Antrieji vaiko metai. Sausis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų –Bernadetos (6 m.), Gerdos (4 m.), ir Jurgio (1 m. 7 mėn.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Patys geriausi metai

Štai ir prasideda dar vieneri metai. Aš, kaip visada, tikiu, kad jie bus patys gražiausi ir patys prasmingiausi, kupini naujų atradimų, įveiktų viršukalnių ir nuostabiausių akimirkų, kurias norisi sulaikyti bent jau širdyje. Mes labai džiaugiamės vėl pakviesti į jaukius „Mamos žurnalo“ namus. Jurgis per vasarą gerokai ūgtelėjo ir dabar šėlsta su sesėmis kaip lygus tarp lygių. O kai palydime mergaites į darželį, tempia žemyn savo drabužius ir šaukia: „Ma!“ Suprask – nurenk ir mane! Bet į darželį jam dar gerokai per anksti. O štai mūsų vyriausioji sesė Bernadeta šiemet jau yra darželio išleistuvininkė, turi daugybę išleistuvininkės privilegijų, savą kompaniją ir pačią mylimiausią auklėtoją, todėl kasryt eina ten su didžiausiu malonumu. Kaip greitai bėga laikas! Aš dar puikiai prisimenu tą dieną, kai į darželį Bernadeta ėjo pirmą kartą. Na, o vidurinukė keturmetė Gerda labiausiai mėgsta žaisti su Jurgiu. Ir jei jau tikrai tikrai, net jei aš susirgčiau ir numirčiau, jos vis tiek negalėtų vesti tėtė, ji mielai tekėtų ir už Jurgio. Bet už ko nors kito – niekada! Mes su Mindaugu tvirtai surėmę pečius laikome šeimos mūrą. Kartais, kai matau jį nuvarytą nuo kojų ir vis tiek tampomą už skvernų su reikalavimais pamėtyti iki lubų „kaip lapelis krenta“, juokaudama pasiūlau išsiskirti. Bet jis griežtai atsisako, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Kalendoriuje atverčiame naują lapą – sausis.

Kai baigiasi šventės

O sausį baigiasi šventės, kurias mes švenčiame tikrai nuoširdžiai. Kaip tose pasakose, kurios baigiasi vestuvėmis, trunkančiomis septynias dienas, septynias naktis. Kur jau ten septynias! Juk šventė prasideda jau pirmąją Advento dieną, kai nusipynę vainiką, uždegame vieną žvakelę iš keturių, ir visas kambarys nušvinta viltimi – artėja Kalėdos. Paskui ant langų sužimba popierinės Advento žvaigždės, prakartėlėje vienas po kito atsiranda Kalėdų misterijos veikėjai, o iš ištrauktų ir apverstų Advento kalendoriaus stalčiukų lipdome paveikslėlį – ledinę Kalėdų pilį. Namai vis šviesyn, dainų vis daugyn. Ir galų gale laukimas tarsi pumpuras išsprogsta Šv.Kalėdų džiaugsmu, puošnia eglute, dovanomis, naujametiniais laužais ir fejerverkais. Bet tuo šventės dar nesibaigia… 12 stebuklingų naktų, nuo Šv.Kalėdų iki Trijų Karalių, naktimis mus aplanko nykštukai. Ir jei vaikai nepamiršta pasidėti po eglute maišelių, iš ryto juose randa dovanėlių. Dovanėlės paprastos ir praktiškos: kojinaitės, pėdkenės, dantų šepetėlis, kelios kriauklytės, segtukas plaukams, bet vaikams džiaugsmo – kur kas daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Vilnones kojines basakojams padaužoms užmauti paprastai būna taip pat sunku, kaip nuskristi į mėnulį. Bet jei tas kojines mezgė nykštukai… O! Tada jau visai kas kita… Tokios kojinės niekada negraužia ir su jomis nebūna per karšta. Tik labiausiai už viską pasaulyje vaikai trokšta rasti nykštukų maišeliuose žaisliukų…

O paskui atbilda Trys Karaliai ir viskas sugula į savo vietas: prakartėlė – ant lentynos rūsyje, meduoliai, kuriais buvo papuošta eglutė – į mažus pilvelius, spalvotų lempelių girliandos – šalia prakartėlės, o dovanos… Dovanos, jei ne per Tris Karalius, tai sausio pabaigoje jau gula į žaislų dėžės dugną užtarnauto poilsio. Prasideda naujas vilčių ir išsipildymų kupinas gyvenimas. Ir viskas būtų gerai, jei ne tos užmirštos dovanos, kurių man būna labai gaila…

Žaislai, kurie „nelimpa“…

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Juk nesvarbu, kokio ilgumo laiškas prieš šventes rašomas Kalėdų Seneliui, labiausiai pageidaujami paprastai būna žaislai. Ir ne bet kokie, o tokie, kurie man, tiesą sakant, nelabai patinka. Bernadeta nori drugelio sparnų ir magnetinės piešimo lentos. Gerda – magnetinės piešimo lentos ir drugelio sparnų.

Rinktis Kalėdų Seneliui paprastai nebūna iš ko, nes visa kita – praktiškai neįgyvendinamos svajonės.

Verpstė, ratelis ir linai. Burtų lazdelė. Pilis. Baseinas. Bažnyčia, kurioje galima gyventi. Barbių mano mergelės jau nebeprašo, nes vieną seneliai joms jau buvo nupirkę. „Mama, ar tau gražu?“ – paklausė tada Bernadeta, spindinčiomis iš laimės akimis. Gulėdama vonioje beveik galėjau girdėti, kaip daužosi mano princesės širdis. Turėjau rinktis tarp teisybės plaktuku sudaužytos vaikiškos svajonės ir saldaus melo. „Nelabai,“ – sumikčiojau, – „bet juk svarbiausia, kad patinka tau…“ Bernadetai ji patiko. Tik neilgam. Greitai ji irgi nugrimzdo žaislų dėžės dugnan ir pastarąjį kartą išvydo dienos šviesą tada, kai Jurgis su Gerda urgzdami ropinėjo po kambarį. Jie žaidė baisiuosius džiunglių valdovus liūtus ir jiems reikėjo grobio! O paskui barbė nukeliavo atgal į žaislų dėžę. Net neabejoju, kad nerukus ten nukeliaus dveji suplėšyti drugelio sparnai ir dvi magnetinės piešimo lentos. Aš nežinau, kodėl. Tik įtariu, kad tų žaislų per daug. Ypač tų, kuriems aš nemoku įpūsti gyvybės.

…ir žaislai, kurie gyvena kartu

Tačiau yra žaislų, kuriuos pavyksta prisijaukinti. Jie tampa tikraisiais mūsų draugais. Dažniausiai jie būna be galo paprasti ir visai nebrangūs, sunerti iš galelio užsilikusių vilnonių siūlų ar susukti iš paprasčiausios drobelės atraižos. Na, kad ir neseniai mūsų namuose atsiradęs „pirštukinis“, t.y. ant piršto užmaunamas, kačiukas Pilius. Kiekvieną vakarą jam yra paklojami patalėliai, o iš ryto jo laukia pusryčiai. Piliaus stalas užtiestas gražiausia staltiese, o indai… Hmmm… Tiesą pasakius, Bernadeta prikalbino tėtę atverti aukščiausiai pakabintos spintelės duris ir pusryčius nė sprindžio nesiekiančiam kačiukui patiekia mano „pasoginiuose“ porceliano indeliuose. Na ir tegu. Kažkodėl nepykstu, nes Pilius man irgi labai mielas. Atsitraukusi nuo savo pamėgtosios buityje pritaikomos keramikos darbų, lipdau katinėliui pačią tikriausią lovytę su lingėmis ir puošiu ją širdelėmis bei žiedais. O tamsiais žiemos vakarais, kai ko jau ko, o į lauką skuosti tikrai nesinori, visi kartu iš minkštutėlės vilnos veliame Piliui patalėlius. Jurgis – taip pat. Ne ką tenuvelia, bet nė už ką nesutinka užsiimti kokias nors „leliškais“ darbais, kai sesės pluša iš peties.

Tokie žaisliukai mūsų namuose turi savų pareigų. Užsimovus ant piršo kačiuką, zuikį ar nykštuką galima nesunkiai pamaitinti net ir „dičkę“ Gerdą, kuri nė kiek nesiraukydama sušveičia visą lėkštę košės, nors dažniausiai nuo stalo bėga sudorojusi vos porą šaukštelių. O siaučiant virusams, kai užsikimšusios noselės naktimis trukdo užmigti, ant vilnonės lėlytės suknelės lašinu kvėpavimą lengvinančio eterinių aliejų mišinio ir guldau lėlytę šalia ligoniukų. Tikrai padeda. Ir baisiųjų vaistų, prie kurių Bernadeta kartą jau buvo taip pripratusi, kad vos atpratinome, neprireikia. Jei nosys nevarva, mažutė į delną telpanti lėlytė gali kvepėti levandomis. Kvapas ramina ir primena saulėtą vasarą.
Toks mažas žaisliukas kartais nuveikia išties didelius darbus. Palydi vaiką pas gydytoją net ir tada, kai mama negali. Pavyzdžiui, kai reikia susiūti prakirstą smakrą, ir mama turi likti už durų. Pakalbina, kai tenka laukti ilgoje eilėje. Gyviems žaisliukams smagu dovanoti dovanėles: mažai lėlytei – lovelę iš kokoso riešuto kevalo, „pirštukiniam“ kačiukui – per kelias minutes nunertą smagų šalikėlį. Jie tampa šeimos nariais. Ir aš manau, kad tai yra teisinga.

Lėlytė Marelė

Kartais žaislai atgyja vien todėl, kad juos pasiūna mama. O, kaip mano vaikai laukia to meto, kai imu į rankas skiautelę medžiagos ir pasakau, kad čia bus lėlytė! Smagu žiūrėti, kaip žaisliukas gimsta. „Kur jos akys?“ – klausia Bernadeta. Vaikai tikrai iš pradžių suglumsta, kad nėra akių, burnos, rankų ar kojų, bet tik minutėlei – po to lėlytė tampa mielesnė už visas barbes, drugelio sparnus ir magnetines lentas kartu sudėjus. Mat jei tos akys, nosis ir burna yra, lėlė tampa kažkokia nei šiokia nei tokia – visai ne tokia, kokią mačiau savo širdimi.

O lėlytei, kurią mes pavadinom Marele, reikia visai nedaug:

Pailgos baltos lino ar medvilnės atraižos (tokio pločio, kad lėlytė būtų nei per aukšta, nei per žema, ir tokio ilgio, kad susukus gautųsi reikiamo storio kūnelis);

Balto siūlo ir adatos medžiagos atraižėlei apmėtyti ir susiūti;

Širdelės;

Vilnonių siūlų ir adatos didesne ausele plaukams (vaikams paprastai labai patinka, jei lėlytės plaukai yra tokios pat spalvos, kaip ir jų);

Vilnonių siūlų ir virbalų suknelei.

Medžiagos atraižą apmėtome, kad neirtų ir susukame į ritinėlį. Labai svarbu, kad lėlytė turėtų širdelę. Širdele gali būti grikio kruopelė, rožės žiedlapis ar ant popieriaus skiautės užrašyta trumpa maldelė. Marelės širdis – raudonas siūlo galelis, surištas kaspinėliu. Taigi, širdelę įsukame į medžiagos ritinėlį, ritinėlio kraštą užlenkiame ir užsiūname. Plaukams skirtus vilnonius siūlus susikarpome ir prisiūname prie vieno ritinėlio galo. Siūlę siūname ties lėlytės galvos viduriu ir maždaug ties „auselėmis“ dar sukabiname, kad gražiau atrodytų. Supiname kaseles. Numezgame trapecijos formos suknelę, kuri gali būti raštuota, siuvinėta, paptuošta karoliukais ar nertomis gėlytėmis. Trumpesnę jos kraštinę prisiuvame prie ritinėlio ties lėlytės kakliuku, susiuvame siūlę nugaroje. Ir štai – lėlytė jau yra! Linkime Jums smagaus, žaismingo sausio, ilgų, kūrybingų vakarų ir paties brangiausio žiemos turto – sniego!

Su meile – mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


5 − = keturi

Kitos temos: