Antrieji vaiko metai. Spalis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (7 m.), Gerdos (5 m.) ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Paprastas ruduo

Ilgai galvojau, ką aš galiu parašyti apie spalį?

Ogi nieko! Mėnuo kaip mėnuo, jokia ypatinga asociacija mano mintyse neišnyra, ir susieti jį su kažkokia tema tarsi ir nėra kaip. Ach, taip – spalį gaubia deginamų lapų kvapas. Toks rudeniškas, kaimiškas, primenantis vakarinį apsitvarkymą, kai viskas sudėliojama į vietas ir einama miegoti. Prisimenu vieną rusišką eilėraštį: „Baigėsi puota, nutilo chorai…“ Ir iš tiesų man šis mėnuo primena siautulingos puotos pabaigą, kai išgertas visas vynas, išragautos visos vaišės, sušoktos visos kurpaitės, ir nebeliko nieko – tik sapnai ir prisiminimai. Žemė ruošiasi miegoti. O mes keliamės, skubame į darbus, kaskart vis tamsesniais rytais raginame vaikus greičiau praustis ir rengtis – kam į mokyklą, kam į darželį – paskubomis pusryčiaujame ir panyrame į šviečiančių lempų ir kompiuterio ekranų pasaulį. Nes mums miegoti nevalia. Spalį jau būna seniai pasibaigusios žaliosios daržovės kieme, o šiltnamyje nė su žiburiu nerasi pomidorų. Vaikai prašo mėlynųjų kopūstų salotų ir kerta morkas su salierais, kad net ausys linksta. Prasideda pupelių sriubos sezonas. Ją panelės mėgsta labiausiai, o vasarą man ji kažkodėl „nesiverda“ – norisi ko nors lengvesnio. Prasideda ir varvančių nosių metas, lydimas kompresų, skalavimų, įtrynimų ir vilnonių kojinių. Oi kaip nelengva tas vilnones kojines užmauti! Nors imk ir prisiūk prie pėdkelnių visai žiemai. Iš spintos traukiu šiltus drabužius ir imu ruoštis nuolatiniams karams dėl „padorios“ aprangos. Jurgis mielai lakstytų visą dieną nuogas, o sesės, jei įmanytų, visą žiemą pravaikščiotų pasipuošusios gražiomis vasarinėmis suknelėmis. Na ir kas, kad nosis varva? Juk svarbiausia – graži suknelė, o visa kita – bala nematė.

Žalia mama – žalias vaikas

Kai rašiau pavadinimą „Ekologiškas spalis“, buvo šiek tiek nejauku. Juk apie ekologiją kalbėti dabar taip įprasta, taip madinga, ir tas žodis taip dažnai skamba nuo visų stogų, kad kiekvienas kalbėtojas rizikuoja pakliūti į banalumo pinkles arba būti tiesiog neišgirstas tarsi įkyriai blerbiantis televizorius, kurį dažnas įsijungia tiktai „dėl fono“, o jei būtų paprašytas prisiminti, apibendrinti ar pakomentuoti tai, kas buvo transliuojama, nesugebėtų už jokius pinigus. Kartais man atrodo, kad ekologija jau tampa toks pat „iškalbėtas“ žodis, kaip ir meilė. Todėl ir aš pritariu – et, geriau nešnekėkime, geriau tiesiog gyvenkime, tiesiog darykime. Ir, padavusi Jurgiui išplautą plastmasinį butelį, liepiu nunešti „į maišą“. Rūšiavimo konteineriai nuo mūsų namų gana toli, todėl surūšiuotas atliekas vežu retai – tada, kai „uošvio kambariuke“ prisipildo trys dideli maišai: plastmasei, popieriui ir stiklui. O Jurgiui – didžiausias malonumas!

