Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (7 m.), Gerdos (5 m.) ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.
Viščiukų skaičiavimo metas
Sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį. O mes, artėjant rudeniui, skaičiuojame basutes, į kurias nebetelpa mažos pėdutės, nors dar pavasarį atrodė, kad tiks ne tik šiai, bet ir kitai vasarai. Vaikai auga kaip ant mielių. Gal todėl, kad laksto lauke per lietų? Taip ir pasitinkame rugsėjį: gerokai ūgtelėję, nukasytais uodų įkandimais išmargintomis kojomis, kupini pribloškiančių atradimų, besidžiaugdami tuo, kad jau „visai netrukus“ ateis Kalėdos.
Pavargusi vasara pamažu traukiasi, užleisdama vietą spalvotų lapų pūgoms, melancholiškam lietui ir gerokai atvėsusiems vakarams. Jau reikia megztinių. Ir šiltesnių kepurių. Pirštinaičių. Ir, žinoma, botų. Botus dalinamės iš naujo: Bernadetai – nauji, Gerdai – Bernadetos, Gerdos botai šiemet suplyšo, todėl tenka išmesti, na o Jurgiui nuo tos pačios lentynos atitenka paskutinė Gerdos ten padėta „unisex“ botų pora. Dabar džiaugiuosi, kad tuomet, kai dar neturėjo „mergaitiškų ambicijų“, batus savo dukroms pirkau tokius, kurie tinka abiejų lyčių vaikams. Dabar taip nebeišeina. Į šalį dedame vasarines sukneles. Skalbiu, džiovinu, atrenku drabužius, kuriuos per vasarą išaugo visi vaikai, ir kraunu juos atskirai – atiduosime kitiems. Na, o tuos, kurių dar neišaugo, pakuoju į dėžes ir palieku iki kitos vasaros. Tikros domino partijos. Rūbelis prie rūbelio, batelis prie batelio, o kojinės, kaip visada, visos po vieną.
Pirmoji rugsėjo pirmoji
Man gaila, kad Bernadeta šiemet jau nebelankys darželio. Jai irgi gaila. „Mama, aš nekenčiu gražių sapnų!“ – rauda mano dukra iš pat ankstyvo ryto. – „Kai pabundu, man būna taip gaila, kad tai tik sapnas!“ Apkabinu savo vaiką ir klausiu, ką tokio gražaus ji sapnuojanti? „Sapnuoju, kad vėl einu į darželį…“ ¬– atsidūsta būsimoji pirmokė ir nusivylusi tik mosteli ranka. Apkabinu stipriau, ir kurį laiką tiesiog sėdime va šitaip, kiekviena su savomis mintimis. Man labiausiai gaila vieno – balandžio mėnesį, artėjant Bernadetos gimtadieniui, jau nebereikės rašyti pasakos apie aštuntuosius jos metus. Tokia tradicija gyvuoja mūsų darželyje – kai švenčiamas gimtadienis, auklėtojos visiems vaikams pasakoja pasaką apie gimtuvininką: kaip jis/ji gimė, kas jam/jai nutiko pirmaisiais, antraisiais ir t.t. gyvenimo metais. Pasakas rašo tėvai ir, prisipažinsiu, man tai buvo sunkiausias darbas pasaulyje. Juk reikėdavo ne šiaip surašyti, kas įsimintino nutiko man, o išrinkti tokius įvykius, kurie įsimintini buvo vaikui. O, kaip audringai buvau apibarta vieną kartą, kai neparašiau, kad Bernadeta prie jūros rado krabą! O aš ir dabar nepamenu, kad kas nors panašaus būtų nutikę. Ir vis dėlto pasižadu, kad pasakas rašysiu ir toliau.
Parašysiu, kaip šią vasarą Bernadeta rado „velnio pirštą“ – akmenį, kuris susidaro į smėlį trenkus žaibui.
Ir kaip užsidegė žvejojimo aistra. Ačiū Dievui, kol kas sugavo tik vieną žuvį, kurią, parodę visiems, iškilmingai paleidome, nes tuo metu, kai Bernadeta, užsimetusi tikrą meškerę ant peties, išėjo žvejoti, aš supratau vieną dalyką – nužudyti ir išdoroti laimikį bus tikrai ne mano jėgoms.
Tačiau laikydama glėbyje savo būsimą pirmokę, aš suprantu ir dar kai ką – ji bijo. „Kodėl tu bijai eiti į mokyklą?“ – klausiu tiesiai šviesiai. „Bijau, kad man neišeis mokytis, ir nebūsiu geriausia mokinė pasaulyje,“ – tarsi suaugusi išpyškina Bernadeta. Kad tave kur! Ir kas jai tokių vėjų į galvą pripūtė?! Aš niekada iš jos nereikalausiu, kad ji būtų geriausia mokinė. Nei pasaulyje, nei mokykloje, nei klasėje, niekur! Juk mokytis reikėtų todėl, kad tai įdomu, o ne todėl, kad būtum įvertintas geriau nei suolo draugas. Įdomu pažinti pasaulį, sužinoti, kokie dėsniai jame veikia ir kaip vystėsi žmonija. Aš pati niekada nemokiau Bernadetos skaityti, neverčiau įsiminti vienos ar kitos raidės, nereikalaudavau, kad bandytų kažką perskaityti. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kai mamos skundžiasi, kad jų keturmečiai vaikai vis dar (!) neskaito. Aš tiesiog jai skaičiau daugybę pasakų ir pasakojimų, pati mielai susirangydavau ant sofos su knyga rankose, net jei aplinkui siausdavo visiškas vaikų sukeltas chaosas, ir, matyt, Bernadetai pažinti raides buvo tiesiog įdomu. Kai ji bandydavo skaityti, o raidės niekaip nenorėdavo sulipti į žodžius, visus mano „neskubėk, ateis laikas ir pavyks“ nušluodavo audringas kojos treptelėjimas. O laikas atėjo gerokai anksčiau, nei tikėjausi. Dabar Bernadeta skaito taip, kaip aš, būdama pirmoje klasėje, dar neskaičiau. Kaip ji išmoko, aš nežinau. Štai taip šiais metais rugsėjo pirmąją man vėl nuspalvins astrai ir kardeliai. Po daugelio metų aš ir vėl eisiu į pirmąją klasę. Ir su jauduliu praverdama mokyklos duris, prisiekiu, tikrai nesvajosiu apie tai, kad būčiau geriausios pasaulyje mokinės mama.
Mažųjų pamokėlės
O Jurgis dainuoja. „A-a-a-a…“ – vinguriuoja išgalvota melodija. Kiek padainavęs stabteli, sekundę pamąsto ir nusprendžia: „Ne, ne sitą.“ Ir toliau tęsia „kitą“: „A-a-a-a…“ Po kurio laiko vėl nusprendžia, kad dainuoti reikia „ne šitą“ ir imasi „kitos“: „A-a-a-a…“ Toks jau jis dainininkas. Net ir tolimos kelionės neprailgsta, nes kone 30 km galima nuvažiuoti Jurgiui tiesiog dainuojant „Mes ziazioma, mes ziazioma“ (mes važiuojam, mes važiuojam). Nereikia nei užkandžių, nei veiklos automobilyje organizavimo.
Muzikos pamokėlių Jurgis nelanko. Jei muzika bus jo aistra ir talentas, jis turės marias laiko lavintis vėliau. Užsiimti „vaikų logistika“ iš vieno būrelio į kitą nuo pat gimimo man neatrodo nei prasminga, nei ekologiška, nei ekonomiška. Kai vaikai yra trys, tuomet visą laiką, žiūrėk, ir suryja kelionės po būrelius.
