Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus
Kai prisimenu tą bejėgį mažylį kūdikėlį, koks Adomėlis buvo prieš metus, negaliu patikėti, kad tas pat vaikas čia sėdi visas linksmas šalia ir daužo puodu į grindis šitaip garsiai – ruošiasi švęsti gimtadienį. „Ohoho, Adomėli!“.
Dabar Adomas sveria 12 kg, ūgis – 80 cm. Jau matyti 8 dantys, ir dar du veržiasi neužilgo pasirodyti. Skiepai – visi, kurie priklauso pagal lenteles +. Momenėlį dar galima apčiuopti.
Per metus Adomas sirgo tik vieną kartą – trijų dienų karštine. Pasveiko per savaitę. Iki 6 mėnesių valgė tik mamos pieną.
Kiek nori ir kada nori. Sunkiausia buvo 2-3 mėnesį, kai mažiuką kamavo dieglys pilvelyje. Adomėlis rėkdavo kiekvieną vakarą po kelias valandas, kartais ir dieną, o paskui viskas sustojo į vietas – maitinimas, miegas. Svarbu neišsigąsti, pasikliauti savimi ir kūdikiu. Pieno Adomui užtenka ir dabar – naktipiečiams, nusiraminimui, kai dantys lenda. Manau, kad kai pienelio nebereikės, pats parodys.
Sėdėti pradėjo pusės metų, atsistojo 8 mėnesių. Pirmas dantukas išdygo septintą mėnesį. Rūpinausi, kad ilgai nepradėjo vartytis, bet juk pradėjo. Pagaliau, sulaukus metukų, tie „terminai“ – nelabai svarbūs, nes vaikas vis tiek išmoks viską ko reikia, svarbu netrukdyti – o mėnesiu anksčiau ar vėliau…
Dabar Adomas moka – atsisėsti, atsistoti, uždegti šviesą, įjungti muziką, žaisti slėpynių, ploti, mojuoti „ate“, sudainuoti „lia lia lia“, pavartyti knygutę, atsigerti iš puodelio su skylutėmis, pavalgyti (rankytėmis), o su šaukštu labai daug maisto lekia pro šalį, bet irgi alkanas nesėdėtų.
Eina laikydamasis už rankų ir puikiai keliauja atsiremdamas į baldus. Ropoti Adomas nenori, nors keturiomis atsistoja, bet iškart sėda arba stojasi eiti. Pašauktas ateina, moka paduoti daiktą, duoda atsikąsti banano ar agurko, parodo, kur akytė.
Aiškiai pasako, ko nori ir ko ne. Jei „ne“, purto galvą ir atstumia ranka, o jei „taip“ – šypsosi, krykščia ir rankas tiesia. Sako „mama“, „tete“, „ate“, „kate“. Moka atsukti butelio dangtelį ir vėl uždėjęs bando užsukti. Moka mauti žiedus ant strypo, labai įnirtingai stengiasi pats prisukti vilkelį–sukutį. Ir labai sužavėjo tėvus savo ,,vairavimu” – kaip tik birželio mėnesį nemažai keliavom, Adomas susidomėjęs stebėjo, ką tas tėtė ten daro. O kai ant tėtės kelių gavo pavairuoti (aišku, automobiliui stovint), tik jis nedarė – energingai suko vairą, jungė lempas, posūkius, pavaras ir signalą – gražu žiūrėti.
Atostogavome Pervalkoj, prie jūros, nemažai vaikščiojom miškais ar pamariais su Adomu ant pečių specialioje nešynėje – kuprinėje. Labai patogu, nes su vežimu daug kur nepravažiuosi, o nešynėje vaikas nuo supimo ir užsnūsta. Nereikia sukt galvos, kam vaiką palikti, kai nori pasivaikščioti kopomis…
Jūra pasirodė gerokai per vėsi net mamai. Užtai smėliukas toks minkštas ir taip įdomiai byra. Įsitaisėme ir specialią dviračio sėdynę vežioti vaikui. Pasirodo, su tokiu mažyliu jau galima normaliai pavažiuoti – ir iki ežero išsimaudyti, ir šiaip pasivėžinti. Adomas jau maudėsi ežere, nors ir vėsoka – trumpai niurktelėjo, paskui nušluostėm gerai – tik į sveikatą.
Valgo Adomas beveik viską, ir ypač nori to, ko negalima. Nori sūrių sausainukų, alaus ir pyragų. Tenka apgaudinėti, vietoj torto gauna duonos riekę, vietoj alaus vandenuko iš stiklinės… dėl sveikatos, nes kartą jau sublogavo vargšiukas. Paragavęs keptos ant laužo mėsos taip norėjo dar, taip godžiai kramtė ir net maurojo, kad neatsilaikiau. Visą gabalą po truputį sušveitė, paskui dar apelsino. Po to buvo bloga, ir viskas iškeliavo atgal. Skalbdama savo ir Adomo rūbelius galėjau kaltinti tik savo neva „gerumą“ – jeigu negalima, vadinasi negalima, ir jokių kompromisų.
Bet yra ir skanių sveikų mėgstamų valgių – pietums gaminu troškintų maltos mėsos kukulių, daržovių, ypač kalafiorų, sriubų.
Stengiuos taip gaminti, kad tiktų ir mamai su tėčiu tas pats maistas. Vakarienei – virtų varškėtukų, košės, o jei niekas neskanu būna, išverdu makaronų su sūriu – smulkinti nereikia ir pavalgo pats – nors nelabai sveika, bet niekada neatsisako.
Ir dar Adomas labai susižavėjo uogomis – žemuogėmis ir mėlynėmis. Taip jam skanu, taip skanu, kad net dreba visas pamatęs. Išmokėme vaiką mėlyniauti – gauna vežime sėdėdamas į ranką uogienojų (šakelę) su uogytėmis ir gražiai po vieną skabo ir valgo. Toks juokingas uogautojas, taip labai rimtai ir susikaupęs šį darbelį dirba – mylimiausias, gražiausias ir protingiausias sūnelis. Juk ir Jums taip atrodo, pažvelgus į savo mažulius, ar ne?
***
Adomui atėjo laikas atsisveikinti su skaitytojais. Štai koks didelis Adomėlis stovi pievoje ir domisi gyvenimu (nuotrauka).
Toks protingas ir sumanus, bet kaip jis buvo įsigudrinęs apsigyventi mano pilve prieš gerus metus, taip ir liko paslaptis. Iš kur atsiranda vaikai, kaip jie auga? Ši paslaptis visiškai nepaaiškėja net ir turint štai tokį sūnų. Ir kad kažkada šis žmogiukas pats veš savo seną mamą ir tėtį automobiliu, (kurį jis dabar taip entuziastingai vadina „di di“), lygiai taip pat sunku įsivaizduoti.
Tapus mama suvokiau: laikas yra dabar, tik toks koks jis dabar. Ateitis ateis nelaukta, ryt vaikas jau bėgios, o praeitį užsimirši ir nebeatsiminsi jokio sunkumo.
Augindama Adomą vis stebėdavausi, kaip atėjusios močiutės kalbasi, „va kai pradės kalbėti, kaip bus įdomu“ ir t.t. Nes, atrodė, kas gali būti įdomiau ir gražiau už tai, kad jis dabar čia snaudžia toks mažutis ir nubudęs bandys sugriebti žaisliuką. Ir koks gražus, kad neturi dantukų. Nespėji pasidžiaugti, o tie dantukai jau ir pasirodo. Ir drabužėliai tokie mažyčiai iškeliauja pas nesenai gimusį draugės kūdikį, o rodos tik ką slėpiau tuos drabužėlius spintos gilumoj, kaip per didelius. Tas laikas, kai naujagimis kvapnus ir gležnas, toks trumpas, vos keli mėnesiai – spėkit pasidžiaugti.
Labai džiaugiuosi, kad mama tapau jau baigusi visus mokslus, pakeliavusi ir padirbėjusi. Juk atsiradęs kūdikis taip staiga ir taip nesugrąžinamai apverčia gyvenimą aukštyn kojom, kad geriau jau palaukti, kol mama būti norėsis labiau už visus kitus užsiėmimus. Juk tada visam kitam laiko nebelieka, tikrai tikrai. Močiutės visos dirbančios, taigi teko tvarkytis savarankiškai.
Atrodė, kad užpakaliuką nušluostyti oi kaip baisu. Į rankas paimti kūdikį nežinia kaip. Dabar juokinga prisiminti, kaip abu su vyru gimdymo namuose bandėme mažiuką pervystyti, tai atrodė toks sudėtingas darbas nepatyrusiems tėveliams. O naujagimio verksmas pasirodė toks garsus, kad jau niekada nebegalėsim miegoti. Tačiau viskas susidėsto į vietas labai greitai, juk aišku – niekas kitas už tave tuo mažyliu nepasirūpins. Ir viskas. Tada niekas nebebaisu, net ir baisų vabalą tenka kambaryje savarankiškai sugauti ir išmesti, jei vyro nėra. Dėl vaiko. Viens du, ir suaugi.
Bet kad vaiko auginimas teikia penkis kartus daugiau džiaugsmo, nei sunkumo – garantuoju.
Rodos, per metus turėčiau būti perpratus visas mamiško gyvenimo ir vaikų auginimo subtilybes, žarstytis patarimais. Bet kai reikia draugei patarti, deja – jau užsimiršau, kaip raminami pilvuko diegliai ir net reikalingų naujagimiui dalykų sąrašą tektų prisiminti. Kokios arbatėlės, kokie lašiukai, kokios daržovės pirmos? Visa tai, kas kėlė nerimą, kaip ir tūkstančiams mamų tik pradedančių „karjerą“, dabar atrodo smulkmenos. Galiu tvirtai pasakyti vieną dalyką – svarbu pasikliauti savimi, nes patarimai užgriūna kaip lavina. Norinčių pamokyti daugiau negu reikia. Žindyk taip anaip, migdyk šen ar ten – svarbiausia daryti taip, kaip atrodo teisinga pačiai. Ir ramiai. Kūdikiui mama tuomet visas pasaulis, geriau kai tas pasaulis ramus ir mylintis. Nors turėti „bendradarbių“ būrelį tiesiog būtina, jau vien dėl to, kad nuo begalinių kalbų apie kūdikį mažiau kentėtų vyras ir neturinčios vaikų draugės. Juk reikia ir pasitarti, pasidalyti rūbeliais ar knygomis apie vaikus (mažai senų draugų galės vaikštinėti su tavim po parką kelias valandas vidury dienos). Taigi Adomo pirmąjį gimtadienį atšventėme su „kolegėmis“ ir jų šeimomis. Prisijunkite ir Jūs, kurie auginote savo mažylius kartu su Adomu. Džiaugiuosi kad galėjome dalytis su Jumis savo laimėjimais.
Sėkmės antraisiais metais
Su meile, Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
