte bumbteli į grindis ar lovos kraštą, pasitaiko mėlynių. Bet jis gana kantrus, ne visada verkia užsigavęs. Namuose, kad nebūtų taip slidu, Pijus dėvi medžiaginius batukus. Labai laukiu pavasario – šiltesnę dieną atrodo jau net kvepia pavasariu, gamta. Svajoju, kaip važiuosime į gamtą ir nereikės taip šiltai prisirengti“, – sako Ineta.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + = aštuoni

Kitos temos: