Marcelė 2013. 1 metai ir 6 mėnesiai (aštuonioliktasis mėnuo)

Sunku patikėti, kad šiam glėbyje vos telpančiam vaikui yra tik 1,5 metų

Sunku patikėti, kad šiam glėbyje vos telpančiam vaikui yra tik 1,5 metų

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,3 m.).

Mažasis dirigentas ir kitos kalėdinės mintys

Rašydama šį dienoraštį prasilenkiu su Jumis laike – aš dar neatšventusi Kalėdų, o Jūs – jau šluojate spyglius ir bandote surasti dovanotiems daiktams vietas. Vis dėlto iki sausio vidurio šventinis nervas dar būna atviras, namai dar kvepia eglute, tvyro lengvas jaudulys, o mintys pakilusios virš kasdienybės. Tad savo vidine būsena esame panašios.

Kalėdos man – aukščiausias taškas sukantis apžvalgos (velnio) rate. Su šeima susėdę Kūčių vakarienės atliekame išpažintis vieni kitiems – kiekvienas, net vos išmokęs kalbėti vaikas, pasakojamės, kokie mums buvo praėjusieji metai. Išpažinčiai reikia pasiruošti, todėl jau dabar galvoju – ką papasakosiu aš? Kaip ir pernai, cukraus vatos pagaliukas, apie kurį suksis visi įvykiai, mintys, emocijos bus Marcelė. Per Kūčių vakarienę 2013 metais buvau 7 mėnesių kūdikėlio mama.

Dabar ant kelių laikysiu gerai įmitusį 1,5 metų vaiką. Prieš metus džiaugiausi, kad vargai baigėsi, nes leliukas jau sėdi, juokiasi, valgo košę, o kitais metais mano „ataskaita“ būsianti visai kitokia – pulsuojanti, pilna energijos, nuveiktų darbų. Dabar atrodo, kad tada kliedėjau.

Ir antraisiais metais vaikas yra visiškai užvaldęs mūsų gyvenimus. Jeigu Deivis savo sūnų vadina mažuoju Mocartu, tai mūsų Marcelė tebus mažasis Pitrėnas – reiklus dirigentas su aštria lazdele. Jis diriguoja, kada mes važiuosime į svečius (kai pamiegos pietų), o kada grįšime (kai bus laikas miegoti), kur leisime savaitgalius (kieme prie sūpynių), ką gaminsime (lengvai kramtomus prėskus patiekalus), kur išleisime pinigus (auklei, sauskelnėms, mišinukui), kokios muzikos klausysimės („Mušiu šitą mažą musę“), net kada mylėsimės (knieti parašyti „niekada“).

Pati savęs klausiu – iš kur ta priklausomybė? Nejau mus taip buvo užvaldę „anie“ vaikai? Viską suvedu į vėlyvą tėvystę. Matyt, visi turime baigtinį energijos kiekį, jos nepasigamina daugiau, nei skirta, o po 45-erių tos energijos natūraliai mažėja. Anksčiau juk žmonės tiek negyveno, keturiasdešimtmečiai buvo senukai. Gamta skyrė tokio amžiaus senjorams daugiau pailsėti, sulėtinti apsukas, nes gyvenimo darbai nudirbti. Daugybės profesijų atstovai (karininkai, šokėjai, sportininkai) tokio amžiaus jau išeina į pensiją. Tad auginti kūdikius sulaukus beveik 50 yra kaip paraolimpinės žaidynės – viskas daugiau paremta ne fiziniais gebėjimais, o valia ir ryžtu. Kita vertus, juk tose žaidynėse irgi verda gyvenimas, žmonės ruošiasi, dalyvauja, gauna medalius…

Trapus gyvenimas

Dar vienas vėlyvos tėvystės bruožas – padidėjęs nerimas. Suvoki dalykus, kurie anksčiau net neateidavo į galvą: kokia trapi yra gyvybė, kurią gali nutraukti primityviausia avarija (o mes jau įlipome į vėžio, insulto, infarkto ir plyšusios aortos vagoną); kokia trapi šeima, kai vyrui sulaukus 40-ies išeiti „pas kitą, jaunesnę versiją“ tapo norma; kokia trapi finansinė gerovė, kai bankrutuoja įmonės, o mūsų amžiaus bedarbių – gvardijos; galų gale – kokia trapi paprasčiausia taika, kai neprognozuojami kaimynai šaudo už kelių kilometrų. Visas gyvenimas –tarsi rytinis voratinklis pievoje – tvarus tol, kol neatsiremsi.

Puikiausiai žinau „vaistus“ nuo šio nerimo – jie išrasti dar antikos laikais, užrašyti Horacijaus poemoje, o vadinasi carpe diam (gyvenk šia diena, skink dieną). Tikrai puikūs vaistai, bet, sakykite, kaip jais gydytis, kai net Marijonas Mikutavičius skundžiasi, kad jo pašto dėžutė – tarsi minų po karo – pilna piktų laiškų, neužsidaro (priminimai ir skolos įvairiausio spektro, sąskaitos už vandenį, dujas ir elektrą).

Pagalvokite, kiek uždirba Mikutavičius, be to, jis bevaikis, atsakingas tik už save. Mūsų pašto dėžutė sprogsta 4 kartus labiau, ir puikiai suprantame, kad smagiai nuskynę vieną dieną tu sulauksime kitos, kai reikės už viską sumokėti.

Kai susitinku su draugais, bandau testuoti, ar tik man vienai tokios mintys lenda į galvą? Gal mano pertempta nervų sistema nebesugeba adekvačiai įvertinti situacijos? Lengviau atsipučiu (kad neturiu diagnozės), kai išgirstu – dauguma mūsų kartos žmonių jaučiasi nesaugūs. Ypač tie, kurie pasirinkę humanitarines, kūrybines profesijas. Vadinamieji žolėdžiai dinozaurai, neturintys aštrių dantų ir stiprių žandikaulių. Mums tie dantys jau nebeišaugs, netapsime veržliais programuotojais, dėl kurių mušasi darbdaviai. Lieka tik pasidžiaugti, kad nesame telegrafo darbuotojai, šiuos visus iki vieno atleido pernai liepos mėnesį, kai buvo išsiųstos paskutinės telegramos pasaulio istorijoje.

Mūsų Jackpot

Galbūt ir gerai, kad mano galva kunkuliuoja nuo minčių „kas būtų, jei būtų“, nes visada nudžiungu ryte pramerkusi akis. Negaliu nesišypsoti, kai pamatau drūtą, sveiką, įraudusį savo vaiką. Rytinių apsikabinimų saldumas su niekuo nesulyginamas – putnūs lipnūs pirštukai, susivėlę plaukučiai, dar neprabudęs žvilgsnis. Neįmanoma paleisti iš glėbio. Tada šypsena, nes šalia lovoje – mielas gyvenimo draugužis, kuris iš paskutiniųjų stengsis man padėti, juokins ir lepins. Žingsniuodama į darbą šypsausi bent jau mintyse, nes laukia kelios valandos su bičiulėmis, kai ne tik darbuosimės, bet ir daug kalbėsime, juoksimės, gal šiek tiek apkalbėsime, bet išgeneruosime įdomių idėjų, temų žurnalui. Grįždama namo vėl šypsausi, nes laukia didelė dienos dalis su juokingiausia pasaulyje 1,5 metų asmenybe.

Geriausia terapija nuo sumažėjusios savivertės – pabendrauti su senai matytais žmonėmis. Jie žiūri į situaciją atsitraukę, ne taip, kaip tikri artimieji, kurie, būdami per arti, nemato visumos. Po vieno vakarėlio seniai nematytas bičiulis pasakė: „Jūs laimėjote jackpot‘ą, bet dar to patys nesupratote“. Jackpotas, kaip žinia, yra didžiausias galimas laimėjimas, didysis loterijų ar azartinių žaidimų prizas.

Neslėpsiu, kai iki Marcelės gimimo gyvenome „sau“, mėgavomės įvairiausiais gyvenimo malonumais, kurie atitiko mūsų moralės nuostatas. Neišbandėme narkotikų, laisvos santuokos, nesilankėme svingerių klubuose, bet mielai žaisdavome pokerį namuose, o kai kada ir kazino. Kai gimė Marcelė, kilo asociacija, kad man iškrito kombinacija „Full house“: 3 vienodos vertės kortos (vaikai) ir 2 vienodos kitos vertės kortos (tėvai). Ši kombinacija yra labai aukšta, vis dėlto – ne aukščiausia. Po bičiulio replikos pradėjau tikėti, kad galbūt turiu „Royal Flush“ (karališkąją eilę, tai pokeryje yra aukščiausia kombinacija), tik dar negavau laimėjimo. Bet gausiu.

