Redakcijos dukrytei Lurdai Skrabulytei šį mėnesį sukako metukai. Mergaitė gimė 2004 metų gruodžio 6 dieną, svėrė 3 746 g, buvo 54 cm ūgio. Lurdos mama – 27 metų Dainora – dirba šiuolaikinių technologijų dėstytoja Vilniaus Gabijos gimnazijoje. Lurdos tėvelis – 29 metų Simonas – dailininkas tapytojas.
Dvyliktą mėnesį Lurdos ūgis 78 cm, svoris – 10,5 kg. Mergytė jau turi 6 dantukus.
Lurda jau nebe kūdikėlis
Visada gaila atsisveikinti su žurnalo vaikučiais, apie kuriuos rašome ištisus metus. Šį mėnesį su Lurda susitinkame paskutinį kartą – estafetę perims kitas tik gimęs mažylis, su kuriuo kartu skaičiuosime pirmuosius vaiko gyvenimo metus. (Beje, būsimosios mamytės – jeigu jūsų kūdikis į pasaulį turėtų ateiti apie Kalėdas, paskambinkite arba parašykite į redakciją. Galbūt jis taps naujuoju „redakcijos vaikučiu“?)
Lurdos pažadame nepamiršti ir kartais parodyti žurnale, kaip ji gyvena ir kokia užaugo.
O apie dvyliktąjį mėnesį Lurdos tėveliai sako, kad tai buvo ypatingas mėnuo. Mergytė nuolat stebino savo pasiekimais.
Pavyzdžiui, šį mėnesį ji išmoko šokti. „Manau, kad tai muzikos mokyklėlės įtaka. Nors ten vaikų specialiai nemoko šokti, tačiau mamos per užsiėmimus dažnai pasiima į glėbį ir sukasi su vaikais šokio žingsneliu. Be to, vaikai pajunta ritmą, į kurį ploja rankutėmis arba trypia kojytėmis. Namie Lurda klauso daug vaikiškos muzikos. Dabar klausydama jau ir šoka.
Juokingiausia, kad jai norisi šokti net per televizijos reklamas“, – pasakojo Dainora.
„Ne“ ir „negalima“
Lurda jau visur gali nueiti pati, viskas jai įdomu, tad šį mėnesį namuose kaip niekad daug skambėjo „ne“ ir „negalima“. Ji viską daro labai atsargiai – pavyzdžiui, paima kokį naują daiktą ir laukia tėvų reakcijos – ar greitai išgirs „negalima“.
Daugiausia draudimų mažoji išgirsta laiptų tema. Mat ji jau moka žengti laiptais kaip suaugęs žmogus, statydama vieną koją po kitos, tad labai norėtų nuolatos laipioti į antrą aukštą ir atgal. Artimiausiuose šeimos planuose yra įsigyti vartelius, kurie atitvertų pavojinguosius laiptus.
Nemažai kartų „negalima” buvo ištarta ir puošiant kalėdinę eglę. Dirbtinę eglutę Simona ir Dainora įsigijo pernai, gimus dukrytei. Šiais metais namus papuošė gana anksti, prieš Lurdos gimtadienį. „Eglės puošimas buvo labai smagi atrakcija, – pasakoja tėvai.- Tą dieną Lurda nuo pat ryto buvo nerami, matyt, skaudėjo dygstančius dantukus. Kai pradėjome traukti iš dėžių eglės žaisliukus, Lurdytė kaip mat pamiršo skausmą ir labai noriai padėjo puošti. Paimdavo iš dėžės žaisliuką, pžiūrėdavo ir pati pasakydavo: „Ne, negalima“. Tą vakarą Lurda daug kartų suko ratus apie eglę, prie žaisliukų prisiliesdama pirštukais, tačiau nieko neėmė.
Dar viena draudžiama zona yra valgomojo stalas. Daiktus reikia padėti į stalo vidurį, nes Lurda sugeba pasistiebti ir pasiimti visas servetėles, vazeles ar lėkštes su saldumynais.
Lurdos žaidimai
Šiuo metu Lurdai įdomiausia nešioti po namus daiktus ir tikrinti, kas kur tinka. Pavyzdžiui, pasiima stiklainio dangtuką ir taiko jį įkišti į laiptus, pridėti prie sienos ar ant kokio žaisliuko. Žaislų dėžėje Lurda turi specialių žaisliukų, kur reikia rasti tam tikras geometrines figūrėles, tačiau šis žislas kol kas naudojamas ne pagal instrukciją – matyt, kol kas dar per sudėtinga.
Kaip ir lėlės. Gimtadienio proga mergytė gavo dovanų pirmąją lėlytę, tačiau nelabai suprato, kaip su ja žaisti. Jai buvo įdomu, kad lėlytės ilgi plaukai, kuriuos galima šukuoti. Ji apžiūrinėja lėlytės rankas, kojas, bet su ja nežaidžia. Kai nori švelnumo, pasiima ir nešioja meškiuką, su kuriuo miega.
Lurda „daro tvarką“ stumdydama kėdes, nešiodama vos ne už save didesnius daiktus. Kartą Dainora net sukluso: „Kas į kambario vidurį atnešė didžiulę sauskelnių pakuotę?“ Pasirodo, Lurda, sverianti galbūt net mažiau, negu ta pakuotė.