Numetęs ant žemės sutrypia ir tekinas lekia prie maišo. Kai vežu tuos maišus išmesti, visada kartu prašosi ir Bernadeta. Jai smagu. Juk šitoks darbas kur kas įdomesnis nei susitvarkyti savo kambarį, susidėlioti į vietas drabužius ar susirinkti išmėtytus žaislus. Man tik smalsu, kodėl? Tačiau mano bičiulių šeima, su kuria vakar, numoję ranka į sveiką devynių mūsų vaikų būdravimo bei poilsio ritmą, praplepėjome iki vidurnakčio, sako, kad tylėti tiesiog nebegalima, kad puota jau baigėsi ir metas išsikuopti „pripuotautas“ menes. Jie išsiunčia mane namo su sąrašu filmų, kuriuos privalau pasižiūrėti, ir aš, užuot nuėjusi miegoti, imu ir žiūriu, raudodama ne savo balsu. Gerai, kad vaikai kietai sumigo dar automobilyje, nes tokių vaizdų net ir akies krašteliu aš jiems rodyti tikrai negalėčiau. O juk visa tai, į ką nebegaliu žiūrėti be ašarų, darome mes – žmonės, darome tiesiog tam, kad būtų šiek tiek patogiau gyventi. Iš tiesų man gaila, kad tiek daug yra dalykų, kuriuos pakeisti – ne vieno žmogaus jėgoms. Tačiau net ir tai, ką galime, pakeisti kartais būna labai sunku.

Aš taip dažnai paraustu iš gėdos nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, kai, Jurgiui pakėlus ant žemės besivoliojančią nuorūką, nejučiomis sušunku: „Oi, neimk, mesk, čia kaka!“ Nesunku suvokti, kad šitaip mokau vaiką toli gražu ne tvarkos ir švaros, bet, eidama pasivaikščioti, aš ir vėl pamiršau pasiimti maišiuką, į kurį galėtume įmesti pakeltą šiukšlę! O juk visi žinome: kokia mama – toks ir vaikas, todėl imu ir pirštu ant delno (to mane išmokė Gerda) sau užrašau – pasiimti maišiuką. Aš vis tikiuosi, kad ateis ta diena, kai maišiuko nebepamiršiu. Niekada.

Kur prasideda ekologija?

Man atrodo, kad tikroji ekologija prasideda toli gražu ne tada, kai mes nusiperkame aplinkai nekenksmingą indų ploviklį ar be chemikalų užaugintą morką. Tai irgi svarbu, bet manau, kad tikroji ekologija prasidės tada, kai iš mūsų namų Kalėdų Seneliui išsiųstame laiške nebebus prašoma atnešti plastmasinės piešimo lentos ir nailoninių drugelio sparnų. Kai įprasime nebenorėti daiktų, kuriais džiaugiamės tik kelias dienas. Kai džiaugsmą ims teikti ne daiktai, o bendrystė. Labai norėčiau išmokyti savo vaikus džiaugtis dalykais, kurie yra didingi, bet nieko nekainuoja: gražiais saulėtekiais, rasa apkibusiais voratinkliais ar spalvotų lapų pūgomis. Juk matydamas tokį grožį supranti, kad reikia šias Kūrėjo dovanas labai branginti. Norėčiau, kad jie išmoktų tausoti tyrą vandenį, švarų orą ir džiaugtis tyla. Kad suprastų, kokia nuostabi yra mūsų Žemė, koks beribis dangus ir kokia didelė atsakomybė tenka žmogui. Juk taip norisi šį nuostabų pasaulį išsaugoti savo vaikams ir vaikų vaikams, o paskui – jų vaikams ir jų vaikų vaikams, ir taip be pabaigos. Todėl ryte, prisėdusi ant vonios krašto, aš ir vėl bandau įkalbėti Gerdą neleisti tiek daug vandens. Juk užtektų kur kas mažiau! Užsimiegojusi mažoji niurzga ir klausytis nenori, o aš tiesiog užsuku čiaupą ir einu patikrinti, ar rankinėje guli drobinis maišelis pirkiniams. Nuvežę Gerdą į darželį, mudu su Jurgiu keliausime į turgų, nes turgus, net ir neekologiškas, yra mano didžioji ekologiška meilė.

Turgelių magija

Be abejo, lankausi ir parduotuvėse, bet man tikrai patinka apsipirkti turguje. Kartais mažame Tymo turgelyje, kur jau esame pažįstami su ūkininkais –pardavėjais ir vis persimetame vienu kitu žodžiu, kol Jurgis laksto aplinkui vaikydamas balandžius. O kartais didelėje it koks „Akropolis“ Kalvarijų turgavietėje, kur irgi turime „savo“ pardavėjus, tik balandžius vaikyti ten baisoka – nė mirktelėti nespėsi, o vaikas jau bus išnykęs žmonių maišalynėje. Aš manau, kad mes visi turime teisę į orų gyvenimą – ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai, todėl man labai svarbu matyti rankas, kurios tuos augalus augino, laistė, glostė ir skynė. Būna – einu pro žmogų ir negaliu iš jo pirkti, tiesiog „nesiperka“. O būna – pamatau senutėlę močiutę, kurios parduodami pomidorai tiesiog spinduliuoja meile, su kuria buvo auginti, ir negaliu praeiti pro šalį. Turguje aš kraunu į krepšį ne beveides prekes, dūstančias po keliais sluoksniais spalvotų pakuotės medžiagų, kurias dar ir nežinia kaip reikia rūšiuoti, nes visiškai neaišku, iš ko jos pagamintos. Turguje aš perku pieną, medų, bulves, salotas, sūrį ir visa kita, kas kvepia, kas sava, kas turi šeimininką, kas gyva. Man tiesiog patinka gyvas turgaus gaudesys, dievinu turgaus kvapus ir ant prekystalių sukrautų daržovių vaizdą. Nors imk ir fotografuok. O labiausiai man patinka bendrauti su žmonėmis, auginančiais mums maistą. Tuomet ir tas maistas, regis, tampa sotesnis. Na o pats smagumėlis prasideda tuomet, kai rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje ima gausti ekologiškų prekių mugės. Kokia šventė! Bernadeta net spirga, kaip nori važiuoti drauge. Ten iš pardavėjų ji gauna kalnus magaryčių: kas bandele pavaišina, kas sūrio atpjauna, kas uogų saujon įberia, o mano vaikas net alpėja iš malonumo. O kaip ji mėgsta mokėti už prekes! Taigi jei su manimi važiuoja abi sesės – gero nelauk. Nes viską suderinti taip, kad abi mokėti turėtų po lygiai kartų, po lygią sumą ir dar gautų po lygiai grąžos – tiesiog neįmanoma. „Aš labai pavydžiu, nes sesė turi daugiau pinigų-ų-ų!“ – rauda Gerda, ir nepadeda jokie aiškinimai, kad tiek „jos“, tiek „sesės“ pinigai vis tiek keliaus į mano piniginę.

Pasitinkant slogų sezoną

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Kartu su ekologiškų daržovių mugėmis paprastai prasideda ir „ekologiškų“ slogų metas. Taip juokaudama sakau, nes manau, kad vaikams žiemą sirgti labai normalu, o „neekologiškai“ gydytis reikia tik tada, kai slogos jau peržengia visas padorumo ribas. Tiesą sakant, taip mums buvo nutikę du kartus.