Valandų valandos, praleistos važiuojančiame automobilyje. Man regis, kur kas prasmingiau tiesiog būti kartu: išeiti visiems pasivaikščioti, prisirinkti pilnutėles kišenes kaštonų, pasikalbėti, išsikepti obuolių pyragą, kartu padainuoti, velti vilnonius kamuoliukus ar minkyti molį. Kažkada buvau labai entuziastinga mama, ir Bernadeta, būdama vos metukų „su kapeikomis“, jau lankė užsiėmimus mažiesiems. Tačiau netrukus supratau, kad visa ši veikla, tiesą sakant, yra skirta ne jai, o man. Lyg pleištas mintyse įsirėžė viena scena: vyksta piešimo pamokėlė, ir mes – mamos – susižavėjusios uoliai vykdome visus mokytojos nurodymus, o dvimečiai „mokiniai“ stovi ir žiūri. Na, vienas kitas pabando įsiterpti su savo „makaliūzėmis“, bet akimirksniu yra grąžinamas atgal į „rėmelius“. Juk negalima gadinti darbelio! Todėl verčiau jau aš būsiu šiek tiek savanaudė, bet sąžininga ir skirsiu laiko savo kūrybiniams polėkiams. Lipdysiu ar piešiu sau. Tai, ką aš noriu. O vaikams leisiu džiaugtis savais piešiniais ir sava kūryba, nors aplinkiniams ji ir neatrodo verta prestižinių apdovanojimų. Tegu jie auga pamažu, atrasdami savas erdves ir savus talentus, niūniuodami savas melodijas ir turėdami apsčiai laiko patys – neskubinami – pažinti pasaulį. Suprantu, kad veiklos jiems reikės, ir galimybių išreikšti save – taip pat, bet vėliau, tuomet, kai ateis tam skirtas laikas.
Na o Gerda šiemet jau prirėmė mane prie sienos. Ji norinti lankyti „vaikų keramiką“. Dabar, čia ir tuojau pat! Molis, kurį joms pažaisti parnešu iš savo keramikos pamokų, nebetinka. Nori mokytis. Rimtai.
Kadangi sesė, būdama penkerių metų, jau pradėjo groti kanklėmis, prieštarauti nebegaliu ir Gerdai. Juo labiau kad Bernadeta bus pirmokė, molį minkyti galės mokykloje, o muzikos moksluose darysime pertrauką. Jie dar nebuvo įsibėgėję, o dabar mano vaikui svarbiausia bus susivokti ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo. Jei norės, pratęsime, kai įvažiuos į vėžes. Nors tuo, kad norės, aš labai abejoju. Dabar Bernadetos aistra – arkliai. Piešia juos, svajoja, kad Vilniuje įkurtume „ponių parką“ vaikams (mat mano brolis, gyvenantis netoli Londono, kartą laiške parašė apie „ožiukų parką“, kuriame jie smagiai iškylavo su šeima), trokšta joti ir kas dieną klausinėja, kodėl mes negalime laikyti arklio namuose. Iš tiesų, o kodėl?
Jūgas Gigas – darželinukas
Šį rudenį manęs laukia dar vienas rimtas išbandymas – Jurgis pradės lankyti darželį. Gal dar ne rugsėjį, šiek tiek vėliau, bet tai bus dar vienas didelis slenkstis, didelis šuolis į priekį. Ir jam, ir man – mums abiems. Jurgis jau sugeba viską, ką, man regis, reikia mokėti darželinukui. Čiauška nesustodamas ir moka pasakyti, ko nori. „Noniu abolio,“ – prašo vakare. „Nėra obuolio,“ – atsakau. „Noniu kausės,“ – prašo toliau. „Nėbėra ir kriaušių,“ – atsakau. „O ko aja (yra)?“ – pasiteirauja labai dalykiškai. Ką gi, eime žiūrėti, ko aja…
Netrukome susidraugauti ir su puoduku. Dabar net lakstydamas lauke nuogutėlis, į tualetą Jurgis pasiprašo. O ir su pu-amu (taip Jurgis vadina čiulptuką) jau greitai atsisveikinsime visai. Dabar jo griebiamės tik tuomet, kai reikia eiti miegoti. Nors atprasti oi kaip nelengva buvo. „Noniu pu-amo, mama, nu jimtai, atiduok pu-amą!“ – zirzia Jurgis. „Nėra, namie palikome,“ – teisinuosi. „As nepalikau,“ – visai suirzta mažasis. – „Tu palikai!“ Taip ir „pykstamės“… O paskutinis vasaros laimėjimas – Jurgis išmoko pasakyti savo vardą. Iki šiol save išdidžiai vadinęs „lialiumi“, dabar, paklaustas, kuo vardu, išpyškina: „Jūgas Gigas (Jurgis Grigas)!“ Tiesą sakant, kol bandydavo pasakyti „Jurgis“, nieko neišeidavo, bet visai atsitiktinai aš pasiūliau prijungti pavardę, ir tai „suveikė“ iš karto. Jūgas Gigas! Štai taip!
Kartais manau, kad šiame beprotišku greičiu priekin besiveržiančiame pasaulyje, esu gerokai atsilikusi.
Man tikrai sunku išleisti dvimetį pagranduką į darželį. Aš nemokau vaikų skaityti nuo mažumės. Ką jau ten skaityti – aš džiaugiuosi jų pieštomis „makaliūzėmis“, net kai jiems jau būna ketveri, o vis dar nepiešia nieko konkretaus! Nelavinu jų ir nesistengiu kuo anksčiau atskleisti užslėptų talentų. Galbūt aš neteisi, bet labai noriu jiems padovanoti nors kelerius metus „lėtojo laiko“. Laiko, kai Nidoje niekur neskubėdami visą valandą einame prie jūros, pakeliui apžiūrinėdami kiekvieną Jurgio rastą žolę ir kantriai laukdami Gerdos, kuri tuo metu bando važiuoti dviračiu be ratukų. Laiko, kai kartu kepame pyragą, o vaikai gali neskubėdami pjaustyti obuolius pačiais tikriausiai peiliais. Laiko, kai vakare visi susėdame ir klausomės tylos. Ir kai jie gali liūdėti ir verkti dėl menkiausių smulkmenų (kaip man atrodo) tiek, kiek jiems reikia. Laiko, kurio galbūt pasaulis jiems nebeduos, bet dabar galiu duoti aš, nes būtent tame laike, tikiu, pamažu ima skleistis kiekvieno iš mūsų gelmė.
Pyragas, paprastas kaip 2×2
O tam rudens pyragui, kurį čia jau minėjau kelis kartus, reikia labai nedaug. Jis paprastas kaip „dukartdu“, todėl mes jį labai mėgstame. O jo receptą gavau iš savo mamos.
Taigi reikės:
5 didelių obuolių (geriau tiks rūgštoki);
2 kiaušinių;
Didelės stiklinės (250 ml) miltų ir mažos stiklinės (200 ml) cukraus, šiek tiek sodos;
Tikrų, bet ne tik ką išgaląstų peilių bei lentučių (dėl visa ko pasiruoškite ir pleistriukų);
Ir, žinoma, vaikų!
Taigi, kiekvienam vaikui duodame po lentutę ir peilį, obuolius nuplauname ir išimame sėklalizdžius, parodome, kaip pjaustyti nedideliais gabaliukais. Taisyklės vaikams: nesipykstame, nelankstome, dirbame susikaupę! Paruošiame tešlą – su cukrumi išsukame kiaušinius, suberiame miltus, šaukštelyje citrinos sulčių ar kitos rūgšties gesintą sodą, išmaišome ir po truputį pilame supjaustytus obuolius.
Maišome toliau. Maišyti būna sunku, nes obuolių – daug, o tešlos – mažai. Bet kaip gi be iššūkių? Kai viskas paruošta, kepimo formą ištepame aliejumi ar sviestu, supilame tešlą ir kepame orkaitėje tol, kol gražiai paruduos. Skanaus!
O tuo tarpu, linkiu jums šaunaus rugsėjo. Su spalvotų lapų pūgomis ir melancholiško lietaus merkiamais vakarais. Linkiu įdomių pamokų ir nuostabių laimėjimų. Linkiu „lėtojo laiko“. Tiek, kiek reikia.
Su meile mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