Pusantrų metų laimėjimai

Laikas papasakoti apie Marceliukę. Perlipome per psichologinį 1,5 metų slenkstį. Jis tarsi nepastebimas, nepabrėžiamas, bet tikrai yra. Atsiskaitysiu, kas tokio svarbaus atsitiko, kad tvirtiname, jog slenkstis perliptas.

Marcelė nustojo valgyti naktimis. Ji „metė“ šį įprotį, kaip užkietėjęs, bet valingas rūkorius, kuris meta rūkyti sulig ta diena. Džiugu, kad ji priklausė būtent šiai metančiųjų kategorijai, nes kiti tik mažina cigarečių kiekį, tada jas silpnina, o galop vis tiek rūko toliau. Taigi iš vakaro kaip visada pasiruošiau mišinio, bet taip ir atsibudau su buteliuku po pažastimi. Kitą naktį vyras pasigamino įprastą kiekį, bet vėl teko išpilti ryte. Beliko suploti rankomis – valio, naktinė laisvė. Žinoma, tai sąlygiška, nes Marcelė miegodama čiulpia čiulptuką, jį besivartydama ar skeryčiodama rankomis pameta, šis tarkšteli po lova.

Turime dar 4 tokius pačius po pagalve, bet kuitimasis, ieškojimas, muistymasis dar gerokai išblaško „budinčiojo“ ramybę. O kartais nutinka taip, kad ir visi 5 čiulptukai ryte būna dingę.

Marcelė tėtį vadina tėčiu. Turėjo ateiti ir ta diena.Daugumai tėčių akimirka, kai vakare grįžta namo, o pradaręs duris pamato pasitinkantį džiaugsmingą žmogelį, yra gražiausias tėvystės epizodas. Kas vakarą performansas kartojasi ir visada išgeneruojamas tas pats energijos pliūpsnis. Štai supypsi mašinos signalizacija, kiemo vartai, trinkteli lifto durys, subarška raktai ar suloja šuo (kiekvienam vaikui apie tėčio grįžimą praneša vis kitas garsas, Marcelei tai yra telefonspynės pyptelėjimas). Vaikutis pastato ausis, jo veidukas persimaino, pražysta gražiausia šypsena, pasigirsta „tete?!“, mažos kojytės skuta durų link, trypčioja, rankytės klebena rankeną. Ir štai, įeina jis – tete. Krykštavimai, bučiniai, apsikabinimai.

Kaip Šiaurės ir Pietų Korėjos šeima, susitikusi po 50 metų. Kitą vakarą – tas pat, o jei tai savaitgalis – tėtis gali išeiti ir grįžti net kelis kartus. Stebėdama šitą gaivališkos meilės proveržį prisimenu aktoriaus Vytauto Rašimo mintis, kad maži vaikai labai panašūs į šunis. Juk šie irgi pasitinka šeimininką kaskart apsvaigę iš laimės, kaip pirmą kartą. Skirtumas tik vienas – besąlygišką meilę šeimininkui šuo rodys visą gyvenimą, o žmogus toks atviras ir nuoširdus gali būti tik vaikystėje. Nenoriu Jūsų graudinti pasakodama, kaip tėvus pasitinka paaugliai – kai kada už šypseną ir 10 litų (2,986 euro) duotum. O kad straksėtų ir voliotųsi iš laimės tave pamatę, kad atkištų paglostyti pilvuką… Čia jau iš fantastikos srities.

Marcelė prašosi ant puoduko. Čia gal per garsiai pasakiau, nes tai būna retai. Bet pirmieji higienos suvokimo daigeliai jau kalasi. Puodukas kambaryje stovi matomoje vietoje, šalia Marcelės žaislų dėžių.

Kai nori ant puoduko, Marcelė atsistoja į jį nugara, tada su visomis sauskelnėmis ir kelnėmis nuoširdžiai tupiasi ir bando patakyti atsisėti. Mūsų darbas – laiku pamatyti šį manevrą, pribėgti, numauti kelnes ir pasodinti be jų.

Marcelei išdygo metro ilgio ragai. Tas viščiukų maištas mums sukelia nevaldomus juoko priepuolius, neslėpsiu, kartais iš juoko apsiverkiame. Viskas taip vadovėliška, tarsi Marcelė būtu skaičiusi straipsnius apie pirmuosius ožius. Yra ir teatrališkas griuvimas ant žemės, ir velnio tiltas (kai paimtas ant rankų vaikas riečiasi atbulas), ir veiksmai, atliekami tyčia. Pavyzdžiui, kai Marcelė daužo buteliuku veidrodį ir išgirsta „negalima“, tai tyčia sutrenkia stipriau ir garsiau dar kelis kartus. Pyktis kyla irgi dėl vadovėlinių dalykų – kai sustabdoma jos destrukcinė veikla, pavyzdžiui, šaldytuvo naršymas.

Gal vaidins medį, gal vaidins uolą

Vienintelis Marcelės kontekstas yra anūkė Adelė. Šiuo metu jos visiškai vienodos. Marcelės ūgis 91 cm (Adelės 92 cm), Marcelė sveria 15,5 kg (Adelė 16 kg). Yra tik vienas skirtumas – Marceliukė jaunesnė 8 mėnesiais ir savo amžiaus vaikų vidurkį viršija galingai (10 cm ir 3,5 kg). Matysime, kaip ji atrodys kolektyve, kai po metų išleisime į darželį. Kokį vaidmenį jai skirs per Kalėdų karnavalą? Pasak dukros Jogilės, kurią Dievas apdovanojo smulkiu sudėjimu ir laibu kūnu, Marcelė visada galės vaidinti medį arba uolą. Aš situaciją švelninu, skirdama jai Neringos, supylusios kopas, vaidmenį.

Marceliukė anaiptol nėra stora, bet labai „skaniai“ apvali. Ir kaip nebus, jei kemša, rodos, nuo ryto iki vakaro. Bandau įvesti mitybos režimą, kad nebūtų nuolatinio užkandžiavimo, o keli rimtesni valgymai, tačiau esame nemaža šeima, dažnai kas nors užsuka į svečius, nuolatos kažkas valgo ar vaišinasi. Marcelė tokių progų nepraleidžia. Ir vėl prisimenu V. Rašimo įžvalgą apie vaikus ir šunis – ir tie, ir anie tykos prie stalo, kad šeimininkas duotų ką iš savo lėkštės. Nors bus sotūs, nes ką tik pavalgė. Tiek aš, tiek vyras, norėdami pavalgyti, turime nuo Marcelės slėptis, nes kimš – reikia nereikia. Šiomis mintimis pasidalinau su skaitytojomis, kurios priėjo prie mūsų stendo per parodą „Vaikų šalis“. Kaip palengvėjo, kai net kelios atsivėrė, kad irgi valgo slapta nuo vaiko, nes tas lenda į lėkštę. Nesuvokiu, iš kur tas alkis?

Gal tai naujų skonių bandymas? Nes kai padedu normalią sriubos ar košės porciją – vaiposi, o kai tik užmato, jog kažką valgome mes – apima didžiausias alkis.

Nenuostabu, kad įdomiausias daiktas namuose Marcelei yra šaldytuvas. Atsidaro duris, ir visko jai reikia – gertų aliejų, valgytų kečupą, kramsnotų sviestą, tik leisk. Vieną rytą aplenkė mane, kai įėjau į kambarį, pamačiau jau įsitaisiusią ant fotelio ir ranka kabinančią grietinę iš indelio. Grįžo migloti vaikystės prisiminimai, kaip kaime valgydavome grietinę su duona. Buvo visai skanu. Leidau iškopinėti visą 200 ml induką.

Kasdieniu Marcelės pietų patiekalu išlieka faršo-morkų-svogūnų troškinys, sumaišytas su vis kitokiu garnyru – ryžiais, grikiais, makaronais, bulvėmis. Iš grynos mėsos rizikuoju daryti nebent smulkiai pjaustytos krūtinėlės patiekalus. Prie faršo revoliucijos virtuvėje įpratome ir mes, suaugusieji. Perku norimą mėsą, pati ją malu, maišau įvairiausiomis proporcijomis, šaldau po 400–500 g. Šia buitine faršo gaida ir baigsiu pasakojimą. Pirmieji ir paskutinieji rašinėlio sakiniai nutolę vienas nuo kito, kaip galaktikos. Tikriausiai tai ir yra didysis motinystės žavesys – nenusakoma veiklos, minčių, emocijų ir patirčių mišrainė.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − 5 =

Kitos temos: