Antrieji vaiko metai. Rugpjūtis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (7 m.), Gerdos (5 m.) ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Atostogos pasigardžiavimui

Rugpjūtis – atostogų metas. Žinoma, atostogauti galima ir birželį, ir liepą, o neretai žmonės ima ir supainioja metų laikus tarsi kortų kaladę, išskrisdami į šiltuosius kraštus vidury žiemos. Bet mano atmintyje atostogos visada bus vasarą, ir visada – paliktos rugpjūčiui, kaip pats gardžiausias kąsnelis. Pamenu, būdama dar vaikas, valgydavau sriubą taip: viską, kas neskanu – pirmiausiai ir greitai, o mėgstamiausius žirnelius visuomet pasilikdavau pabaigai. Dabar šitaip „taupau“ šeimos, t.y. vyro Mindaugo atostogas, nes vaikai savo „darbus“ baigia jau birželio vidury, o manosios atostogos tęsiasi amžinai. „Tai gal pagaliau baigsi atostogauti?“ – klausia manęs vienas bičiulis apie tai, ar ketinu netrukus grįžti į darbus. Juk Jurgiui jau dveji, ir likau be cento kišenėje. „Taip, metas būtų pailsėti,“ – sakau ir galvotrūkčiais puolu į verandą, kur pasigirsta klaikus riksmas. Mat Jurgis po visą verandą išmėtė didžiulį maišą kankorėžių, o Bernadeta, šokdama nuo virvinių sūpynių, ant vieno iš jų kaip tik ir užmynė basomis kojomis. Bičiulis ragina pagaliau prisėsti ir kartu išgerti kavos, bet prisėsti nėra kaip. Vos užplikau kavą, Gerda ima kaulyti duonos su sviestu, Jurgis prašo piemo (t.y. pieno), o Bernadeta – sūrio su medumi. Paskui einu šluostyti išpilto piemo ir valyti nuo kilimo ten įmintos duonos su sviestu, vėliau išskiriu susimušusius vaikus, nešioju nuskriaustą Jurgį, išlydžiu bičiulį, renku kankorėžius, verdu sriubą, pilstau ją į lėkštes, valau aplaistytą stalą, atriekiu duonos Gerdai, įpilu stiklinę vandens Bernadetai, atimu iš Jurgio peilį, vėl valau aplaistytą stalą, plaunu indus, užklijuoju Jurgiui įpjautą pirštą, paslepiu peilį, įpilu pieno, vėl tepu sviestą ant duonos, verdu kakavą, nešu į kiemą dar sūrio su medumi Bernadetai, vėl šluostau išpiltą pieną, susiurbiu pietų likučius nuo grindų, migdau Jurgį, skalbiu, džiaunu rūbus, tepu sviestą ant duonos, pjaustau kibirą salotų: vienam be tuno, kitam be alyvuogių, trečiam be pomidorų, nešioju įsismarkavusių sesių barnio per anksti pažadintą Jurgį, pilu piemo, skaitau knygelę, maišau blynus, plaunu indus, šluostau išpiltą pieną, dėlioju kalnus rūbų… Taigi atostogos.

Kai iš tiesų atostogaujame visi, tikrai nebūna kitaip. Mamos juk žino. Tačiau tai – vis tiek atostogos.

Kažkur vykstame, kažką atrandame, kažkiek pasikeičiame. Smagus metas toji vasara. „Mama, kas tau patinka labiau, žiema ar vasara?“ – klausia Gerda, niekaip negalėdama apsispręsti, ar jai džiaugtis šilta vasara, kai galima maudytis ežere, ar laukti žiemos, nes žiemą būna Kalėdos. Žinoma, vasara! Nes tada nereikia kailinių, pirštinių, šalikų, megztinių ir šiltų kepurių! „Mama, nonia basa,“ – prašo Jurgis, kai rengiuosi jį išleisti į kiemą ir imu auti sandalus. Noriu basas. Aš irgi noriu basa. Ir išeiname abu basinėti.

Važiuojame į „mūsų butą“

Atostogauti mes visada vykstame į Nidą. Ir visada į tą patį „mūsų butą“. Butas, žinoma, ne mūsų, bet visada jį rezervuoju dar pavasarį, kad tik netektų gyventi kitur. Nes jei tektų gyventi kitur, jau numanau, vaikų ašarų liūtis mane tiesiog paskandintų, nuplautų nuo šaligatvio ir išplukdytų į jūrą. Vaikams patinka atostogauti ten pat. Tikriausiai jiems tai reiškia saugumą. Kai atostogavome „mūsų bute“ pirmą kartą, Bernadetai buvo gal kokie treji ar ketveri metai. Dieną prieš išvažiuojant namo ji galų gale nustojo verkšlenusi ir lengviau atsiduso: „Pagaliau pripratau prie naujų namų…“ Ir negalėjo tverti džiaugsmu, kai kitąmet pasakiau, kad vėl važiuosime ten pat, į tuos pačius „naujus namus“, prie kurių ji jau yra pripratusi. Ten jau viskas aišku ir viskas žinoma.

Aišku, kad kelionė iki jūros bus ilga, kad eidamos žaisime „žirgelius“ ir pasakosimės viena kitai, koks žirgelis kuri yra. Aišku, kad vieną kartą per dieną valgysime toje pačioje kavinėje, kur mus jau pažįsta visos padavėjos, ir labai karštą dieną šalia stalo pastato pilną vonelę vandens vaikams pasiturkšti, o kai paskutinį kartą pietaudami atsisveikiname, apdovanoja saldumynais. Aišku, kad ten nėra baisiosios pagundų gatvės (kaip Palangoje), kurioje norisi visko ir vienu metu, todėl galėsime ramiai vaikštinėti miške, pajūriu ar važinėti dviračiais pamariu, rinkti akmenėlius, kriauklytes ir žuvėdrų plunksnas. Bus ramu. Kartą viena mano draugė, visą laiką atostogavusi kaime pas gimines, pagaliau susitaupė pinigų ir su šeima išskrido į Tunisą. Žinoma, jiems ten buvo smagu, bet draugė sakė labiausiai norėjusi savo keturmetei dukrytei parodyti kitokį – gražesnį – pasaulį: šiltą jūrą, dykumą, palmes. Ir kaip ji nusivylė, kai jau trečią atostogų dieną jos mažoji nekantraudama paklausė: „Mama, o kada pagaliau važiuosim į kaimą?“ Draugė sakė, vos iš klumpių neišvirtusi, kaip apmaudu buvę.

Ką gi, maži vaikai yra tokie. Jiems patinka šimtą kartų skaitoma ta pati pasaka, jie myli nuo senatvės ir glamonių nušiurusius senus meškiukus ir nė už ką nesutinka vilktis naujų, vardinėmis etiketėmis kvepiančių marškinėlių. Kai Bernadeta buvo maža, aš labai džiaugdavausi, jei kas nors atiduodavo mums senų, vaikų išaugtų drabužių, nes ji vilkėdavo tik tai, kas kvepėdavo pažįstamais vaikais.

Žinoma, yra šeimų, kurių gyvenimo būdas – kelionės. Ir tai yra nuostabu. Aš pati labai mėgau keliauti, pamatyti vis kitus kraštus, susipažinti su kitokiais žmonėmis, net turėjau tokią tradiciją – sutikti

Naujuosius metus vis kitoje šalyje. Bet štai į mūsų šeimą atėjo be galo jautrus vaikas. Ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Neseniai užsiminiau, kad galbūt vertėtų nors kartą Nidą iškeisti į Slovakijos kalnus ar bent į Turkiją, tačiau Bernadetos tokia mintis anaiptol nesužavėjo. Maža to, ji išprašė tėtuko, kad į Nidą šiemet važiuotume net dviems savaitėms. O tėtukas tokiems prašymams atsispirti negalėjo. Taigi sudarėme taupymo programą ir kraunamės lagaminus. Nepatikėsite, bet drabužius „į Nidą“ mergaitės susidėjo dar balandžio pabaigoje.

Smagios vasaros askezės

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Nors mūsų šeimoje nėra tokios tradicijos atostogauti palapinėse, kartais išvykstame į stovyklas gamtoje.

Štai ir dabar viena ranka rašau šiuos sakinius, o kita kraunu į mašiną palapinę. Panos net spiegia iš nekantrumo. Važiuosiu kelioms dienoms su vaikais į Valdorfo lėlyčių siuvimo seminarą. „Pamaitinti uodų“, – sako Mindaugas. Jo palapinės nežavi, o aš norėčiau, kad tokia tradicija mūsų gyvenime atsirastų. Atrodo, jau ir „savo“ vietą būsime susiradę. Bet apie tai kol kas nerašysiu – sukryžiuoju pirštus už nugaros. Man smagu, kai reikia šiek tiek suvaržyti savo išsikerojusius tarsi piktžolės poreikius.

Smagu, kai pavyksta išsiversti su tuo, kas yra po ranka, ir niekas nemiršta be šilto vandens, dušo, minkštos lovos ar keturių patiekalų pietums. Stovyklos mane žavi dar ir tuo, kad dažniausiai jose susikuria be galo intymi erdvė, susiformuoja tarsi nedidelė bendruomenė, net jei žmonės iš pradžių ir nėra pažįstami. Bendri tampa šalia lauko tualeto išrikiuoti naktiniai vaikų puodukai (kokia nesąmonė sysioti į savo!), bendras maistas, bendri išgyvenimai, bendri šunys ir bendri vaikai. Kartais net mintys tampa bendros – vos spėji pagalvoti, žiūrėk, kažkas jau pasako žodis žodin. O vaikai, pirmą dieną buvę švarūs ir rausvi, tarsi naminiai paršeliai, pamažu tampa įdegę saulėje, dėmėti, murzini ir be galo savarankiški. Jei mama užsiėmusi – nieko tokio, net ir dvimetis pyplys geba nueiti ir susirasti tetą ar dėdę, kuris tuo metu turės laiko palydėti į tualetą, užklijuoti nubrozdintą kelį, paduoti atsigerti ar tiesiog pabendrauti.

Namie buvę be galo išrankūs maistui, gamtoje vaikai kerta košę net ausys linksta. Valgo patys – nieko nereikia maitinti ar lakstyti su šaukštu iš paskos. Suvalgo viską ir patys išsiplauna savo lėkštę. Taip ir gyvename: prausiamės ežere, miegame palapinėje, valgome lauke, o vakare sumigdę vaikus, pabundame slaptam suaugusių gyvenimui – žaidžiame žaidimus, iškalbame skaudulius, piešiame ir traukiame iš kuprinių paslėptą šokoladą. Jurgis palapinėje miegoti nepratęs, todėl šiek tiek bijo. Vos tik sulendame miegoti, tuoj prasideda: baliau dun dun dun (bijau griaustinio), nonia teta (noriu tetos), nonia abalytės (noriu obuoliuko) ir t.t. Tačiau mažasis dažniausiai būna toks nuvargęs, kad vos priglaustas prie krūtinės, nuramintas ir pasūpuotas, ima merktis ir kietai įminga iki ryto. Nesvarbu, kad visą naktį griaudi dun dun dun, kad į stogą barbena lietus, ar kad per miegus tenka grumtis su sesėmis dėl vietos. Tokia ta vasara palapinėse. Ir ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyti – smagu. O namo pas vyrą grįžtu ne nusivariusi nuo kojų (juk išgyvenau palapinėje su trim vaikais!), o kupina jėgų, tarytum gimusi iš naujo.

Kartu ir atskirai

Iki šiol mes visada atostogaudavome visi kartu. Ir tos bendros atostogos – nuostabus išgyvenimas.

Tačiau šiemet, iš karto po darželio išleistuvių, kelioms dienoms į Palangą išvykome tik mudvi su Bernadeta. Ir tas laikas, praleistas dviese, buvo tiesiog stebuklingas. Ilgai lingavome traukiniu ir miegojome viena kitai ant peties. Kalbėjomės apie Lietuvos miestus, gamtą ir orą. Iš tiesų, turėjome marias laiko labai atviriems ir labai nuoširdiems pokalbiams bei pasivaikščiojimams. Nereikėjo derintis prie Jurgio miegelio, galėjome daryti tai, kas tik šauna į galvą. Galėjau išgyventi savo vaiko „ožiukus“, liūdesius ir skausmus netampoma už rankos kitų vaikų. Vakarais ilgiausiai skaitydavome knygą, rytais abi, viską pasaulyje užmiršusios, ieškodavome pajūryje gražių akmenukų. Eidavome maitinti ančių ir, nepaisant visų mano kalbų apie sveiką vandens paukščių mitybą, sušerdavome joms begalę duonos.

Labai pasiilgome likusių namie ir atgal važiavome su taip pat besišypsodamos, kaip ir pirmyn.

Aš manau, kad gyventi būryje yra gerai. Taip galima išmokti pasirūpinti kitais, dalintis, išgyventi bendrus džiaugsmus ir liūdesius, prisitaikyti ir įtikinti, ieškoti kompromisų, kartu žaisti. Tačiau kartais reikia tiesiog iškvėpti, pailsėti, pabūti vienu du su mama ar tėčiu, su vienu, kitu ar trečiu vaiku, su vyru ar žmona. Turėti laiko vienas kitam, pabūti intymume. Nors kelias dienas atiduoti save visą kažkam kitam, neplėšyti ir nedalinti. Todėl dabar tikrai nebebijosiu atostogų atskirai.

Naminis jogurtas – paprasčiau nebūna

O vasarą vis iš naujo atrandu vieną skanumyną – tai paprasčiausias jogurtas. Jį galima valgyti su uogiene (likučiu, kuris netilpo į stiklainį), šviežiomis uogomis ir vaisias, dribsniais ar, kaip mėgstame mudu su Jurgiu, pagardintą tarkuotu imbieru, cinamonu ir žiupsneliu cukraus. Galima susišaldyti ant pagaliuko ir laižyti tarsi ledus. Galima jo dėti blynus ar salotas. Todėl visada pravartu turėti šaldytuve stiklainį šio gardumyno. O pasigaminti jogurtą – be galo paprasta.

Reikia:
1. Užvirinti pieną (iš riebaus kaimiško pieno išeis tirštas jogurtas, iš parduodamo parduotuvėse – skystesnis, tačiau jei norite tiršto jogurto iš tokio pieno – maišydamos pavirinkite jį ilgiau, kad išgaruotų daugiau vandens).
2. Atvėsinti jį iki 45ºC (arba, jei neturite termometro, galite patikrinti taip: įkiškite mažą pirštelį ir lėtai suskaičiuokite iki 15, jei galite – temperatūra tinkama).
3. Supilti į pieną indelį natūralaus jogurto be priedų, išmaišyti.
4. Pieną pastatyti šiltai ir palaikyti 6-8 valandas.

Jei jogurtas tinkamo tirštumo – statykite į šaldytuvą, jei ne – dar palaikykite šiltai. Na, o kai inde liks maždaug ketvirtadalis (gali būti ir dar mažiau), užpilkite taip pat užvirintu ir atvėsintu pienu, išmaišykite ir vėl pastatykite šiltai kelioms valandoms. Taip jogurtas šaldytuve gali neišsekti niekada. Skanaus!

O kartu linkiu Jums smagių, gražių atostogų. Nesvarbu kur – palapinėje, prabangiame viešbutyje, kaime, Nidoje ar Šveicarijos kalnuose – tegu jos būna tokios, kurios įkvepia atgimti, gyventi gražiau, nuveikti kažką nepaprasto, dirbti su meile, nugalėti kliūtis, įsimylėti save, savo šeimą ir visą pasaulį iš naujo.

P.S. Kai Bernadeta perskaitė, kaip aš pasirašau straipsnius („mama Vilma“), iškėlė didžiulę sceną. Esą aš tik jiems trims esu mama, ne visiems, todėl turiu neklaidinti kitų vaikų ir pasirašinėti „teta Vilma“. Aš rimtai apsvarsčiau jos pasiūlymą, bet vadinama teta kažkodėl jaučiuosi nejaukiai, lyg būčiau beviltiškai pasenusi, todėl pasirašydama liksiu ištikima sau. Taigi, dar kartą:

Su meile mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + 6 =

Kitos temos: