Redakcijos dukrytei Lurdai Skrabulytei jau vienuolika mėnesių. Mergaitė gimė 2004 metų gruodžio 6 dieną, svėrė 3 746 g, buvo 54 cm ūgio. Lurdos mama – 27 metų Dainora – dirba šiuolaikinių technologijų dėstytoja Vilniaus Gabijos gimnazijoje. Lurdos tėvelis – 28 metų Simonas – dailininkas tapytojas.
Dabar Lurda sveria 10 kg, jos ūgis 76,5 cm.
Lurdos vaikščiojimo šou
Šį mėnesį Lurda pagaliau pati pradėjo vaikščioti. Tai įvyko vieną vakarą, kai ir mama, ir tėtis buvo namuose. Mergytė atsistojo į nieką nesikibdama, o pakviesta mamos: „Ateik, Lurdyte, ateik“, pirmuosius tris žingsnius žengė savarankiškai ir griuvo mamai į glėbį. Tėvai tą įvykį palydėjo audringomis ovacijomis ir pagyrimais. Taip paskatinta, Lurda žengė dar ir dar. Fiziškai ji buvo pasiruošusi vaikščioti jau anksčiau, tą rodo paprastas pavyzdys – kai kitą dieną šeima išsiruošė į giminaičio gimtadienį Klaipėdoje, Lurda nutipeno net 44 mažus žingsnelius kavinės koridoriumi. (Tėtis žingsnelius pedantiškai suskaičiavo). Jos vaikščiojimo procesas nuolat tobulėja. Iš pradžių per kambarį tipendavo iškeltomis rankytėmis, taip laikydama pusiausvyrą. Vėliau rankas nuleido žemyn, įsikibdama sau į sijoną ar kelnytes, kad rankos kaip balionai vėl nepakiltų į viršų. Ir net į rankas paima įvairiausius daiktus. Labai mėgsta nešioti žaislinį meškiną, žaislų dėžės dangtį. Vieną kartą prisirinko pilną glėbį skalbinių ir nusvyravo per kambarį kaip girta. Dabar išmoko ir bėgioti. Namų erdvėje atsirado Lurdos vaikščiojimo kelias – per dieną susuka nežinia kiek ratų apie buto viduryje esančius laiptus.
„Iš karto pajutau, kad prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Dabar kur kas paprasčiau nueiti į svečius, nes Lurda nebereikalauja nuolatinio dėmesio, pati nueina prie žaislų krūvos arba ten, kur jai įdomu. Ir namie, kai pati savarankiškai gali nueiti kur panorėjusi, ilgiau pabūna viena“. Po kambarį Lurda vaikštinėja su sandaliukais, kad nebūtų slidu. Mėlynių vis tiek nepavyksta išvengti – žiūrėk, viena ant kaktos jau pamėlynavo, o kita, senesnė, net žalia, kai atsiranda naujų gumbų, atsitrenkus į kambario koloną.
Spektaklis „Šeima eina miegoti“
Dainora ir Simonas juokdamiesi pasakoja, kaip vakarais migdoma dukrytė. Jei tėvai nemiega iki 12 valandos nakties, paprastai tiek pat i6tveria ir Lurda. Todėl kartą tėvai sugalvojo apgauti ją – 9 vakaro paklojo savo lovą, išjungė televizorių, šviesas ir visi kartu atsigulė. Simonas ir Dainora apsirengę, bet Lurda to dar nesupranta. Po lopšinės Lurda keletą kartų stojosi lovytėje, bandė kalbinti mamą ir tėtį, bet šie apsimetė miegą. Ir po penkiolikos minučių pasigirdo ramus ir lygus Lurdos kvėpavimas. Tada spektaklio režisieriai ją pernešė į vaikišką lovytę, o patys galėjo keletą valandų ramiai pavakaroti.
Tuos spektaklius sėkmingai rengia jau visą mėnesį. Lurdai labai patinka stebėti, kaip mama laiptais iš antro aukšto neša patalynę, kloja lovą, leidžia pasivartyti ant pagalvių. „Bet kartais atrodo, kad ne mes migdome Lurdą, o ji mus, – sakė Simonas. – Miegant vaikui, veikia kažkokie burtai – akys irgi ima merktis. Kai Dainora niūniuoja lopšinę, vos galiu ištverti nenugrimzdęs į miegą. Stabdo tik tai, kad turiu saugoti vaiką, kad neiškristų iš lovos. O kartais Dainora nutaria nebesikelti, lieka kartu su Lurda. Tada vakaroju vienas – skaitau ar žiūriu televizorių“.
Dieną Lurda miega du kartus – apie 9 ryto užmiega pirmojo miegelio, po pietų – apie trečią – antrojo. Tada jau miega ilgiau, nes tėtis ją išsiveža į lauką, o gryname ore miegas visada gilesnis.
Ramesnis požiūris į ligas
Šeima džiaugiasi, kad šį mėnesį, nors oras gerokai atvėso, pavyko išvengti ligų. Tik porą dienų Lurda pakosėjo, bet išsigydė sirupu nuo kosulio. Nemaloni patirtis prieš du mėnesius parodė, kaip svarbu susirgus vaikui neprarasti ramybės ir nepulti į paniką. Ligoninėse kartais ir „nugydoma“, vaikui duodama vaistų, kurių nebūtina duoti.
„Kai studijavau Islandijoje, stebėjausi šiauriečių ramybe auginant vaikus. Mūsų kurse viena mergina turėjo Lurdos amžiaus kūdikį. Ji ramiausiai atsinešdavo vaiką į paskaitas, paleisdavo ropoti po auditoriją, ir niekas nesipiktindavo, kad vaikas rėkia ar šūkauja. Net dėstytojas neparodydavo savo nepasitenkinimo. Ne kartą mačiau, kaip kūdikiui iš burnytės iškrenta čiulptukas ant asfalto, mama net nešluosčiusi įkiša atgal į burną. Arba lauke vaikai su visais kombinezonais įbrenda į šaltą vandenyno vandenį, sušlampa, susitepa, o tėvai ramiai juos namuose pasitinka, išrengia nuogai, pervelka sausais drabužėliais. Jokios panikos ar pykčio. Apskritai Islandijoje nebijoma gimdyti daug vaikų, vidutiniškai po 3-4, nes šeimos turi socialines garantijas ir nepanikuoja nei dėl pragyvenimo, nei dėl vaikiškų negalavimų. Į viską žiūrima daug ramiau“.
Pietūs su Lurda
Likęs namie su dukrele, Simonas tenkina visus jos įgeidžius. Pavyzdžiui, jis pastebėjo, kad Lurda geriausiai valgo, kai maitinama ne vaikišku šaukšteliu, o normaliu šaukštu. Dar Lurdai patinka, kad valgio metu būtų vartoma knygelė arba žurnalas, o tėtis, už nugaros laikydamas košės lėkštę, vis prie burnytės prikištų po šaukštelį. Per šį mėnesį porą dienų Lurda visiškai neturėjo apetito. Kai vaikas nevalgo, labai liūdna, atrodo, kad serga. Todėl Simonas ir išdarinėja visokius spektaklius, kad tik Lurdytė neliktų alkana. Kartais valgio metu įjungiamas televizorius, kad Lurda savo košę įveiktų pati to nepastebėdama.
Naujame meniu atsirado varškė ir jogurtas. Tačiau tėvai pastebi, kad Lurda vis godžiau žvalgosi į suaugusiųjų lėkštes, ką skanaus jie valgo. Jei vakarienei prieskoniais pagardinti mėsos kepsniai, Lurdai tenka bulvės ar pomidoro gabaliukas. „Vis dar bijau duoti iš bendro puodo, nors gal jau reikėtų pakoreguoti šeimos valgiaraštį, kad tą pačią sriubą galėtume valgyti ir mes, ir Lurda, – sako Dainora. – Džiaugiuosi, kad Simonas jau įprato prie tėčio pareigų, gali bent laiku pavalgyti. Vieną vakarą jis išvirė ir man vakarienę – paukštienos kaklų sriubos, gyriau kiek galėjau, nė lašelio neišpylėme lauk.“
Iš skanėstų Lurda mielai kramto duoniukus, džiūvėsėlius ir riestainius.
Mama pasiilgsta Lurdos
„Išėjusi į darbą pajutau, kaip svarbu išlaikyti su vaiku mus siejantį ryšį. Juk ir maitinu jau nebe nuolatos – pieno liko tik vienoje krūtyje, kurią Lurda patraukia vakare, naktį ir anksti ryte. Kai grįžtu iš darbo, liepiu Simonui viską smulkiai papasakoti, kurią valandą vaikas kėlėsi, kiek laiko miegojo, kada sėdo ant puoduko ir t.t. Prisiklausau, kokių žaidimų jie žaidė, kaip leido dukrytei graužti ir seilėti mobilųjį telefoną… Man svarbu kiekviena smulkmena. Kartą per dieną būtinai paskambinu namo paklausti, kaip sekasi. Atrodo, kai nuolatos būni su vaiku, viską apie jį žinai, o pakanka atitrūkti porą pusdienių iš eilės, ir atsiranda nepasitikėjimas savimi. Kai būnu namuose, pagaunu save klausiant: „Simai, kaip manai, ar dabar Lurda valgytų kruopų košės?“ Anksčiau to nereikėdavo klausti, viską darydavau intuityviai. Kompensuodama laiką, kurį praleidžiu atskirai nuo vaiko, stengiuosi Lurdą daugiau panešioti, paglostyti.“
Tėvystės atostogose esantis Simonas vis dažniau užsimena, kad Lurdai reikėtų broliuko ar sesutės. „Labai noriu antro vaiko, ir galbūt pavyks Dainorą artimiausiu metu įkalbėti“, – sakė jis.
Konsultuoja vaikų neurologė Aušra Vosylienė
Šio amžiaus kūdikiai savo sugebėjimais gerokai skiriasi vieni nuo kitų – vieni jau savarankiškai vaikšto, kiti tik stojasi ir trumpai pastovi, ropoja. Vienuoliktą mėnesį kūdikis turėtų išmokti atsistoti ir trumpai pastovėti (kelias sekundes). Vaikščioti savarankiškai, net tik kelis žingsnius, nėra būtina (to išmokti reikėtų iki 16 mėn.). Vaikutis laisvai sėdi, sėdėdamas sukinėjasi, siekia daiktus. Tobulėja daiktų griebimas dviem ištiestais pirštais – smiliumi ir nykščiu (pincetu). Gali nuverti žiedus nuo piramidės, randa po dėžute paslėptą daiktą.
Juda pagal ritmą – šoka. Paklaustas ieško mamos, tėčio, atsisuka išgirdęs savo vardą. Atsiranda garsų mėgdžiojimas. Mėgsta kartoti garsus ar gestus, jei kiti atkreipė į tai dėmesį. Mėgsta būti matomas ir girdimas. Bando protestuoti, kai nenori vykdyti prašymo. Savarankiškai valgo maisto gabaliukus, geria iš jam laikomo puodelio.
Kol kūdikis mokosi vaikščioti, kalbos raida gali sustoti.
„Mamos žurnalas“
