Susipažinkime: aš esu Vilma – mama, kuri niekaip neranda laiko sugrįžti į normalių, civilizuotų, dirbančių žmonių pasaulį. Mūsų tėtis Mindaugas, kaip ir dauguma kitų tėčių, dirba. Turime trejų su puse metų dukrą Bernadetą, Vyriausiąją Sesę, kuri yra tokia didelė, kad jau lanko „darželį“ – vaikų grupę, kurioje dirbama pagal Valdorfo pedagogiką. O Gerda yra mūsų leliukas-Gerdukas, jai greitai bus dveji, kol kas dienas leidžia namuose. Na štai, o dabar apie tai, kaip mūsų namuose įvyko didžioji žaislų revoliucija…
Taigi buvome statistinė vidutinė šeima, kuri pirmam ir tuo metu vieninteliam vaikui negailėjo nieko. Nors tuomet jau domėjausi Valdorfo pedagogika, svetainėje stovėjo didžiulis pintas krepšys, į kurį žaislai net nebetilpo. Deja, turėjome dvi problemas – mūsų mergiotė nenorėjo su jais žaisti, o išmėčiusi, nenorėdavo padėti į vietą nė vieno žaisliuko. Apie tvarkymąsi nė kalbos nebuvo! Vieną dieną pagrasinau, kad pas netvarkingus vaikus žaislai negyvena ir, jei ji nenori jų tvarkytis, žaislai išeis. Į tai Bernadeta atsakė: „Gerai, aš noriu, kad jie išeitų“. Naktį visi žaislai tvarkingai pabėgo į palėpę, liko tik keli labai užsislėpę. Ryte laukiau audros ir, savaime suprantama, atgailos, bet dukra sureagavo ramiai: „Aš norėjau, kad jie išeitų. Atidariau duris ir parodžiau ate.“ Keisčiausia, kad jai iš tikrųjų tarytum palengvėjo. Va tada ir pradėjome namie gyventi pagal Valdorfo žaislų teoriją. Ir tikrai nesiilgime praeities.
Kas gyvena mūsų žaislynėje?
Visų pirma daug pagaliukų, šakelių, akmenukų, kaštonų, įvairiausių kankorėžių, natūralių kaladėlių (skersai supjaustytų storų medžio šakų) ir kitokios gamtinės statybinės medžiagos. Daugybė skarelių, užklotukų, medžiagėlių, skraistelių, užuolaidėlių, iš kurių galima pasidaryti ką tik nori – namus, patalus lėlėms, drabužius, nešynes, karūnas ir taip toliau. Daug veltų vilnos kamuoliukų. Juos galima mėtyti po visą kambarį, nebijant ką nors užgauti ar išdaužti langą. Velti kamuoliukus mėgstam visos – priveliam, išdovanojam, vėl veliam. Dar yra kelios mano siūtos lėlės, velti nykštukai, mediniai ir kitokie „naminiai“ žaisliukai ir keli pirkti pliušinukai. Turime ir „normalių“ medinių spalvotų kaladėlių – iš jų statomi tiltai. Ir, žinoma, senelių padovanoti lėlių lovelė bei vežimėlis.
Mano dukros žaidžia. Bernadeta, įsisukusi į begalę skarų, su gintaro karoliais ant galvos, yra karalystė.
Tik nemaišykite – ne karalaitė, ji – karalystė! Gerda stato pasakų pilis. Stebiu – vienas bokštas vis griūva. Mūsų kaladėlės supjaustytos nelygiai. „Negūūūk!“ – šaukia iš nevilties, bet netrukus sumoja, kaip statyti, kad nelygumai netrukdytų. Neįtikėtina pergalė! Paskui Bernadeta iš kaštonų dėlioja paukščius ir pasakoja legendas, kaip jie skrenda kažkur kažko lesti. Gerda, aišku, taip pat susižavi kaštonais, ir po minutės įsiplieskia tikrų tikriausias karas. Laimei, neilgam ir be aukų. Netrukus kaštonai paliekami didžiajai sesei, o mažoji kone meditacijos būsenoje pašo vilną. Vėliau visos einam velti kilimo nykštukynei. Galiausiai merginos užsiima mėgstamiausiu darbu – daro „bardaką“. Ore skraido vilnoniai kamuoliukai, ant grindų pažyra kankorėžiai, Gerda pagaliau gauna leidimą sugriauti kaštoninius paukščius. Linksma. O vakare draugiškai tvarkomės – į vieną krepšelį akmenukai, į kitą krepšelį kaštonai, į trečią krepšelį kamuoliukai… Į rankas nudriskęs „miau“. Ir į lovą.
Kaip kvepia vaškas?
Kai dabar žiūriu į plastmasinę lėlę, nė už ką nenorėčiau su ja žaisti. Kaip viena mano draugė kartą pasakė apie „metų madą“ – žaislinius kačiukus, kurie patys kniaukia: „Tu ką? Jie gi tokie kieti, akys pastirusios, kaip lavonai!“ Visai kas kita liesti vilna kimštus siūtus žaislus. Jie kažkokie gyvi, šilti, juose gyvena dvasia. Siūdama lėles, įdedu joms ir širdį – mažą pupelę ar žirniuką. Nematyti, bet juk gali pajausti!
Užsimerkit. Palieskit akmenį, medį, kriauklę, vilną, molį… Kokie skirtingi pojūčiai! O plastmasę? Tikiu, kad medyje yra tai, ko nėra viso pasaulio kokybiškiausioje ir ekologiškiausioje plastmasėje – legenda apie pasaulio būtį, apie augimą, apie gyvenimą ir mirtį. Tikiu, kad tąja legenda per pojūčius su mumis dalinasi visi gyvi pasaulio daiktai. Su mumis ir mūsų vaikais. Tai – neapčiuopiama, tai – Tikrų Daiktų magija. Tikiu, kad liesdami natūralų daiktą, apčiuopiame ne tik paviršių. Jaučiame dar kažką nenusakomo ir gilaus – pasaulio sielą. O juk vaikas, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, yra vienas didelis pojūčių kamuolys. Per tuos pojūčius jis stipriai išgyvena kažką naujo ir nepatirto – pasaulį. Vis klausiu savęs, ar siūlydami vaikams daugybę neoninėmis spalvomis žėrinčių, kaukiančių, cypsinčių, žviegiančių, žybsinčių žaislų, mes neatimame iš jų gebėjimo pajusti tai, kas subtilu? O jei man reikėtų dieną praleisti „moderniame“ vaikų kambary? Na, arba virtuvė būtų tokia – ryškūs grojantys puodai, švytintys samčiai, neoninės lėkštės, poliamidiniai rankšluosčiai… O jei dar viskas būtų sukrauta į vieną dėžę, ir kaskart man reikėtų joje raustis, norint surasti reikiamą daiktą? Dvi dienas gal ir būtų smagu, o jeigu taip visą am-ži-ny-bę? Hmmm…
Prieš vėlines Bernadeta darželyje pati nuliejo žvakę. Iš tikro vaško, žinoma. Labai svajojo, kur ir kaip ją uždegs. Bet paskutinę minutę persigalvojo. „Mama, man ji labai skaniai kvepia“, – tyliai sušnabždėjo. – „Aš ją visada noriu uostyti. Visada.“
Kaštonų istorijos
Nežinau, kaip kitur, bet verslo pasaulyje dabar labai pageidaujami netradiciškai mąstantys, kūrybingi, naujų idėjų kupini darbuotojai. Tai kodėl, mąstau, vaikams tas kūrybiškumas išoperuojamas tartum koks apendicitas? Vaikui nieko nebereikia įsivaizduoti: barbės su savo vaikais, namais, automobiliais ir sutuoktiniais, beibibornai valgo, verkia ir net sisioja. Žaisi parduotuvę? Prašau: kasos aparatas, kreditinės kortelės, pinigai. Žaisliniai lygintuvai, skalbimo mašinos, indai, mačiau net žaislinį parduotuvinį vežimėlį! Ir tų žaislų reikia viso kalno, nes visi jie atlieka tik vieną vienintelę jiems priskirtą funkciją. Juk neišvirsi beibibornui košės iš barbės! O štai kaštonai, pavyzdžiui, turi unikalią savybę – jie gali būti ir košė išalkusiam kačiukui, ir maži vaikučiai, kurie ant sudžiūvusių lapų vežami pasivaikščioti, ir akmenys pakeliui į medinę pilį, ir brangakmeniai lobių skrynelėje, ir pinigai įsivaizduojamoje parduotuvėje, ir… Na taip, jie dar gali būti paukščiai, skrendantys kažkur kažko lesti.
