Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus
Sveikos, mamytės. Dabar Adomas sveria 11,1 kg, ūgis – 79 cm. Burnoje -5 dantys, o gyvenime – vis daugiau naujų atradimų.
Džiugiausia šio mėnesio naujiena – Adomėlis pradėjo žingsniuoti. Gana netikėtai, mat ilgai tūpčiojo tūpčiojo lovelėje ar laikomas, o žengti nebandė, taigi ir užmiršome, kad reikia mėginti. Ir štai, kaime kieme Adomas stebėjo zujančius šen bei ten žmones iš savo maniežo, ir ėmė kilnoti savo basas kojeles. Tuoj pastačiau ant žemės, ir Adomas pajudėjo į priekį aukštai kaip gandras kilnodamas kojas. Valio! O dabar jau nerimsta ir vis nori vaikščioti. Namuose po kambarius tiesiog skraido vaikštukuose. O ropoti Adomas nenori – tik šliaužia, bet šliaužioti jau nebeįdomu, todėl stojasi arba žiūri, kur čia mama, kad pavedžiotų.
Šį mėnesį mus, kaip ir jus, pradžiugino vasariškas oras. Jau pabandėme vasaroti kaime sodyboje. Ir kaip, pasirodo, ten gera vaikučiui! Be abejo, mamai būti neįprastoje vietoje su mažu vaiku bent tris kartus sudėtingiau, nei namie. Reikia dangstyti nuo uodų ir prausti dubenyje su pašildytu vandeniu. O kaip vargina susikrauti kelioms dienoms rakandus, rūbelius ir žaislus!
Lengviau būtų sėdėti mieste ir žiūrėti pro langą, bet reikia pamatyti, kaip skiriasi vaiko apetitas mieste ir kaime, ir koks miegas gamtoje kietas ir gilus.
Naktį mieste Adomas keliasi bent tris kartus, o kaime klausydamas lakštingalų prabudo tik vieną kartelį. Ramybė, tyla, grynas oras – tikras rojus. O kiek visokių įdomybių: žolė, kurią galima pešti ir kuri taip meiliai kutena padukus; gėlės, kurias reikia paragauti; neatpažinti skraidantys objektai, kurie tai prazvimbia, tai pračirškia pro šalį, – visko ir nesupaisysi.
Mieste viskas aišku – stalčiuose slepiasi daug lobių, kuriuos reikia išversti ant žemės, vonioje ūžia skalbimo mašina, muzikinis centras slepiasi už spintelės, o jo laidai dar giliau. Prasidėjo buitinės traumos – jau kelis kartus mažius prisivėrė stalčiais pirštukus, įsitaisė mėlynių stodamasis ne vietoje. Ką darysi, toks gyvenimas kampuotas.
Adomas labai nori bendrauti. Skambtelėjus durims jau žino, kad reikia tikėtis tėčio arba svečių, ir net sukrykščia iš džiaugsmo. Pastebėjau, kad Adomėlis labai linkęs paflirtuoti su nepažįstamaisiais gatvėje ar kavinėje. Kai nori, sugeba išjudinti net rūsčiausiai nusiteikusius pašaliečius gudria dantyta šypsenėle arba kraipydamas galvą ir aukštai modamas ranka – hai. Labai jau nori sulaukti dėmesio, gudrutis. Blogiausiu atveju televizorius kartais rodo gražias tetas…
Smagu, kad daugėja patiekalų, kuriuos Adomas gali valgyti. Šiuo metu viena iš skaniausių naujienų – vištienos sriuba (lygiai tokia pati, kokią valgo suaugusieji). Jos Adomas suvalgytų tikriausiai kibirą. Mėgsta mėsytę su bulvėmis, bulvių košę, kopūstų sriubą. Be to, pats rankutėmis paėmęs šveičia virtus kalafiorus, morkas, bananus, bandeles, sūrį. Jau ragavo apelsino, braškių, kivio. Pradėjo valgyti košes, virtas su paprastu karvės pienu ir jogurtą su vaisiais. Labai nori valgyti pats – su košės „biūdu“užsiima rimtai ir ilgai – iš pradžių ištaško didžiąją dalį, tuomet taiko į burną, siūlo ir mamai, tada valgo rankutėmis, braižo ant stalo koše ornamentus, paskui dar šluostosi rankas į plaukus – žodžiu, per tą laiką spėju perskaityti laiškus ir į juos atsakyti. Po tokio valgymo reikia valyti viską, bet kurį laiką mums abiem būna labai smagu. Dar neblogas užsiėmimas – virti makaronai, juos galima kilnoti mėtyti tampyti traukyti, taip pat ir su salotų lapais.
Adomas šį mėnesį niekuo nesiskundė – neabejoju, kad prie to prisideda ir natūralus maitinimas. Linkiu visom mamom maitinti mažiukus savo pienu ir džiaugtis sveikata.
Iki
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
