Dešimtasis mėnuo. Adomas-2002

adomas4

Adomas

Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus

Sveikos mielos mamytės. Dabar Adomas dešimties mėnesių. Sveria 11 kg (karščiavo, nevalgė, todėl svoris liko toks pat, kaip prieš mėnesį), ūgis 79 cm. Praėjęs mėnuo ir pavasario vėjas mums atpūtė trijų dienų karštinę.

Taigi – linksmai šventėme Atvelykį su Adomu-zuikiu. Keliavome į sodybą likusių kiaušinių ridenti. Nors oras nebuvo pats šilčiausias, Adomėlis linksmai krykšdamas ant tėtės pečių apžiūrinėjo sprogstančius medžius, debesis ir paukščiukus. Vakare atrodė labai nuvargęs, net nesipriešino guldomas į lovą. Paprastai jaučia reikalą parėkauti prieš miegą.

Ir štai, pirmadienio rytą kaip paprastai iškeltas iš lovytės, Adomėlis vietoj to kad šliaužinėtų, apžiūrinėtų, kas po nakties naujo ant grindų ir kampuose, ėmė gailiai inkšti. Taip liūdnai. Čiupau atgal į lovą, ogi visas įraudęs ir karštas kaip krosnis.

Temperatūra beveik 40°C. Nei kosulio, nei slogos, nei dar ko… Tik labai suviduriavo. Skubiai mušėme temperatūrą paracetamolio žvakutėmis, kvietėm gydytoją. Diagnozė – greičiausiai trijų dienų karštinė, reikia išsirgti, temperatūrą mušti paracetamolio žvakutėmis tik kai viršija 38,5 °C, daug gerti. Sėdėti namie ir laukti, kol išbers raudonom dėmelėm. Jokių kitų vaistukų, tik mamos pienas non stop. Tai taip ir voliojomės kartu tris dienas, nes Adomas nieko kito nei gėrė nei valgė, tik pienuką. Labai buvo mieguistas, vis žiovavo ir kiek pažindęs snausdavo. Niekas jam nerūpėjo, tik ant rankų tapdavo ramesnis, niekur vieno nepadėsi, nepaliksi… Pasodintas į kėdę košės valgyti graudžiai dejuodavo. Virdavau trijų rūšių košių, gal susigundys. Taip buvo gaila vaikučio tokio liūdno. Tik zir zir zir , ir tik ant rankų, atrodo kad tai niekada nesibaigs. Gal čia dantukai dygsta, gal koks klastingas virusas – taip baisu kai vaikas serga, o dar pirmą kartą… O ir naktį prabudinėjo graudžiai verkdamas, netgi lovoje su tėvais. Vaikščiojome po vos brėkštantį butą apsikabinę ir apsiverkę kelis paryčius.

Ketvirtadienio rytą pagaliau pasirodė ir tos raudonos dėmelės, tik labai trumpam ir visai nedaug – ant pilvuko ir nugaros, vos nepražiopsojau, atpažinau. Ir temperatūra kaip krito, tai iki 35°C dviem dienoms, dar blogiau negu aukšta, nes mažulis visas vėsus ir dar vangesnis ir nevalgesnis. Gydytoja telefonu ramindavo mano paniką „ką daryti?“. Sakydavo: „Taip gali būti po viruso, duokit gerti šiltų skysčių“. Bet mamos turbūt mane supras – vis tiek perskaičiau storą knygą „Vaikų ligos“, pritaikiau bent 20 baisių diagnozių, skambinau guostis draugėms ir naršiau internetą – gal rasiu kokių žinių apie tokią baisią ligą. Oi kaip neramu buvo.

Bet jau penktadienio vakare Adomėlis pralinksmėjo, užkando košelės. Šeštadienį išėjom į lauką, tai miegojo kietai tris valandas, o sekmadienį atsibudo linksmas, alkanas ir pradėjo vėl griauti namus – kaip tik per Motinos dieną, Valio!!! Mes nugalėjom, liūdesio kaip nebūta, baisiosios storos knygos nukeliavo atgal į savo lentynas palubėje. O per tą savaitę už lango sulapojo kaštonas ir pražydo kaukazinė slyva.

Beje, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Po tokios savaitės intensyvaus žindymo, vėl padaugėjo pieno. Taigi galiu patvirtinti – mamytės, jei jaučiate, kad pieno mažiau, žindykite savo mažylį nesustodamos ir pajusite rezultatą. Dabar jau Adomėlis kerta kaip didelis – pienas, košė pusryčiams, priešpiečiams vaisių tyrė, dar riestainis, pietums daržovės su mėsa, pradėjo valgyti ir žuvį, pavakariams pienas, dar vaisius ar jogurtas, vakarienei – kruopų košė arba makaronai (labai mėgsta), prieš miegą pienas – štai koks ėdrūnas!

O ir judėti Adomas pradėjo gerokai daugiau. Šliaužia visur ir greitai, mėgsta vaikyti kamuolį ar balioną, uždarinėti atviras duris, darinėja skalbimo mašinos liuką, tikrina spinteles, kurias sugeba atsidaryti. Gėlės ir geri daiktai visuose namuose pasilypėjo aukštyn. Duše irgi nebenusiprausi su Adomu šalia, vietoj to kad lauktų kol sukukuosiu ir juoktųsi, pats lipa į kabiną kukuoti. O dar atsistoja lovelėje ir treniruojasi, tūpčioja, sėda, vėl stojasi. Važinėdami lauke irgi turime bent truputį išsikraustyt iš vežimo ir pasportuoti. Vienas nepatogumas! Bet kaip linksma.

Kalba Adomėlis labai meiliai (kai smagu), išraiškingai barasi, jei ką. „Mama“ ir „tete“ sako pakankamai sąmoningai ir atitinkamam asmeniui. O kai sakau Adomui, padarykim „ate ate“, tai mažulis juokingu storu balsiuku sako „ate ate“ ir ploja katučių, mat susimaišo. Labai nori bendrauti su bendraamžiais – gražu žiūrėti, kaip susitikę kūdikiai krykščia, tiesia rankutes, švelniai liečia vieni kitiems plaukus, arba atiminėja žaisliukus. Maži juokingi meilūs mūsų žmogučiai.

Daug saulės ir meilės linkim Jums su kartu Adomu. Nesirkit. Iki –
Mama Eglė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− du = 1

Kitos temos: