Sveikos, mielosios mamos. Žinome, kad daugelis mamų, auginusių vaikučius kartu su Adomu, ir toliau mielai skaito „Mamos žurnalą“. Taigi susitinkame su Adomu, kuriam neužilgo sukaks pusantrų metukų.
Kiek paaugo
Tuomet, kai atsisveikino būdamas metukų, Adomas dar nemokėjo vaikščioti. Tvirtai stovėjo, stumdė karučius ir vežimą, tvirtai ir toli vaikštinėjo už rankučių laikomas, bet pasileisti išdrįso tik būdamas 14,5 mėnesio. Beveik du mėnesius vaikščiojo įsikibęs į vieną pirštą, bet jei tik paleisdavome, iškart sustoja ir stovi. Nors mokėjo stovėdamas net rankytėmis ploti. Jokie viliojimai nepadėjo – „ateik, Adomėli, ateik“. O jis galvytę purto – „ne“ ir sau nuropoja, kur jam reikia. O už rankutės nukeliaudavome net iki parduotuvės ir atgal.
Aišku išaušo ta diena kai Adomas nusprendė galįs eiti, atėjo pas mane per virtuvę iki viryklės, vakare jau vaikštinėjo po butą, kitą dieną po kambarius nešiojo daiktus pirmyn atgal ir lakstė visiškai negriūdamas.
O dar už kelių dienų parduotuvėj jau laksčiau paskui labai greitą berniuką. Toks vyriškas Adomo charakteris – nieko nedaro, kol neįsitikina, kad gerai pavyks.
Tiesa, neapsiėjome be gumbų. Prasikirto Adomėlis lūpytę į plastikinio indelio kraštą užkliuvęs. Kraujas sruvo, ir klykė vaikutis, bet stebuklingai pagelbėjo ledas, tad po penkiolikos minučių viskas buvo pamiršta. Tik trigubai ištino lūpa, ir Adomas atrodė kaip šniukštinėjantis po namus skruzdėda. Dabar laksto, stumdo automobiliuką, vaikštinėja atbulas ir visaip kaip kitaip.
Sūnus atrodo didesnis, nei jo bendraamžiai – spėjantys duoda dvejus metus. Dabar Adomo ūgis 86 cm., o svoris 12,5 kg.
Kaip gyvename
Svarbiausia naujiena – Adomas jau turi auklę. Pasirodo, niekaip nebesusitvarkau be pagalbos. Man pačiai tai buvo ypač sunkus sprendimas, bet supratau, kad ir Adomui bus geriau, ir man, nes kantrybės su tokiu lakstūnu kaip Adomas reikia tikrai daug. O dar ir šį tą nuveikti norisi ne tik buityje, mat esu dar ir dailininkė, ne tik mama. Vakare laiko lyg ir yra, bet tėčiui grįžus namo jau pati jėgų nebeatrandu… Ką darysi – močiutės dirba, taigi susitarėme su pagyvenusia kaimyne ponia Veronika. Skausminga patikėti vaiką kažkam kitam, ypač kai nesiskirdavome tiek laiko. Žinau, kad moteris ji gera, mat kaimyną berniuką Pijų ši ponia prižiūrėjo puikiai iki pat darželio, ir jo tėvai tik džiaugėsi, kokia ji maloni ir kiek visko išmoko vaiką… Be to, dirbusi vaikų darželyje aukle. Vis dėlto pirmą kartą išleidusi kartu į kiemą dvi valandas namuose nerimavau: ar Adomui patiks, ar jie susidraugaus, ar ji supras, ko Adomas nori. Jaučiausi tokia bloga mama ir tokia nusikaltėlė. Bet per tą laiką vis dėlto ir apsitvarkiau, ir šį bei tą nupiešiau. O Adomėlis parėjo namo visas smagus, raudonais skruostukais, džiaugėsi mane pamatęs. Paskui po truputį priprato ir namie pabūti ne su mama, nors vis bambėdavo vaikštinėdamas: „mama“.
Dabar su auklyte jie jau sutaria puikiai – po porą valandų per dieną eina arba pasivaikščioti pas šuniukus, į Katedros aikštę prie eglės, jei geras oras, arba linksmai žaidžia namie, tuomet aš išbėgu susitvarkyt kokių reikalų. Labai patogu, kai auklė yra kaimynė ir jau nebedirbanti – galiu ir užtrukti, susitariame, priešpiet ar popiet reikės pabūti su Adomu.
Kitas žingsnis savarankiškumo link buvo nujunkymas – gaudavo Adomas pieno naktį tol, kol nepradėdavo spardytis ir neduoti miegoti visai. Būdavo, atkeliauja pas mus į lovą apie antrą, ir spardosi iki ryto. Bandžiau maitinti tik paryčiais, bet tada teko klausytis baisių riksmų naktį, neapsikentusi duodavau krūtį. Galiausiai ėmė prabudinėti rėkdamas kas porą valandų – tikras košmaras. Gaila buvo atimti iš Adomo sveikatingąjį pienelį.
Dabar, po daugiau nei metų (!!!) vėl galiu miegoti pati naktimis – gal dvi savaites jaučiausi kaip kokiam miego kurorte arba gal net rojuje… Na paskui pripratau. Adomas nubunda šeštą ryto, dar pasivolioja tėvų lovoje valandėlę, o paskui jau einame virti košės. Sušveičia visą dubenį grikių, avižų ar ryžių košės ir tada prasideda diena. Valgo daug – keturis rimtus kartus ir dar užkandžiauja jogurtu, bananais, sausainiais. Tikrai turi gerą apetitą. Dieną miega kartais du, kartais vieną kartą, ne daugiau kaip dvi valandas. Nakčiai guldau apie 20 val., kartais truputį vėliau. Pavartome knygutę, padainuoju lopšinę, ir užmiega pats užpakaliuką užrietęs. Tik reikia ateiti apklostyti.
Žaidimai ir mokslai
Pagrindinis žavėjimosi objektas – mašinos, žaislinės, tikros, parduotuvėje, laikraščiuose, knygutėse.
Randa jų visur, net telefonų knygoje reklaminių taksi skelbimėliuose ir susižavėjęs rodo, kad čia MMMM. Katedros aikštėje pasisuko ant mašinėlės karuselėje, toks mažas ir baisiai laimingas mojo važiuodamas. Vos pavyko atplėšti. Moka būti ir meilutis – tada glosto meškiukus, šoka ir dainuoja apsikabinęs drambliuką. Moka pamaitinti, sušukuoti ar pamigdyti šuniuką, varto knygutes įsitaisęs ant fotelio. Žavisi vaikų laidelių heroje „Mėta meškinija“ per LTV. Laksto po namus su raktais rakindamas visas rastas spynas ir išraiškingai plepa mobiliuoju telefonu. Juokingai kalba – sako „aaa.t“ – „ačiū“, labai gražiai „tete“, „atei“ – reiškia ateiti arba kažkas atėjo, „am am“ – duok valgyt, „amba“ – tai „bamba“, „immm“ – tai „duok“ arba, „paimk“, šuniukas – „vau vau“ ir labai daug paslaptingų žodžių vartoja savo pasakojamose istorijose. Šįryt pats įsijungė televizorių, įsitaisė su bandele ir pulteliu priešais ir ramiai žiūrėjo „multikus“.
Ir, matyt, kaip ir visi tokio amžiaus vaikai, labai nori būti savarankiškas. Labai mėgsta prieštarauti ir tikrinti, ar tikrai negalima ir dar kartą kiša ranką į židinį arba traukia užuolaidą, supykęs pradeda muštis. Tik pliaukšt mamai per veidą ir žiūri, kas bus. Prisipažinsiu, iš netikėtumo pliaukštelėjau atgal, o paskui jau aiškinomės, kad negalima. Paskui, matyt, pradės kristi ant žemės ir spardytis – tikriausiai prasideda auklėjimas. Sėkmės ir kitų tokių kapriziukų mamoms.
Su meile, Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