Remiantis Valdorfo pedagogika, žaislai neturi varžyti vaiko vaizduotės. Jie turi būti kuo neišbaigtesni, kad vaikas pats galėtų „prisikurti“ tai, ko jam tuo metu reikia. Mūsų lėlių akys ir burna – taškiukai. Juk joms, kaip ir normaliems tikriems žmonėms, nebūtina visąlaik šypsotis! Jos juk gali ir liūdėti, ir verkti.
Na, o apie kaštoninių žaislų neišbaigtumą jau nebepasakosiu. Turim tokią baisią šaką, kuri jums būtų tiesiog šaka ir tiek, o Bernadetai ji tapo žirafa. Paskui, kai žirafos kultas baigė savo dienas, šaka virto kačiuku. Ir ji iki šiol vedama pavedžioti. Už rankos.
O gal čia tik mano vaikai yra tokie kūrybingi? Kiekvienai pelėdai savi pelėdžiukai mieliausi. Bet vis tik man atrodo, kad visi vaikai yra tokie. Visi atsineša su savim glėbį idėjų, kaip pakeisti šitą pasaulį. Į gerą, žinoma. Tai tegu ir augina jas, kol užaugs kartu.
Vieno mygtuko sindromas
Tais laikais, kai mano vaikas, tada dar vienintelis, buvo „normalus“, turėjome tokį nuostabų žaislą – paspaudi mygtuką ir suskamba trumpa melodija. Bernadetai jis labai patiko. Tuomet dar ne ką šnekėjo, bet mygtuką spausdavo anksčiau, nei pasibaigdavo muzikėlė. „Mu, mu!” – šaukdavo, jei pati paspausti negalėdavo. Bet dabar, kai prisimenu jos veido išraišką, per kūną nubėga šiurpas. Šiuo klausimu esu labai kategoriška – malonumą reikia užsidirbti! Tampame kažkokie mygtukiniai žmonės: paspaudei mygtuką – kambary šviesu, kitą mygtuką – linksmina TV, dar vieną – mikrobangė iškepa vištą. Ir taip vis gilyn į mišką – paspaudei mygtuką, surūkei cigaretę, nusipirkai moterį… Ei, atrodo, aš čia jau per toli…
Bet ir tie malonumai yra dvejopi – malonumas stebėti ir malonumas veikti. Pastarasis, man regis, kur kas kokybiškesnis. Dabar Bernadeta kantriai laukia, kol išminkau tešlą, paskui – kol ją iškočioju ir pradedu pjaustyti. Jos akys net žėri iš susijaudinimo, skruostai įraudę. Ir štai ji gauna tešlos atraižas – dėlioja, minko, formuoja, pasakoja neįtikėtinas istorijas, pjausto, vėl minko ir vėl dėlioja. Paskui ima žaisti su miltais. Barsto, įdėmiai žiūri, kaip jie krenta, kaip limpa prie pirštų, ragauja, uosto… Oi, šito daryti nevertėjo! Stalą tvarkysiu po gero pusvalandžio…
Kankorėžiai – marš į mišką!
Nežinau, kaip jūs, bet aš labai myliu pasaulį. Noriu, kad ir mano vaikai jį mylėtų. Man nuoširdžiai, tikrai skauda širdį, kai išgirstu ir pamatau, kokius didžiulius maišus sulaužytų žaislų išmeta mano pažįstami tėveliai. Ar žinote, kiek reikia laukti, kol suyra plastmasė? Įsivaizduojate, kiek maišų išmeta viso miesto tėveliai? O visos Lietuvos? Viso pasaulio? Tuos žaislus vaikai kažkodėl laužo su begaliniu entuziazmu, lyg kovotų su didžiausiais priešais. Mes taip pat žaislus keičiame. Gal net dar dažniau. Gerda dabar pamėgo karpyti… kankorėžius. Prikarpo jų begales, bet išmesti iš tiesų paprasta – mes einam į mišką jais pasimėtyti. Nerandam po to? Na gi ten jiems ir vieta! O žaislynė pasipildo naujienomis. Iš Gerdos kišenių iškratau gerą saują akmenų, Bernadeta atvelka didžiulę šaknį, o ir aš pati kartais mielai „paduoneliauju“ – prisirankioju visokiausių laukinių gėrybių.
Bėga metų laikai. Vasarą į namus tempėm akmenis, kriauklytes iš pajūrio ir žemuoges ant smilgų. Atėjo ruduo – nešėm kaštonus, kankorėžius, šakas ir giles. Žiemą namo keliauja varvekliai ir ledokšniai.
Paliekam prie durų, o kai vieną rytą neberandam, žinom – atėjo pavasaris.
Bijai vilko – neik į mišką
Taip, mūsų žaislai – nesaugūs. Pupeles ir mažesnius kaštonus galima praryti, su šakomis galima užsigauti ir susibadyti, peiliai, kuriuos kartais duodu Bernadetai prie stalo pjaustyti, ir žirklės, kuriomis Gerda karpo kankorėžius, yra tikri. Bet aš manau, kad tik taip galime išlaikyti vaikų savisaugos instinktą gyvybingą. Kuo ilgiau stebiu savo vaikus, tuo labiau stiprėja mano įsitikinimas, kad jie nuo gimimo turi stiprų vidinį žinojimą, kaip elgtis su pavojingais daiktais. Žinoma, nereikia persistengti ir laikyti virtuvinių peilių apatiniame spintelės stalčiuje, bet nereikia ir saugoti jų nuo visko, net nuo paties gyvenimo. Aš visada esu šalia, visada esu su jomis tikrąja ta žodžio prasme. Žinau, ką reikėtų daryti, jei atsitiktų kas nors nenumatyto. Bet pasitikiu savo vaikais. Pasitikiu jų siekiu gyventi. Gal man tiesiog pasisekė, bet nieko rimto nė vienai panelei nebuvo nutikę.
Kol buvo visai maža, mokiau Gerdą išspjauti nevalgomus daiktus. Mokiau, kad Bernadeta nepažertų žirnių ant grindų, kad nesišvaistytų šakomis, kai yra šalia viena kitos. Kartais tikrai tenka „stabdyti veiksmą“, nes mano nervai „nebelaiko“. Bet pastebėjau, kad visada yra dar kažkas, kas jas saugo. Gal Angelas Sargas?
Mama, aš noriu naujo žaisliuko
Pirkti žaislai pas mus nėra visiškas tabu. Lėlėmis, kurios man yra tokios baisios, abi sesės taip pat nesižavi. Užtat žavisi pliušiniais gyvūnėliais, ypač žirafomis ir „miau“. Vienas toks „miau“ yra taip nutampytas, kad nedvejodama mesčiau į šiukšlių dėžę, jei nežinočiau, kuo tai baigsis. Atrado Bernadeta ir pabėgusius žaisliukus. Bet nieko, tiesiog labai džiaugėsi savo atradimu ir paliko juos ten, kur rado.
Žiūriu tik, kad tų pliušinukų nebūtų daugiau, nei 2-3. Skaičius paremtas praktika – jei žaislų daugiau, jie mėtosi be jokios naudos. Ir dar, kaip ir visos mamos, turiu savų fobijų. Labai bijau, kad užaugę tarp daugybės sintetinių žaislų, mano vaikai taip pat taps… sintetiniai. Tokie, apie kokius laikraščiuose su siaubu rašo psichologai. Šiuolaikinė karta – be gilių jausmų, slystantys gyvenimo paviršiumi, netikri. Žinau, kad tai lemia ne vien žaislai, bet… tikiu, kad žaislai taip pat.
Labai ypatingomis progomis žaisliuką galima išsirinkti parduotuvėje. Kol kas taip buvo vieną kartą – kai Bernadeta tapo tikra darželinukė ir pasiliko darželyje pietų miego. Išsirinko didelį kiškį, kurį, Bernadetai susirgus, apmezgiau nuo galvos iki kojų. Bernadeta iš to džiaugsmo bemat pasveiko, o kiškis, eidamas į lauką su vilnoniu megztiniu, kelnėmis, kepure ir šaliku, nebesušąla. Žinoma, seneliai naujų žaislų padovanoja gimtadienio ar Kalėdų proga, tik prašome, kad neužverstų jais.
Ech, jau pasižadėjau nustoti tingėti ir imtis šiltučių, naminių, vilnonių žvėriukų gamybos. Kažkodėl šventai tikiu, kad žali poliamidiniai šuniukai ir rožiniai kačiukai bus lengvai užmiršti. O ir vaikams smagus tas naujo žaislo gimimo procesas. Juk naujas žaislas, kaip ir naujas žmogus, gimsta. Kartais sunkiai ir ilgai, kartais greitai, regis, iš niekur. Gimsta ir žadina mumyse naujus jausmus. Tokius šiltus ir labai jaukius. Jausmus, su kuriais gera tiesiog būti.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
