Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (6 m.), Gerdos (5 m.), ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.
Pirmieji atsisveikinimai
Kai mintyse suku metų ratą, birželis sužiba mažais stebuklais.
Pirmosios žemuogės ant smilgos. Liepsnojantys vasaros laužai. Šalta Joninių priešaušrio rasa. Sutemos, apgaubiančios pasaulį vos valandėlei. Žolių vantomis kvepianti pirtis. Šiltos vasaros liūtys…
Tačiau mano asmeniniame gyvenime birželis nebuvo kažkuo ypatingas. Kol prieš dvejus metus, šiltą birželio naktį gimė mažasis Meistrelis. O šiemet birželis padovanos dar vieną mažą stebuklą: mano vyriausioji dukra – pirmasis vaikas, mano kūnas ir kraujas – pirmą kartą gyvenime bus išleistuvininkė – atsisveikins su darželiu. Prieš akis – visiškai naujas, savų atradimų ir savų atsisveikinimų kupinas gyvenimo etapas. „Nenoriu į tą kvailą mokyklą! Ten pilna visokių kvailų mokytojų…“ – niurzga būsimoji pirmokė. O sesė jai antrina: „Aš irgi nenoriu!“ Nors Gerdai iki mokyklos dar likę dveji stebuklingi metai. Bernadetą aš suprantu – jaudulys… Baugu palikti saugią užuovėją, teritoriją, kurioje viskas buvo iki skausmo žinoma ir patikima, ir žengti žingsnį į nežinią. Bet juk būtent ėjimas į nežinią mus ir augina. Nežengsi žingsnio – taip ir liksi savame kiaute. Mano širdis irgi kupina jaudulio. Lyg į mokyklą turėčiau žygiuoti aš. Pirmosios išleistuvės. Išleistuvininkų žygis (su nakvyne ir be tėvų!). Balta suknelė. Išleistuvininkų vakarienė. Paskutinė diena darželyje ir vaidinimas su auklėtojomis.
Darželyje, kurį lankiau aš, tokių ritualų nebuvo. Bet aš labai džiaugiuosi, kad mano vaikai šį svarbų virsmą galės išgyventi visa širdimi, jausdami, kad žengia per ypatingą gyvenimo slenkstį. Ritualai man patinka. Jie – tarsi tiltas, kuriuo gali saugiai pereiti į kitą krantą. Jie persmelkia iki pat sielos gelmių, atverdami duris prieš akis ir tuo pačiu uždarydami už nugaros.
Mes, kaip šeima, irgi išgyvename virsmą. Dabar jau priklausysime ne tik darželio, bet ir mokyklos bendruomenei. Laukia nauji darbai, nauji draugai, nauji bendražygiai ir nauji atradimai. Daugiavaikė Bernadetos draugės šeima turi vieną fantastiška tradiciją: kai kuris nors vaikas užbaigia kažkokį savo gyvenimo etapą (darželį, pradinę mokyklą, pagrindinę mokyklą ir t.t.), mergaitė su mama, o berniukas su tėčiu kur nors išvyksta dviese. Ten, kur tokio amžiaus vaikui būtų įdomu. Jie būna kartu dieną ar kelias, bendrauja, iškylauja, kažką atranda, su kažkuo atsisveikina. Juk šeimose, kuriose auga ne vienas vaikas, tas betarpiškas bendravimas su mama ar tėčiu vienu du tampa neįkainojamas. O jei dar tai ne valanda ir net ne viena diena, o kelios dienos… Manau, kad tokia idėja yra tikrai verta „nusižiūrėjimo“, todėl tikiuosi, kad ant manęs už tokią išdavystę mūsų bičiuliai nesupyks. Aš irgi ketinu „nusižiūrėti“ ir dabar, kupina jaudulingos atsakomybės, per dienas nardau apmąstymuose, kur prasmingai ir įdomiai galėtume pabūti mudvi su Bernadeta. Tikriausiai sėsime į traukinį ir važiuosime kelioms dienoms prie jūros. Žinau, kad tiek traukinys, tiek jūra jai turėtų patikti. Bet jaudinuosi tarsi būsima pirmokė: o jeigu ne?..
Dvejų metų stebuklas
Tačiau dar iki išleistuvių atšvęsime antrąjį Jurgio gimtadienį. „Se-sė a-a-a, dam se-sė liau,“ – porina mano Meistrelis, sėdėdamas ant grindų šalia lovos, kurioje miega sirguliuojanti Gerda. Verčiu: sesė miega, dar (kitos) sesės laukiu. Ir laukia. Kantriai laukia visą pusvalandį, kol Bernadeta grįžta iš darželio.
„A va sesė!“ – šaukia išgirdęs atidaromas duris ir bėga jos apkabinti. O, kaip Jurgis myli seses! Su jomis galima dūkti, šokinėti ant lovos, peštis dėl žaislų ir turkštis vonioje. Su sesėmis galima išbėgti į kiemą.
Kieme vaikšto be galo išdidus, stumdydamas žaislinį sesių vežimėlį. Spėkite, kas vežimėlyje? Ne, ne lėlė – mašinėlės! Susikrauna į vežimėlį visą krūvą, ir einame pasivaikščioti. O kai ruošiamės miegoti, po pilvu taip pat pasikiša mašiną. Šalia pagalvės pasideda dar dvi. Užkloja. Man liepia pasitraukti: mama – ne, mama – ten. Visa, kas turi ratus, dabar mūsų namuose yra šventa.
Dveji metai – ne juokas. Jei per pirmuosius metus iš mažo bejėgio gniužulėlio ima ir išauga žmogutis, tai per antruosius staiga pastebi, kad šalia jau nebe žmogutis, o visas žmogus: suprantantis, gebantis pajuokauti, kartais supykstantis, besiklausantis, bendraujantis. O ir ragiukai jau ima kaltis. Visas pasaulis pradedamas matuoti vienu vieninteliu atkakliu „ne“. Eime praustis – ne! Eikš, apsirengsim – ne! Eime valgyti sriubytės – ne, ne, ne! Atkakliai purto galvą ir rankytėmis stumia mane nuo savęs.
Mano Jurgelis! Dažnai imu ir pagalvoju, kaip gerai, kad jis gimė! Nes jei ne jis, aš tikriausiai taip ir nesužinočiau, kad yra tikrasis, tyrasis džiaugsmas. Kai tik grįžusi iš parduotuvės atidarau duris, Jurgis ima šokinėti aplinkui it prisuktas ir, iš džiaugsmo plodamas delniukais, šaukti: „Mama! Mama! Mama! Mama!!!“ Akimirkai pasijuntu svarbiausiu žmogumi visoje visatoje. Ir, prisipažinsiu, tas jausmas yra neišpasakytai saldus. Varva širdimi it šviežias pavasario žiedų medus. Sesės Jurgį irgi labai myli. Jis – jų karalius. Vis nepaliauja varžytis, su kuria brolis draugauja „labiau“. O Jurgiui – nė motais. „Labiau“ jis draugauja su visais.
Štai koks dvimetis vyrukas auga mūsų namuose. Juokiasi, krykštauja, švyti it mažutis saulės spindulėlis.
Spiriasi, nenorėdamas sėstis ant puodo. Ir su pasididžiavimu taria „tė-tė“. Labai atsargiai, gardžiuodamasis kiekvienu garsu, besimėgaudamas. Mat šį žodį išmoko tik prieš kelias dienas. O tėtei, matau, širdis irgi iš džiaugsmo medumi teka. Ir aš jį tikrai suprantu.
Trumpiausios nakties stebuklai
Birželio pabaigoje – dar viena stebuklinga naktis. Joninės. Tai tarsi vasaros Kalėdos, kurių sesės nesutiktų praleisti nė už ką. Tada einame į svaigiai kvepiančias pievas ir piname vainikus. Tėtė sukala medines lentutes, ant kurių uždėję vainikus plukdome upe. Iškylaujame ir ant upės kranto valgome pačius skaniausius, pačius „nelegaliausius“ saldumynus. Supamės sūpuoklėse iki dangaus. O grįžę namo degame laužą, kepame dešreles ir basomis šokame aplink liepsnojančią ugnį. Aš pašaunu į orkaitę skardą su minkštutėlėmis, cinamonu kvepiančiomis bandelėmis. Žinoma, sesės laukia vidurnakčio, nes kiekvienais metais abi vis tikisi surasti paparčio žiedą. Budi šalia papartyno ir svajoja, kad jau šiąnak tai tikrai – tikrai – tikrai pasiseks! Tačiau tas išdykėlis papartis vis mus aplenkia, ir vaiskia šviesa pražydęs žiedas ištirpsta tiesiog akimirką prieš mums į jį pažvelgiant. Lieka tik mažytis ryšulėlis su saldžiomis, nežinia iš kur atsiradusiomis dovanomis. Tai laumės guodžia vaikelius, kad pernelyg neliūdėtų. Laumių dovanas pasidaliname ir žygiuojame miegoti. Užmiegame su viltimi, kad kitąmet jau be jokių abejonių paparčio žiedą nusiskinti tikrai pavyks. O aš lyg tyčia imu ir susapnuoju plačiausią pievą, pilną žibančių jonvabalių – tarsi mažyčių žvaigždžių žole kvepiančiuose Žemės plaukuose. Kas pasakys, kad naktis – ne stebuklinga?
„Man stebuklas būtų, jei galėčiau niekada nevalgyti,“ – svajoja Gerda, ir aš tyliai nunešu nuo stalo jos puspilnę lėkštę. Ir kuo tas vaikas gyvas? Oru? O gal svajonėmis? Arba paslapčiomis nugvelbtais saldainiais. O man būtų tikras stebuklas, jei nors vieną dieną sesės nesipeštų. Jei nesirietų dėl žaislų, Jurgio draugystės, tėtės kelių ir mano skarų. Tiesa, tokių dienų būna. Retokai, bet tikrai pasitaiko. Ne tik per Jonines, bet per Jonines – būtinai. Todėl aš šventai, be jokių dvejonių tikiu tuo trumpiausios nakties stebuklu.
Svarbiausias stebuklas
Tačiau yra vienas stebuklas, kuriam lygių nėra, nebuvo ir nebus. Tas stebuklas yra vaikystė. Laikas, kai galima baloje išsiteplioti iki ausų, ir niekas neturi teisės dėl to bartis. Kai galima karstytis po aukščiausius medžius ir nebijoti, kad nukrisi. Kai senelio kišenėje visuomet surasi bent kelis saldainius.
Kai galima piešti ant sienų. Kai mama nešioja ant rankų nuo ryto iki vakaro (patikėkit, dėl to verta retkarčiais susirgti!) ir dėl nieko nepyksta. Kai naktį leistina tyliai įsiropšti tėvų lovon. Kai galima valgyti tik blynus su cukrumi pusryčiams, pietums ir vakarienei, o močiutė džiaugiasi, kad apskritai kažką valgai. Kai filmukas, kurį gali pažiūrėti vieną kartą per savaitę, yra didžiulė šventė, kurios niekas negali nustelbti. Kai mama gimtadienio proga ima ir iškepa visų vaikų svajonių tortą – aplietą šokoladu, papuoštą zefyrais ir labai nesveikais saldainiais. Kai po kojomis, kada bepažvelgsi, visuomet rasi lobį – gražų akmenį, nuostabų saldainio popieriuką, gėlę ar nuorūką. Kai visas pasaulis, visut visutėlis, su visais nesveikais saldainiais ir visomis numestomis nuorūkomis, yra stebuklas.
Kartais pagalvoju pati sau, kiek daug aš netekau augindama vaikus. Jei neturėčiau vaikų, dabar galėčiau kasmet atostogauti vis kitame pasaulio kampelyje. Aš juk taip mėgau keliauti! Galėčiau nusipirkti madingų naujų drabužių. Galėčiau vaikščioti su savo vyru į pasimatymus ir kavinėje pati suvalgyti kavos Latte putas. Galėčiau nepraleisti kino festivalių, spektaklių premjerų ir kas savaitę eičiau į simfoninės muzikos koncertus. Nepamirščiau pasidažyti. Ir man nereikėtų skaičiuoti, ką dedu į burną, nes būčiau liekna it nendrė. Tokia, kokia buvau anuomet, kai dar neturėjau vaikų, nors valgydavau kaip medkirtys.
Daug kas būtų kitaip. Bet vis dėlto aš esu be galo laiminga, kad turiu galimybę dar kartą išgyventi vaikystės stebuklą. Šįkart – labai sąmoningai, per savo vaikus. Esu laiminga, nes toji patirtis apverčia gyvenimą aukštyn kojomis, ir priverčia iš naujo susirasti širdyje pusiausvyros tašką. Gyventi su vaikais nėra lengva, tačiau be galo smagu.
Žinoma, kada nors man teks vėl įsisprausti į kostiumėlį, pasidažyti lūpas ir sugrįžti į normalių, suaugusių žmonių pasaulį. Pasaulį, kuriame sprendžiamos „rimtos“ problemos ir mokomasi iš vadovėlių. Tačiau net ir tada, kai sugrįšiu į tą normalių suaugusių žmonių pasaulį, mano gyvenimas jau niekada nebebus toks pat, kaip tuomet, kai vaikų dar neturėjau. Nes kartą prisilietus prie stebuklo, neįmanoma išlikti tokiam pačiam.
Kartą skaičiau apie valstybės pagalbą žmonėms, norintiems suderinti darbą su šeima. Buvo rašoma apie darželius, kurie dirbtų „Maximos“ ritmu – nuo pat paryčių iki vidurnakčio. Galbūt tokių darželių tikrai reikia, nes yra šeimų, kurios kitos išeities neturi. Bet man taip norėtųsi, kad šalia tų darželių būtų įgyvendinamos programos, skatinančios darbdavius kurti tokias darbo vietas, kuriose mamos (arba tėčiai) galėtų dirbti nevisą darbo dieną ar nevisą savaitę, galėtų gauti daugiau (kad ir neapmokamų) atostogų, dirbti namuose. Juk pats didžiausias iš visų vaikystės stebuklų vyksta tuomet, kai šalia yra mama. Tegu ne kiekvieną minutę greta, bet kuo daugiau – tuo geriau.
Arbata, kuri sušildys… Kalėdas
O birželį aš noriu jums pasiūlyti dar vieną mažą stebukliuką. Šį kartą – Kalėdinį, nes tai pats geriausias metas pasiruošti dovanėlių Kalėdoms. Reikės tik valandėlės laiko – tik tiek, ir Kalėdų proga bičiuliams galėsite padovanoti vasaros miškais ir meile kvepiančios arbatos. O arbata daroma taip: nuėjus į tylų ir gražų mišką, atokiau nuo triukšmingų kelių, reikia prisirinkti žemuogių lapelių ir, paskleidus juos lėkštėje, per naktį pavytinti. Ryte imame lapelį ir susukame jį tarp pirštų į mažą „adatėlę“. Jei lapelis išsitiesia, reikia palaukti dar kelias valandas, tikriausiai jis nepakankamai suvytęs. Svarbiausia – jų nesudžiovinti per daug, nes tuomet susukti nepavyks. Susuktas žemuogių lapelių „adatėles“ reikia gerai išdžiovinti ir supilti į metalinę arbatos dėžutę arba drobinį siuvinėtą maišelį. Į žemuogių lapelių arbatą galima įdėti kelis sudžiovintus žemuogių žiedus ar pačias žemuogėles. Arbata atrodo tikrai ne prasčiau nei brangi, rankomis rinkta rūšinė arbata iš Kinijos, bet kvepia miškais ir vasara. Ji kupina meilės bei dėmesio, nes rankomis yra susuktas kiekvienas lapelis. O tai visai ne tas pat, kas nueiti į parduotuvę ir per kelias akimirkas kažką nupirkti. Tokia arbata neabejotinai sušildys net patį žvarbiausią žiemos vakarą.
Taigi linkiu tikrai nepaprasto birželio, kvepiančio žemuogėmis ir vasaros griaustiniu, linkiu gražių atsisveikinimų ir dar gražesnių susitikimų, linkiu smagių kelionių po pasaulį ir po savo širdį ir visko, kas atveria akis aplinkui nuolat vykstančiam stebuklui.
Su meile – mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
