Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2,5 m.) ir sūnų Nojų (11 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm, 6 mėnesiai – 69 cm, 7 mėnesiai – 71 cm, 8 mėnesiai – 73,5 cm, 9 mėnesiai – 75 cm, 10 mėnesių – 76,5 cm, 11 mėnesių – 77 cm.
Svoris: gimė 3,6 kg, 1 mėnuo – 4,6 kg, 2 mėnesiai – 5,5 kg, 3 mėnesiai – 6,5 kg, 4 mėnesiai – 7 kg, 5 mėnesiai – 7,5 kg, 6 mėnesiai – 8 kg, 7 mėnesiai – 8,7 kg, 8 mėnesiai – 9,4 kg, 9 mėnesiai – 10,2 kg, 10 mėnesių – 11 kg, 11 mėnesių – 11,5 kg.
Mėgaujamės vasara
Vos tik atšilo, pajaučiau atostogas. Visi aplinkui važiuoja prie ežerų, jūros, nenoriai kalba apie darbą ir savaitgaliais kepa šašlykus. Pamąsčiau: o kodėl man ne atostogos, ką? Ir nors daug kas buvimo su vaikais toli gražu nelaiko atostogomis, čia jau kaip pažiūrėsi… Aišku, pagulėti su knyga neišeis, bet gyvenimo tempą sulėtinti tikrai galima. O tai mamai – jau atostogos! Kadangi dukra liepą ir rugpjūtį į darželį neina, pramogaujame visi trys, nes tėtis dirba.
Neskubėdami pusryčiaujame, kuičiamės smėlio dėžėje, laistome daržą, sukritę ant žolės spoksome į pūkuotus debesis ar tiesiog išsinešę į lauką didžiulį popieriaus lapą piešiame rankomis. Smagu ir man, tikrai! O kai kuriomis dienomis sugalvojame pramogų: arba kur nors važiuojame, arba kviečiamės svečių. Buvome su Saule kine, visi keliavome į Kauno zoologijos sodą (Nojus rodė pirštu į gyvūnus ir žiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu), vaikščiojome parkuose, kavinėje valgėme šaldytą jogurtą, svečiavomės pas draugus. Atrodo, menkniekis, bet kaip praskaidrina dieną, kiek daug malonių įspūdžių patiria vaikai.
Noriu, kad vasara tęstųsi dar mažiausiai pusę metų, o tada iš karto ateitų Kalėdos!
Kaip laikosi Nojus?
Jis auga labai greitai. Tiksliau, auga jis normaliai, bet man, mamai, atrodo, kad greitai. Net per greitai. Ir artėjant metukų sukakčiai mąsčiau, kad laikas lekia žaibišku greičiu, kad mano sūnus – jau nebe leliukas, kad viskas tiesiog per greitai. Bet paskui pasakiau sau: „Palauk! Dabar – auga per greitai. Vėliau – per greitai bręsta. Dar vėliau – per greitai paliko namus. Vis ne taip, vis negerai. Bet man juk gerai!“ Ir tikrai – mėgaujuosi tuo, kas yra DABAR. O dabar vyksta išties smagių dalykų! Nojus darosi tikras nenuorama ir vijurkas. Nors vaikšto dar tik prisilaikydamas ir prilaikomas, jau visur lipa, kabarojasi, lenda… Drąsus vyrukas! Man atrodo, jis žino, kas mane labiausiai baugina, – kai bando užlipti ant kokios aukštos kėdės, atsistoti ir pasiūbuoti. Lipa ir žiūri į mane šypsodamasis: kaip čia ta mama reaguos.
Žodžiu, savo vyruko negaliu išleisti iš akių nė akimirkai. Bet stengiuosi ir nevaržyti, nedrausti, tiesiog būti šalia ir, jei reikės, padėti. O, kai Nojui prireikia pagalbos, jis labai aiškiai man pasako: susiraukia, rodo pirštu, ką turiu padaryti, ir bando sakyti. Dar nelabai lietuviškai jam pavyksta, bet mama paprastai supranta.
Kuo toliau, tuo daugiau žaidžia kartu su sese. Aišku, būna visko, – ir žaislų nepasidalina, ir vietos dideliame kieme pritrūksta, bet iš esmės drauge randa bendros veiklos. Nojui labai patinka dėlioti lego!
Iš pradžių dėliodavo į dėžutę, išimdavo, apžiūrinėdavo, o dabar jau bando uždėti vieną ant kito. Matyt, iš sesės nusižiūrėjo. Tiesą sakant, ir man lego labai patinka. Vakarais sukrentame ant kilimo ir statome ką nors… Tai lėlių namus, tai kambarį žaisliniam katinui, tai kokią kosminę stotį…
Nojus jau gali pasigirti penkiais dantimis – panašu, kad nemalonūs dantukų dygimo pojūčiai aprimo, tad ir berniukėlis ramesnis. Naktį dažniausiai išmiega, tik štai ryte vis dar mėgsta keltis anksti. Iš tiesų tai keliasi labai geru laiku – apie 7 valandą (kai sesė vėl eis į darželį, bus pats tas), bet man labai norėtųsi snustelėti ilgėliau… Tiesa, su Nojumi kartais susitariame: kai jis nubunda, aš dar paglostau jam nugarytę ar galvytę ir pasnaudžiame iki kokios aštuntos…
Pastebėjau įdomų dalyką: tiek Saulė kūdikystėje, tiek Nojus iki dabar mėgsta užmigti, kai uždedu delną ant skruostuko. Suima rankytėmis, šypsosi ir užmiega. Lygiai taip pat!
Nojaus auklė
Taip taip, tai – jo sesė. Kaip ji man padeda! Nors pati dar nedidelė (2,5 m.), bet rūpinasi broliu, prižiūri ir auklėja.
Kartą padaviau Nojui riestainį ir ištariau frazę: „Nojuk, pasakyk ačiū.“ Saulė pažiūrėjo į mane toookiu žvilgsniu (jis reiškė: tu ką, mama… nežinai, ką kalbi…) ir sako: „Nojus dar mažas! Jo burna maža, todėl negali pasakyti ačiū!“
Iš tiesų dukrelė labai sparčiai tobulėja, mokosi. Imli mergaitė, todėl reikia itin apgalvoti, ką ir kaip sakai, nes žaibiškai nusistveria mintį. O jau fantazuotoja… Kalba su močiute, ji klausia, kaip Saulė gyvena, ką veikia. Ta pasakoja: „Aš eisiu į cirką (jai labai patiko cirkas, kai buvo). Ir eisiu greitai. Dabar. Su kuo? Su tete.“ Mano mama perskambina: į kokį cirką mes čia išsiruošėm… Pasirodo, kol kas į jokį.
Laimei, abu jau gražiau pasidalina žaislus. Tiksliau, daugiau nusileidžia sesė, nes Nojui labai prisireikia būtent to, su kuo ji žaidžia. Tuoj pat meta savo užsiėmimus ir reaktyviniu greičiu ropoja pažiūrėti, kas gi ten įdomaus. Ir kažkodėl labiausiai vilioja tai, ko dar vengiu duoti: smulkūs žaisliukai, sagos, akvarelė…
Ir katinas, mūsų katinas! Čia reikėtų pamatyti, ką Nojus su juo išdarinėja. Aš tikrai nenoriu jam duoti katino. Gyvūnas be galo kantrus ir nė karto nėra įdrėskęs (aišku, visada būnu šalia). O Nojus, kai pamato tą mūsų katinėlį, net krykščia iš džiaugsmo ir rankomis mataruoja. O tada glosto… Na, galite įsivaizduoti, kaip „švelniai“ mažiukai glosto. Tuomet jau aš bėgu gelbėti katino, o Nojus nesupranta, kur dingo jo gyvas pūkuotas žaisliukas.
Išsiruošusi su abiem į miestą, dažnai, tikrai gana dažnai, išgirstu frazę: „Oi, sunku jums su dviem tokiais mažais…“ Net sutrinku, nes man iš esmės… nesunku! Taip, būna, kad pavargstu fiziškai, išsisemiu morališkai, ir tai natūralu, bet kad sunku… Ne. Gal skirtingai tą sunkumą įsivaizduojame. Mąstau taip: jei vaikų aš norėjau ir laukiau, jei man patinka jais rūpintis, jei susigalvojame įdomios veiklos, tai kas čia sunkaus? Gal tiesiog mano vaikai labai geri?
Sesė kalba su Nojumi:
Nojus mėgsta rodyti pirštu į lubas, į degančią lemputę. Tada pasakau jam, kad tai – lempa. Vieną dieną visi žaidžiame lauke, smėlio dėžėje. Nojus į kažką rodo iškėlęs pirštą (gal paukštis praskrido), o Saulė, nepakeldama galvos: „Lempa, Nojau, lempa.“
Stebiu, kaip jie žaidžia. Saulė duoda žaislą Nojui, tas neima. Grūda į ranką: „Imk, sakau. Imk. Imk! Tu ką, nemoki imti? Mažas dar? Ar ranka per maža?“
Nojus siekia mano telefono. Sesė pribėga, paima telefoną ir sako: „Negalima, čia mamos! Geriau aš paimsiu!“
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