Vieną kartą, įtrūkus ausies būgneliui, antibiotikų gavo Bernadeta, o kitą kartą, užklupus plaučių uždegimui, juos gerti teko Jurgiui. „Na jūs patyrusi, kaip vartoti – žinosite,“ – šyptelėjo vaistininkė, kai, aplipusi trimis vaikais, pirkau Jurgiui vaistus. „Tiesą sakant, nelabai patyrusi, čia mūsų antrasis kartas,“ – atsakiau, bet vaistininkė tuo patikėti nenorėjo. Man ir pačiai nesitiki, bet džiaugiuosi, kad ligas įveikiame nesunkiai. Taigi, artėjant spaliui, jau tvarkausi savo „amuncijos sandėlius“: tikrinu, ar turiu pakankamai vilnonių vyturų, žiogelių, skarų ir medžiagėlių kompresams, ar neišseko homeopatinių žirnelių atsargos, peržiūriu, ar nepasibaigė aliejų ir tepaliukų galiojimo laikas, ar pilni vaistažolių maišeliai. Žinau, visko prireiks, nes vaikų nuo visuomenės tikrai neslėpsiu, ir vilnonių kojinių prie pėdkelnių tikrai neprisiūsiu. Kartais džiaugiuosi, kad užklupusi liga priverčia skirti vaikui daugiau laiko – paskaityti ilgiausią pasaką (kaipgi be pasakos išlaikyti kompresą?), dažniau pasikalbėti, paglostyti nugarytę ar panešioti, net kai tas vaikas sveria jau gerokai virš 20 kg. Ir bala nematė, kad tuo metu kažko nesuspėsiu, kažkiek neuždirbsiu, kažką praleisiu ar kažkur nenueisiu. Juk svarbiausia šiame pasaulyje yra bendrystė.

Padarykime tai dabar!

Labai norėčiau pakviesti visas mamas padaryti tai, ką galime, kad mūsų vaikai ir anūkai galėtų džiaugtis švaresne ir gražesne Žeme. O galbūt paaiškėtų, kad galime net ir truputį daugiau, nei atrodė iš pradžių.

Todėl šį kartą mano „praktiškoje dalyje“ – trumpas sąrašėlis. Tegu tai tampa mūsų ir mūsų vaikų gyvenimo įpročiais. Juk kokia mama – toks ir vaikas. Nešiukšlinkime: neišmeskime šiukšlių bet kur, o jei galime – surinkime ir „kaimynų“ paliktas šiukšles, organizuokime ir dalyvaukime talkose.

Rūšiuokime atliekas, darykime tai atsakingai, prieš tai pasidomėję rūšiavimo taisyklėmis. Atsisakykime vienkartinių gaminių – juk iškyloje taip pat smagu gerti iš mielų molinių puodelių, o jei jau imame vienkartinius, plaukime ir naudokime juos daug kartų. Išbandykime daugkartines sauskelnes ir intymios moterų higienos priemones – jas naudojančios moterys prisipažįsta, kad iš tiesų apsieiti be vienkartinių kur kas paprasčiau, nei iš pradžių atrodo. Pirkime ekologiškas prekes: juk pirkdami kiekvieną daiktą, savo uždirbtais pinigais mes tarsi balsuojame už vienokį ar kitokį gamybos būdą. Balsuokime už ekologišką. O jei naudosime nekenksmingą buitinę chemiją, higienos bei kosmetikos priemones, į aplinką pateks mažiau kenksmingų medžiagų, be to, tausosime savo bei savo vaikų sveikatą. Taupykime: gėlas vanduo yra gyvybiškai svarbus, bet senkantis resursas. Tausokime jį. Taupykime elektros energiją, važinėkime dviračiais ar visuomeniniu transportu, o jei neišeina, pasidomėkime, gal galime pavežėti pakeliui ir kaimyną? Mažiau vartokime, pirkime tik tai, kas tikrai reikalinga, neišmeskime maisto, keiskimės išaugtais vaikų drabužėliais. Mylėkime: puoselėkime ir mylėkime pasaulį, kuriame gyvename.

Juk jis yra mūsų namai. Sodinkime medžius, auginkime gėles, išmokykime vaikus mylėti gyvūnus ir augalus, džiaugtis metų laikais, gyventi atsakingai ir būti rūpestingais šios žemės šeimininkais. Taigi linkiu jums gražaus ir šilto spalio, smagių ekologiškų mugių, daug magaryčių, linkiu švenčių, gausių ne išorėje, o širdyje. Ir, be abejo, linkiu, kad nosys nevarvėtų, o jei jau nuvarvės, kad tuojau pat sustotų.

Gražaus rudens!

Su meile mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du + = 8

Kitos temos: