Vilnietė Vilma Grigienė netradiciškai vertina ne tik žaislus, bet ir patį vaikų auklėjimą, sveikatą. Todėl šįkart Vilma pasakoja, kaip jų šeima gydosi.
„Mūsų namus siaubia viduržiemio virusai, todėl rašyti sekasi sunkiai. Pasibaigus visoms vakarinėms nosių plovimo, kojų kaitinimo ir arbatėlių gėrimo ceremonijoms, dedu šiltą kompresiuką savo didžiajai. Mažoji jau miega tyliai šliurpčiodama sloguojančia nosyte. Vynioju šilko skarą, kad nekąstų švelnaus kakliuko, ant jos – vilnonę, sodinuosi ant kelių savo beveik keturmetį kūdikį, apklostau antklode ir, lėtai supdama, imu sekti pasakėlę. Kambaryje jau tamsu. Plevena žvakės liepsnelė. Kompresas šildo skaudančią gerklytę ir mažą širdelę. Akimirksniu skrendam į devintąją karalystę, kur karaliaus Domerto sūnus Domertas po tiltu laukia atjojančio devyngalvio… Tuoj tuoj… Ir sėsiu prie rašinio…
Mylėk savo priešą
Jei manęs kas nors paklaustų, ar norėčiau, kad mano vaikai niekada nesirgtų, tikriausiai atsakyčiau, jog ne. Kaip ir kiekviena mama, trokštu savo vaikams kuo daugiau džiaugsmo ir kuo mažiau skausmo, bet, prisipažinsiu, ligų nebijau. Jos nėra mano priešai, veikiau griežti ir reiklūs, tačiau nuostabūs mokytojai.
Stebėdama savo vaikus matau, kaip ligos juos augina. Būtent ligos. Ne muzikos pamokėlės, ne skaitomos pažintinės knygelės ir ne mokomieji žaidimai. Atrodo, kad užklupusi liga padeda jiems perdirbti sukauptą patirtį ir išreikšti ją kūniškai. Ar pastebite, kad po ligos vaikai pasikeičia? Jie net atrodo truputį kitaip. Suauga. Kažko išmoksta. Kažką pamiršta… Po bjauraus viruso, kai karščiuojančio vaiko negalėjau paleisti iš glėbio tris dienas, Bernadeta pradėjo jungti žodžius į sakinius. Persirgusi vėjaraupiais, dešimties mėnesių Gerda pagaliau ėmė valgyti ne tik mano pieną. Ir dar kaip valgyti! Oho! O kartu sušokę angina, ausų uždegimas ir rotavirusas užbaigė kone pusmetį trukusį be galo aršų Bernadetos pyktį man už pagimdytą Kitą Kūdikį.
Be to, netikiu, kad pasaulį išgelbės skiepai ir antibiotikai. Taip, nugalėtų ligų sąrašas ilgėja, bet kartu labai sparčiai ilgėja ir naujų – nenugalėtų. Todėl suku kitu keliu – gerbiu ligą ir jos duodamas pamokas, tikiu, kad šis pasaulis gali būti mūsų namai. Saugūs namai. Tikiu, kad organizmas yra tobulas, jeigu tiktai jam netrukdysime tokiu būti. Jei duočiau savo vaikams antibiotikų, kaskart jiems sukarščiavus, jausčiausi tartum darydama už juos namų darbus. Gal viskas būtų daug greičiau ir paprasčiau, bet ar tai nėra meškos paslauga? Jei visais įmanomais būdais vengčiau sloguojančių vaikų, ir, užklupus ligų sezonui, savo vaikus laikyčiau namuose, jausčiausi tartum neleisdama jų į mokyklą. Netikiu, kad pilnavertis imunitetas gali susiformuoti, neturėdamas galimybės kovoti ir įveikti ligų sukėlėjus. Todėl pritariu V. Goebel ir M. Glöckler knygos „Padėkime augti“ autoriams, kurie teigia, kad vaikiškų ligų nereikia gydyti, tereikia švelninti ligos eigą ir laiku pastebėti bei gydyti komplikacijas. Reikia pasirūpinti tinkamomis sąlygomis, bet ligą organizmas turi įveikti pats. O tinkamai slaugant, ir tų komplikacijų tikimybė yra labai maža.
Žinau, tam reikia daug laiko, kantrybės, ištvermės ir užsispyrimo. Tikriausiai todėl kantriai kenčiu aplinkinių klausimus, ar dar ilgai ketinu dykaduoniauti namuose. Prisipažinsiu, vienas iš baubų, laikančių mane už skverno namie, vadinasi „o kas bus, kai vaikai sirgs?“
Kas gyvena mūsų vaistinėlėje?
Vaistinėlę padalinčiau į dvi dalis. Viena – vaistams, kurių negalima nei pačiupinėti, nei pauostyti, nei nusipirkti vaistinėje. Kita – tikrajam gydymui. Tik paracetamolio ten tikrai nėra. Tiesiog dar nė karto neprireikė.
Pirmoji dalis būtų kur kas didesnė. Tokia didelė, kad joje galėtų tilpti poilsis, šiluma ir meilė. Kai mano vaikai suserga, pirmiausiai lendu į tą didžiąją, metafizinę, vaistinėlės dalį. Iš stalčiaus traukiamos vilnonės kojinės ir liemenės, o ant viryklės dažniau kaista arbatinis. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo, nes merginas aprengti šilčiau, nei įprasta, yra laaaaabai sunku. Gelbsti vilnoniai apatiniai drabužėliai – dar dvejų neturinti Gerda taip džiaugiasi marškinėliais, kad iš jų sutinka išsinerti tik eidama praustis.
Suteptus ar aplaistytus tuoj pat turiu pakeisti atsarginiais tokiais pačiais. Net miegodama su pižama turi jais vilkėti. Nors, tiesą pasakius, svarbesnė yra ne ta šiluma, kurią skleidžia židinys, o ta, kuri sklinda iš širdies. Daug svarbesnė.
Maistas irgi keičiasi – lengvesnis, greičiau virškinamas, paprastesnis. Jei nevalgo – nė kiek nesijaudinu ir jokiu būdu nesistengiu susidariusios tuštumos užpildyti sūreliais ar sausainiais. Tikiu, kad dabar šie gležni kūneliai turi kito darbo. Pasveiks ir „atvalgys“ už tai, kas prarasta. Užtat geria sesės daug daugiau, nei paprastai. Iš lentynų traukiame kvepiančius drobinius maišelius su čiobreliais, liepžiedžiais, juodųjų serbentų lapais, melisomis, mėtomis ir avietėmis. Kartu traukiame prisiminimus apie vasarą, saulėkaitą ir smagius žoliavimus. Aišku, puodynę medaus – taip pat.
Ir miega mažieji ligoniukai daugiau. Ypač, kai liga persirita į antrąją pusę. Neverčiu jų miegoti, tiesiog stebiu ir prisitaikau. Gal ten, sapnų karalystėje, jas lanko gydantys angelai? Nežinau…
O sunkioji artilerija – tai visa, ko reikia kompresams, inhaliacijoms, skalavimams, apiplovimams.
Natūralaus šilko ir vilnos skaros, neverpta vilna, drobelės, žiogeliai, druskos, eteriniai aliejai, žolės, žvakės. Šalia išsirikiavę buteliukai su homeopatiniais vaistais. Yra ir termometras. Deja, mano dukros su juo taip ir nepajėgė susidraugauti.
Sizifo darbas
Aha, apie temperatūrą. Pasakysiu tiesiai šviesiai, šiurpstu nuo diskusijų apie temperatūros mušimą, vos tik ji peršoka 37 laipsnius. Taip, karščiuojantis vaikas atrodo baisiai. Ypač, jei tas vaikas yra savas. Bet šiuo klausimu galiu ginčytis „iki nukritimo“ – jei kaskart temperatūrą muščiau, o ligą bandyčiau įveikti vaistais, ar kartu su ja nenumuščiau organizmo gebėjimo ir noro kovoti su ligų sukėlėjais pačiam? Man tai panašu į beviltišką Sizifo darbą – organizmas panaudoja visas jėgas (prisiminkite, kokia baisi savijauta lydi kylančią temperatūrą), kad pakeltų temperatūrą ir įveiktų priešus, o mes ją imam ir numušam. Organizmas vėl imasi darbo, bet mes ir vėl mušam. Jei aš būčiau Sizifas, po kokių dešimties kartų mesčiau tą akmenį velniop ir daugiau nebevargčiau. Neturiu tiek kantrybės. O gal taip ir yra? Gal autoimuninės ligos ir yra nuolat kvailinamo imuniteto kerštas?
Faktas kaip blynas – jei liga yra „su temperatūra“, vaikas pasveiksta greičiau, o „uodegų“ beveik nebūna.
Ir atvirkščiai, jei slogavimų ir pakosčiojimų temperatūra nelydi, žinau, liga gali užsitęsti. Pastebėjau, kad temperatūrinės ligos ir keičia vaikus labiausiai. Tartum savame karštyje jie sudegintų senąjį „aš“ ir prisikeltų su naujuoju. Tuos kartus, kai mūsų ligas lydėjo temperatūra, galėčiau suskaičiuoti ant pirštų – šeši per abu vaikus, –bet prisimenu juos visus iki vieno. Prisimenu, kaip naktimis keisdavau drėgnas kojinaites, kaip karštas blauzdeles vyniodavau vėsiomis drobelėmis, kaip nešiodavau nuo ryto iki vakaro, kaip dainuodavau, o silpnas balsiukas vis prašydavo „dar“… Prisimenu, kokie pasikeitę vaikai sugrįždavo į šį pasaulį.
„Mama, man veikia peratūra“, – netikėtai pareiškia Bernadeta. Sveika kaip ridikas, bet akyse matau šelmiškas ugneles – nori, kad panešiočiau ir padainuočiau apie delfinų uostą. Ką gi, nešioju ir dainuoju. Bučiukas į nosytę, ir pasveikęs vaikas bėga žaisti. Kartais gydyti – tikrai paprasta.
Spalvotų drugelių dienos
O kartais būna labai sunku. Juokauju, kad tuomet tikriausiai vyksta egzaminai. Su virpesiu širdyje prisimenu tą vasarą, kai Bernadeta pasigavo anginą. Angina kaip angina, nieko baisaus, tačiau dar besergančiai, radau į galvytę įsisiurbusią didžiulę erkę. Kai traukėme tą niekadėją erkę medicinos kabinete, perpūtė skersvėjis, ir sunegalavo ausytės, o dar nespėjusią pasveikti, užpuolė rotas.
Nepaminėjau, kad tuo metu rotu sirgo ir mažoji Gerda. Baisuolis rotas buvo neįtikėtinai lengvas, bet kai viskas susimetė į krūvą… Prisipažinsiu, ir verkiau, ir šaukiau, ir galvojau, kad tai jau gyvenimo pabaiga. Bernadeta nevalgė visą savaitę (dar gerai, kad noriai gėrė), ir numetė daug svorio. Pasivaikščioti eidavome taip – aš nešynėje nešdavau Gerdą, o tėtė – Bernadetą, nes pati vaikščioti ji atsisakė. Žiūrėjau į savo siaubingai sulysusį vaiką, o mano ramybė ir kantrybė garavo it dūmai. Tuomet labiausiai gelbėjo… drugeliai. Vaikams sumigus, imdavau spalvotas vaškines kreidutes ir piešdavau juos ant visų popieriaus lapų, kuriuos tik rasdavau namuose. Nuolat kartojau sau, kad ir tai baigsis. Baigėsi. Tiesiog vieną rytą Bernadeta paprašė valgyti ir sušveitė visą lėkštę grikių košės.
Spalvotų drugelių dienas iki šiol prisimenu su didžiausiu dėkingumu. Bernadetai baigėsi ilgas ir labai skausmingas gedėjimas dėl sesės gimimo. Ji stipriai paaugo ir iš naujo atrado „išdavikę mamą“, t.y. mane. Labai sustiprėjo mūsų vidinis ryšys. O man pačiai drugelių dienos davė be galo daug patirties, drąsos ir stiprybės. Juk tai, kas mūsų nenugali, daro mus stipresnius, ar ne?
Kai baimės akys didelės
Kartą, kai dar buvau jauna, graži ir netekėjusi, kai galėdavau su draugais filosofuoti iki paryčių, vienoje tokių diskusijų mano draugas pasakė: „Viskas šiame pasaulyje yra arba iš meilės, arba iš baimės. Baimėje meilės nėra.“
Nors tai tebuvo jaunų idealistų svajonės, šią sparnuotą frazę prisimenu ir dabar. Kartais galvoju, kad baimės ne tik šiaip akys didelės, bet ji dar ir akinius užsideda. Todėl aš renkuosi meilę ir pasitikėjimą. Antibiotikų filosofija yra paprasta ir užtikrinta – jie užmuša bakterijas. Sutinku, kad kartais jie neišvengiamai reikalingi. Bet ar kaskart, užpuolus bakterinei ligai, duodami vaikams antibiotikų, mes tuo pačiu nesakome jiems: „Tu pats šiame pasaulyje negali nieko“? Manau, kad daugelį bakterinių ligų mes galėtume įveikti patys.
Aš labai gerbiu medikus ir mediciną. Tikrai nesu nusistačiusi prieš ligonines, vaistus, gydytojus, chirurgiją. Vien pagalvojusi, kiek gyvybių išgelbėjo besivystanti medicina, lenkiu prieš ją galvą. Jei mus užkluptų tikrai rimtos ligos, prašyčiau pagalbos atvira širdimi ir priimčiau ją su dideliu dėkingumu.
Tikrai nesijausčiau pralaimėjusi, nes gyvenime būna visko. Bet dabar renkuosi tikėjimą, pasitikėjimą ir meilę. Žinau, kad į laimę yra daug kelių. Aš tikiu šituo.
Beje, gydytoja mūsų namuose yra labai laukiama viešnia, ir mergaitės jos visiškai nebijo. Kai jau ateina, darbo turi kelioms valandoms. Apžiūri vieną, po to turi apžiūrėti ir kitą, o paskui dar ir kokį kiškį, kačiuką ar lėlytę. Ir pamatuoti, ir pasverti, ir kortelę užpildyti. „Kačiukui vėjaraupiai“, – linksi galva Bernadeta. Gydytoja įdėmiai apžiūri pacientą. „Vėjaraupių nerasta“ – rašo kortelėje. Nė vieno mažiausio spuogelio. Bernadeta susimąsto. „Kačiukas ryte vėmė“, – nė nemano pasiduoti. Įtariam rotavirusą…
Banginiai, ant kurių laikosi mūsų pasaulis
Ir vis dėlto didžiausia vaistinėlės dalis turėtų būti skirta tiems Didiesiems Banginiams, kurie saugo mūsų sveikatą. Mano manymu, tie Banginiai yra: pilnavertis maistas, tinkamas gyvenimo ritmas, nesuvaržytas judėjimas, grynas oras ir teigiamos emocijos.
Pats mylimiausias – trys viename – nevaržomas judėjimas gryname ore, teikiantis daugiausiai gerų emocijų. Šito mane išmokė Bernadetos darželis. Turime patogius, šiltus drabužius laukui. „Į žmones“ einame apsivilkę kitais, todėl „laukiniams“ švaros standartai netaikomi. Lauke vaikai gali būti bet kokiu oru ir daryti viską, kas tik šauna į galvą – šliaužioti, ropoti, voliotis ant žemės, šokinėti, bėgioti, laipioti kur tik užsigeidžia, taškytis balose, braidyti po purvus, griuvinėti ir t.t. Prisipažinsiu, jei mano mama pamatytų grįžusios iš lauko Bernadetos kombinezoną, ją ištiktų šokas. Bet, kaip švarą idealizuojantiems seneliams paaiškino viena mano draugė, turinti panašaus amžiaus vaikus, vaikai yra arba švarūs, arba laimingi. Rinkitės.
Žiūriu, kaip Bernadeta tempia namo didžiulę sutręšusią šaką. Lauke lynoja, šaka – jau patižusi, bet koks tai lobis! O Gerda tuo metu piešia ant kelio. Rankos purvinos iki alkūnių, veide – begalinis susikaupimas. Abi sugriūna ant įmirkusios žemės, keliasi, ritinėjasi, bando įlipti į medį. Dar nesiseka, bet kada nors pasiseks. Praeidamos kaimynės nepamiršta padejuoti ir pamokyti. Mano dukros žiūri į jas su vaikiška neslepiama nuostaba ir tikrai nesupranta, apie ką jos čia.
Tai prisiminimai. O dabar, kai rašau, laukai jau užsnigti. Dar smagiau. Kristi, čiuožti, piešti angelus pusnyse, slapčia laižyti baltą, purų sniegą. Aišku, kad matau, bet apsimetu žiūrinti visai į kitą pusę. Kaimynės bartųsi. Et, juk vaikystė…
Vima Grigienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