Mergytei labai patinka stebėti maisto gaminimo procesą. Kai namuose su ja lieka tėtis, Lurda įsitaiso ant jo rankos, ir abu gamina pietus. Simonas net išmoko viena ranka supjaustyti bulves. „Pats pajutau, kaip sėdėjimas su vaiku mane keičia.
Kartais turėdamas laiko pradedu šluostinėtis po namus, kaip kokia moteris. Kai grįžta iš darbo Dainora, prašau, kad ji pabūtų su vaiku, o aš galėčiau išeiti į miestą“, – sako Simonas.
Dar vienas mėgstamas Lurdos užsiėmimas – sėdėti kartu su suaugusiaisiais prie didžiojo stalo. Ji žiūri, ką valgo tėvai, ragauja duonos, pomidoro ar virtos bulvės iš jų lėkščių, tik kepto maisto dar neragauja. Lurda dar nemoka pati valgyti šaukštu. Matyt, mama šio malonumo mokys per kalėdines atostogas, kurios bus gana ilgos.
Lurda vis dar valgo mamos pieną, reikalauja krūties. Bet maitinimų liko tik pora naktinių, iš vienos krūties. „Jau norėčiau pabaigti maitinimą, nes pareigą atlikau: iki metų išmaitinau savo pienu“, – sako Dainora.
Jausmai
„Smagu, kai Lurda jau atsako į jausmus. Daug kartų žaisdavome „Myliu myliu spust, prie širdelės glust“. O dabar jau ji pati prisiglaudžia prie širdelės arba minkštu savo žanduku atsiremia į mano žandą. Parodo, kad svetimi žmonės jai kelia nesaugumo jausmą. Pavyzdžiui, jei parduotuvėje pakalbina svetimas žmogus, jau susigėsta ir slepiasi už mamos ar tėčio šono.
Taip pat ir namuose, jeigu pasigirsta netikėti garsai, suklūsta, ieško akimis mūsų“, – pasakojo Lurdos mama.
Pirmasis gimtadienis
Gruodžio 6-oji Skrabulių namuose buvo ypatinga. Nuo pat ryto, likusi su tėčiu, Lurda pajuto šventę – grojo muzika, abu laukė mamos su tortu ir viena žvakute. Vakare visi trys susiruošė į Vilniaus Rotušę, į dailininko Augustino Savicko parodos atidarymą. Parodos autorius Lurdytei padovanojo teptuką. nešėsi krūvą teptukų, kurių vieną padovanojo Lurdytei. „O dar vėliau vakare važiavome pas klientus, kurie tą dieną nupirko net keletą mano paveikslų, – pasakoja Simonas.- Jie Lurdą pavaišino šokoladiniu saldainiu – pirmą kartą gyvenime. Kitu atveju būtume neleidę valgyti, bet kai gimtadienis… Su nerimu laukėme, kuo baigsis šokolado vaišės, bet, ačiū Dievui, jos neišbėrė. Ji nealergiška net egzotiniams vaisiams. Yra ragavusi kivių, mandarinų, melionų. Kai Dainora gimdė Kaune, tuo metu gimdymo namuose buvo atliekami specialūs tyrimai – tirima 200 mamų ir naujagimių, ar jie nealergiški. Šiaip tyrimai yra labai brangūs, bet mums buvo atlikti nemokamai. Džiaugėmės, kad atsakymas neigiamas – Lurda niekam nealergiška“.
Tikrasis pirmojo gimtadienio šventimas buvo atidėtas iki savaitgalio, kada atvažiavo visi artimiji – seneliai, krikšto tėvai, teta – imono sesuo. Lurda net nespėjo švntiškai pasipuošti, kai pradėjo inktis svečiai sudovnomis ir gėlėmi. O krikšto mama atėjo nešina net dviem tortais. Vienas, didesnis, buvo skirtas būtent Lurdos pasismaginimui – tam, kd užpūtusi žvakelę galėtų į jį panardinti savo mažu pirščiukus. Tačiau kaip viuomet Lurda buvo atsargi ir spontaniškai neniokojo torto, tik įdėmiai apžiūrinėjo papuošimus. Visas šventinis vakaras buvo kirtas Lurdytei – sveiai žiūrėjo nuotrukas, filmuotą medžiagą apie ją, o tuo metu Lurda žaidė su naujaisiais žisliukais ir demonstarvo, ką moka: šoko, plojo, rodė „didelė, didelė“. Svečiai išsiskirstė tik pusę dvyliktos nakties, Lurda iki pat šventės galo liko u visais kartu.
Lurda – tai sėkmė
„Pastebėjome, kad gimus Lurdai, mus lanko sėkmė. Net nuo baudos ji mus „išsuko“, kai kartą sustabdė policija. Pareigūnai pamatė ant galinės sėdynės Dainorą, maitinančią Lurdytę ir mane paleido, pasakę kitą kartą būti atidesniam“, – sako Simonas. Pradėjus lauktis Lurdos, net ir būsto klausimas išsisprendė. Jaunai šeimai sunku buvo gauti paskolą, nes dailininkų pajamos ne nuolatinės. Tačiau pavyko rasti tokį banką, kuris davė paskolą palankiomis sąlygomis. Iki Lurdos gimimo šeima įsigijo ir visiškai įsirengė jaukų dviejų aukštų butą.
Šie metai Dainorai ir Simonui praėjo labai greitai. Tik gyvenant nuododžiai laikas slenka lėtai. O atsiradus Lurdai, įvykių buvo tiek daug, kad laikas bėgte prabėgo.
„Mamos žurnalas“
