Antrieji vaiko metai. Kovas

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (6 m.), Gerdos (4 m.), ir Jurgio (1 m. 7 mėn.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Iš ko padarytos mergaitės?

Nežinau, ar tai teisybė, kad visos mergaitės yra „tėtinės“, o berniukai – „maminiai“, bet mūsų šeimoje taip yra. „Mama, o jeigu tu susirgsi ir numirsi, tėtė galės mane vesti?“ – jau penkioliktą kartą šiais metais derasi Gerda. „Ne, negalės,“ – atsakau. „O kodėl negalės?“ – mažoji net nemano susitaikyti su tokia „neteisybe“. „Nes tokios yra taisyklės. Tėčiai negali vesti savo dukrų,“ – kantriai aiškinu.

„Bet aš nueisiu pas Dievą ir jo paprašysiu!” Ką gi, tikriausiai man belieka susirgti ir numirti. Nors to nė už ką neleistų Jurgis. Tiesa, apie vedybas jis dar negalvoja, bet, žiūrinėdamas nuotraukų albumą, pirštu vis baksnoja į mano atvaizdus ir su neslepiamu džiaugsmu kartoja: „Mama! Mama! Mama!“ Į tėtę nebaksnoja. Ir net prašomas pasakyti „tėtė“, tyli it vandens į burną prisisėmęs. Tiesa, kartais entuziastingai rodo pirštu į tą pusę, kurioje yra tėtė, ir šaukia: „Va!“. Arba: „Ten!“ Bet tik tiek. Nepatikėsite, bet mano metų ir be uodegėlės aštuonių mėnesių sūnus dar nė karto neištarė „tėtė“! Štai kokie keisti tie santykiai tarp lyčių.

Jurgis kaip Jurgis – balzamas mano širdžiai. O štai mergaitės – įsikūnijusios mįslės. Kartais aš jose netikėtai net sau pačiai atpažįstu save. „Mama, aš tokia nelaiminga,“ – skundžiasi Gerda, – „aš taip noriu pabūti viskuo vienu metu: langu, durimis, peiliu, saule. Bet man taip neišeina, o išsirinkti, kuo man būti, aš negaliu.“ Skundžiasi rimtų rimčiausiai. Ką gi, guodžiu savo vaiką, tyliai šypsausi ir mąstau: aš juk taip pat kartais pagaunu save vis tebesprendžiančią vaikišką galvosūkį „kuo gyvenime iš tikrųjų norėčiau būti?“ O štai Bernadetai ašaros byra it pupos: „Aš nežinau, ko no-o-o-o-riu!“ Aš ją suprantu. Mindaugas – ne.

Apie mergaites prabilau ne veltui. Juk artėja kovas – mėnuo, kai manyje (ir ne tik manyje) pabunda gaivališkos, pavasarį pranašaujančios jėgos. Norisi panerti pirštus į purią žemę. Norisi įsiremti basomis pėdomis į pavargusį sniegą, tarsi tos pėdos galėtų padėti jam greičiau ištirpti. Ir imu beprotiškai ilgėtis žalumos. O kartu artėja ir kovo 8-oji – labai solidari, labai moteriška diena. Aš myliu šią dieną, nors kažkodėl daugelis ją mini su pašaipa. Labai džiaugiuosi, kad kažkada viena šauni moteris, vardu Klara, pasiūlė ją švęsti. Todėl šįkart mano tekste bus truputį mažiau mamos ir truputį daugiau moters. Manau, retkarčiais visoms mums reikia įsiremti basomis pėdomis į žemę ir palikti vaikus vyrų globai. Nors trumpam.

Taigi kovo 8-oji…

Kažkada, kovo 8-osios vakare, užbėgau į parduotuvę. Prie kasų stovėjo kokie penki vyrukai ir visi iki vieno pirko po dėžutę „Rafaelo“ ir po dėžę alaus. Neištvėriau nenusijuokusi. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl tą dieną vyrai sveikina moteris ir su jomis švenčia? Geriau tepasiima jie vaikus, tepasilieka namuose, o mus išleidžia pasibūti drauge. Pašėlti, pabendrauti, pasisupti viena kitos sieloje. Juk tai ir yra moterų solidarumo diena!

Aš labai branginu žodį seserystė. Nors neturiu sesers, drąsiai galiu vadinti sesėmis savo drauges.

Norėčiau šią dieną susitikti su tokioms moterimis-sesėmis pirtyje ant ežero kranto. Pirtyje, kur mūsų promočiutės išvaitodavo, išdainuodavo, išrėkdavo į dienos šviesą savo vaikus, kur pindavo savąsias godas ir kalbėdavo mįslėmis. Smagu būtų kartu nusiprausti, nuplauti nuoskaudas, sopulius, vargus, savo karščiu sušildyti pavasariui beprabundantį ežerą. Iššukuoti viena kitai iš plaukų slegiančias mintis, pasidalinti arbata ir džiaugsmais. Susikurti didelį laužą, pasiimti šamaniškus būgnus ir iki pirmųjų gaidžių mušti savo širdžių ritmus. Pasinerti į tą pasaulį – nesvarbu, atrastą ar dar neatrastą – kurį kiekviena nešiojamės savo širdyje. Pasaulį, kuriame nėra valstybių, lenktynių, varžybų ir karų. Kuriame visi vaikai – stiprūs ir silpnučiai, sveiki ir neįgalūs – gimsta vienodai laukiami ir mylimi. Kuriame jie visi gimsta. Pasaulį, kuriame Dangus ir Žemė kalba su mumis ženklais ir slėpiniais. Kuriame moterys, it Elenos Kurklietytės romano „Šešėlių verpėja“ herojės verpia mintis ir audžia likimus. Į tą pasaulį, kuris vis sušmėžuoja mano sapnuose ir nuojautose, aš dar bandau surasti taką, o kai surasiu, tikiu, būsiu pati laimingiausia moteris.

Gerdai jau penkeri

Ironiška, tačiau aš pati dar ilgai negalėsiu kovo 8-osios švęsti taip, kaip svajoju. Nes būtent kovo 8-ąją, tą moteriškai solidarią dieną, likimo valtelė atplukdė man antrąją dukružę. Taigi ši diena visų pirma man yra Gerdos gimtadienis. Prisimenu ją su neslepiamu virpuliu. Gydytojai pranašavo kitą – kovo 9-tąją, o Mindaugas rėžė tiesiai šviesiai: „Jei bus mergaitė, gims kovo 8-tą, o jei berniukas – 11-tą.“ Todėl kai ankstų kovo 8-tosios rytą mane pažadino karšta, šlaunimis nušniokštusi upė, nebeabejojau – gims mergaitė. Šiais metais tai mergaitei jau sueina penkeri.

Gerdos gimimą lydėjo nuostabūs ženklai: namuose ant palangių netikėtai pražydo beveik visos gėlės, o už lango sukosi tiek daug ir tokių nematytų paukščių, kad nejučia ėmiau juos fotografuoti ir siųsti nuotraukas draugams – gal kas kokį atpažins. Likus kelioms dienoms iki gimdymo, vienas vėjavaikis varnėnas ėmė belsti snapu į langą – ei, mamyte, ruoškis!

Sako, kad gimdymo metu moterys yra labai jautrios ir atviros. Kartais kvapas, garsas, rodos, visai nereikšmingos, akiratin patekusios detalės užstringa atmintyje ilgam. Kai pagalvoju apie Gerdos gimimą, pirmiausiai prisimenu tą akimirką, kai, užliejus milžiniškai sąrėmio bangai, žiūrėjau pro langą, o už jo vyko tikras sniego driblius (šį smagų žodį skolinuosi iš Renatos Šerelytės knygos „Trenktukė liūno vaikas“. Bernadeta ją tiesiog dievina ir vis prašo paskaityti dar ir dar kartą). Buvo taip gražu, kad kvapą užgniaužė ne plėšiantis skausmas, o nepaprastas, apmirti verčiantis grožis. Ir kiekvieną kartą nuklydusi į prisiminimus, iš tų didelių, ramiai žemyn drimbančių sniego kąsnių pasisemiu stiprybės, kantrybės ir išminties. Buvo labai graži diena. Diena, kai pirmą kartą pažvelgiau savo vaikui į akis ir supratau – mes pažįstamos jau labai seniai, seniau, nei prasidėjo šitas pasaulis.

Mamos – tai pačios gražiausios moterys

Dabar tuo neleidžia suabejoti ir pati Gerda: „Mama, aš tave juk pažįstu. Žinau, tu dabar bari Jurgį, o paskui sakysi, kad vis tiek jį myli. Žinau tave. Gyvenu su tavimi jau daug metų.“ Porina it kokia sena žiniuonė. Ir ji teisi. Aš tikrai juos labai myliu. Juos – savo vaikus. Galėčiau suvalgyti iš tos meilės – pradėčiau nuo mažų noselių ir baigčiau kojų pirštukais. Bet kartais būnu pavargusi, pikta it žiežula, ir tada žinau – atėjo laikas pabūti vienai. Pavaikštinėti pavasarėjančiais takais. Palytėti medžių kamienus.

Vasarą vidurnaktį pasinerti į tamsų it pirmapradžiai vandenys ežerą. Ar verandoje pasitikti tekančią saulę. To paprastai užtenka su kaupu.

Kartą viena mano draugė (beje, pati turinti tris vaikus!) ėmė ir kirto tiesiai į paširdžius. Esą mes, mamos, esam niekam tikusios moterys, o mūsų vyrai – tikri bedaliai. Esą mes negalime kvepėti brangiais kvepalais, vilkėti iš koto verčiančių suknelių ir turėti pakankamai laiko sau. Negalime būti viliojančios it miražai ir gundančios tarsi stirnakojės laumės. Pamanyk tik! Užtat mes kvepiame imbieru, cinamonu ir artėjančiu pavasariu. O mūsų rankos prisigeria bundančios žemės jėgos, kai su vaikais visą dieną į vazonus sodiname ir sėjame tai, kas netrukus sužaliuos ir ims kviesti pro langus pažvelgti saulę. Ar tai ne mūsų laikas, kai, nutirpus sniegui, išeiname ieškoti pirmųjų dilgėlių, ir namai pakvimpa pačia gardžiausia, „laukine“, pačia pirmąja pavasario sriuba? Argi mes nesame stiprios tuo, kad iš begalinės meilės savo vyrams išsūpuojame įsčiose jų kūną ir kraują, kad plyšdamos pusiau išleidžiame į pasaulį savo vaikus ir esame Dievo sulipdomos iš naujo – stipresnės, gražesnės, šviesesnės, sklidinos išsipildymo ir išminties? Ir visos iki vienos, nesvarbu, ar gimdėme it vilkės savame guolyje, ar modernioje ligoninėje su epidūrine nejautra, ar maitinome kūdikius savo pienu, ar, išsekus švytinčioms upėms, iš buteliuko, vedamės už rankos berniukus ar mergaites, mes visos esame sujungtos ta pačia švytinčia meilės saviesiems vaikams gija. O meilė negali būti neviliojanti.

Ir šiek tiek magijos

Toji meilės gija vis verčia mus ieškoti viena kitos. Susiburti, susieiti ir nuveikti ką nors smagaus. O juk smagiausia kartu susirinkus užsiimti kokiomis nors „raganystėmis“. Pasiūti mielą gyvą lėlytę, panašią į aplinkui ropinėjančią mažąją „saulytę“ kaip du vandens lašai. Išsikepti nuodėmės vertą pyragą (tam reikia ne tik burtažodžius tariant nesuklysti, bet ir įlieti ypatingos širdyje išlaikytos aistros). Sumaišyti patį kvapniausią žolių mišinį arbatai arba… pasigaminti be galo mielą, „savą“ lūpų balzamą. Kažkada atradau šį receptą, kai ieškojau ypatingų dovanėlių Šv. Kalėdų proga. Bet juk proga gali būti ne tik Kalėdų, ar ne? Žinoma, geriausia jį gaminti „susimetus“, t.y. susibūrus draugėn. Galima pasidalinti žaliavomis, įrankiais, o ir pati gamyba smagiai nuteikia moterišką sielą: ugnis, dubenėliai, menzūrėlės ir, žinoma, svaiginantys kvapai.

Taigi, jei susibūrusios sumanysite pasigaminti kai ką švelnaus ir mielo savo lūpoms (arba draugės, mamos, sesers lūpoms), štai ko prireiks:

indelio, kuriame galima pamatuoti 10, 20, 30 ml (geriausia – menzūrėlės), indelio lūpų balzamui supilti ir patogaus įrankio pamaišyti;

1 dalies natūralaus bičių vaško;

1 dalies nerafinuoto natūralaus kokosų aliejaus;

1 dalies nerafinuoto natūralaus sviestmedžio aliejaus;

1 dalies nerafinuoto, natūralaus migdolų aliejaus;

Kelių lašų mėgstamų eterinių aliejų.

O tada imamės magijos: įstačiusios indelį į indą su kaitinamu vandeniu, ištirpiname vašką. Į jį supilame migdolų aliejų, taip pat kaip ir vašką pašildytus (nes atvėsę jie būna kieti) sviestmedžio bei kokosų aliejus. Įlašiname kelis mėgstamo eterinio aliejaus (mėtų, apelsinų ar aliejų mišinio) lašus, išmaišome ir išpilstome į indelius. Indelius paliekame atvirus tol, kol balzamas sukietės. Svarbiausia – neskubėti uždengti, kad sustingtų tolygiai. Bet juk mes, moterys, mokame laukti, ar ne? Jei rezultatas nuvilia – nenusiminkite, juk viską galima pataisyti. Jei balzamas išėjo per minkštas, galima jį vėl išlydyti ir įdėti truputį daugiau vaško, o jei per kietas – šiek tiek daugiau migdolų aliejaus. Štai ir visa magija.

Linkiu jums smagių pavasarinių susibūrimų, skaisčios saulės, vis drąsiau žvelgiančios pro langus, ir sraunių pavasarinių upelių, kuriuose linksma leisti laivelius ne tik vaikams – mamoms – irgi!

Su meile mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ penki = 8

Kitos temos: