Ingridos Lauciuvienės šeima
Daugiau kaip pusę metų pirmojo Lietuvoje ekologiško vaikų darželio „Augueco Dūzginėlis“ vadovė Ingrida Lauciuvienė moko „Mamos žurnalo“ skaitytojas ekologijos. Per tą laiką Ingrida susilaukė trečio vaikučio. Kaip sekėsi ekologines idėjas pritaikyti auginant kūdikį? Žodis Ingridai.
Trys kartai mūsų šeimoje
Tikiu, kad mes, tėvai, augame su kiekvienu gimusiu mažyliu. Tikiu, kad kiekvienas vaikutis į pasaulį ateina, turėdamas savo misiją, o į šeimą atneša naujų vėjų ir užduočių.
Jonas. Sūnaus susilaukėme labai jauni, todėl buvome kupini ryžto, jaunatviško maksimalizmo, optimizmo. Viskas rodėsi paprasta, aišku, viskas įmanoma. Siekėme būti patys tobuliausi tėvai, todėl darėme viską, ką tik mokslas siūlė naujo. Tikėjome pažangiomis naujovėmis ir viską bandėme su savo sūnumi. Ir nors dabar tai kelia šypsnį, negaliu sakyti, kad nepavyko. Sūnų užauginome stiprų, sveiką, gerą. Jam jau šešiolika. Turime puikiausią draugą ir pagalbininką namuose. Sako, geriausia investicija – ne į bankus ar akcijas sukrauti savo pinigus, o užauginti dorą, gerą atžalą. Pirmą kartą tai atvirai sau įvardinu – mat niekad augančio sūnaus negyrėme. Negyrėme, nes tada per mažai žinojome. Nors, regis, visas naujausias knygas esame perskaitę ir žinome, kaip reikia vaikus auginti. Tai buvo pirmasis etapas – jauna šeima, pirmi namai, baigiami mokslai, pradedami darbai ir karjera.
Dabar štai turime šeimoje bendramintį – su kuriuo tariamės ir kartu priimame sprendimus. Sako, jei vaikas klauso tėvų, vadinasi, auklėjimas pavyko. Klausymosi metu informacija pasiekia intelektą, kuris atsakingas už žmogaus valingumą ir psichiką. Taigi, jei vaikas tėvų nesiklauso, auklėjimo rezultatas lygus nuliui. Ką reiškia klausyti? Pripažinti autoritetą. Tikime, kad svarbiausia – ne duoti vaikui gerą išsilavinimą, bet rūpintis vaiko gerų savybių ugdymu. Sako, vaikas iki trylikos metų ima tik tai, ką mes jam duodame, o po trylikos – grąžina.
Viltė. Antrasis etapas – dukters gimimas. Jau kitoks. Labai planuotas, labai apgalvotas, labai pasiruoštas. Lankėme gydytojo R. Šemetos kursus, kvietėmės dvasinę akušerę Kristiną į namus. Keitėme savo pačių mitybą. Tiksliau – požiūrį į ją. Dukrą mankštinome, nardinome, apipylinėjome šaltu vandeniu. Grūdinome. Ko iki tol nebuvome darę nei patys su savimi, nei su sūnumi. Rezultatas apčiuopiamas: jeigu įsisuka į namus virusas, tai dukra lengviausiai su juo susidoroja. Sūnui tenka pakovoti kiek ilgiau. Jei sūnus dažniau pasigauna slogą ar ima kosėti, tai dukra tvirčiau atsilaiko. Ir tai tik fizinė sveikata. Jei kalbėsime apie psichologinę sveikatą, tai irgi rasime skirtumų. Dukros nebeauginome taip dalykiškai. Ją migdėme kartu savo lovoje, ji valgė mamos pieną gerokai ilgiau, 14 mėnesių, ją daugiau mylavome, daugiau nešiojome. Ir… Ji stipresnė, ramesnė, ne tokia jautri kaip vyresnis brolis.
Tėvų ir vaikų nuo 7 iki 14 metų santykiai grindžiami draugyste. Galime atvirai pasakyti, kad ši mūsų draugystė tikrai graži.
Pijus Mikalojus. Du vaikai šeimoje mums kurį laiką atrodė labai daug ir gana. Juk šių laikų klasikinis šeimos modelis – du vaikai, tėvai paskendę darbuose, atidirbinėjamos paskolos, trumpos šeimos atostogos ir t.t. Vis dėlto trečio atėjimas šį modelį sugriovė ir apskritai išjudino visus tuometinius mūsų šeimos pamatus. Dar prieš susilaukiant trečiojo sūnaus, viskas ėmė keistis – šeimoje, mumyse pačiuose, mūsų gyvenimo būde. Suradome naujas vertybes, o gal tiesiog prisiminėme pamirštas senąsias, išsivalėme savo pačių pasaulius, savo tarpusavio santykius, išsikuopėme namus. Mažyliui paruošėme visiškai naują, kitokią erdvę. Nederinome jo atėjimo nei su motinystės išmokų aukso amžiumi, nei su karjeros vingiais, nei su metų tarpsniais tarp vyresnėlių. Buvome sau patiems ir didiesiems vaikams pasakę – tebus tai Dievo valia. Jei reikės, tai ir atsiųs.
Ramus laukimas
Pusę metų lankėme daugybę paskaitų apie gyvenimo meną, klausėmės atvykusių lektorių, keitėme savo mitybą, režimą, įpročius, valėmės organizmus ir mintis nuo per gyvenimą susikaupusių toksinų, darėmės masažus, sėmėmės sveikatos. Leidome sau sustoti darbuose, lėkime. Liovėmės būti darboholikais. Dažniau ėmėme savęs klausti, ar esame laimingi? O ne – ar padarėme stulbinamą karjerą, ar uždirbame daug pinigų, ar galime planuoti tolimas keliones.
Ir jis pasibeldė. Tiesa, dukra iš pradžių paklausė, kodėl dabar? Juk prašiau prieš trejus metus. Didieji mūsų mokosi M.K. Čiurlionio mokykloje, baleto skyriuje, todėl jų režimas tikrai intensyvus: po pagrindinių pamokų – specialybės užsiėmimai, repeticijos, spektakliai, gastrolės. Nuraminome: jiems mažiuko auklėmis dirbti nereikės. Ir visi ėmėme laukti.
Laukimas buvo ramus: visa šeima atsisakėme mėsos. Rytus pradėdavome nuo žaliųjų kokteilių. Ėmėmės žemdirbystės: kad savo kieme patys užsiaugintume vaisių, daržovių, žalumynų. Dar labiau pakeitėme režimą: stengiamės gultis apie 22 val., o keltis iki 6 val.
Smagiausia buvo suvokti tai, kad šis mažylis nieko neapvertė mūsų gyvenime aukštyn kojomis. O tik atnešė žinią, kad einame teisingu keliu. Nei laukiantis, nei jam gimus nereikėjo ypatingai nieko keisti – nei mitybos, nei mūsų dienotvarkės, nei buities. Ją buvome susitvarkę tarsi iš anksto. Viskas tiko.
Gimdymas ir pradžia be vaistų
Vaistų mūsų namų vaistinėlėje jau seniai beveik nelikę. Gydomės maistu, režimu, prieskoniais, žolelėmis. Jei rimčiau prispiria negalavimas, einame pas savo gydytoją, kuris vaistų irgi nelinkęs skirti.
Jis gydo alternatyviomis priemonėmis ir būdais. Išvengiau vaistų nėštumo metu, atsisakiau, kai juos siūlė ir per gimdymą. Visus tris vaikus pasitikome natūraliai, be skatinamųjų, be nuskausminamųjų. Kol mokslininkai svarsto ir tiria visus už ir prieš, pasitikėjome gamta ir savo jėgomis bei gydytojų palaikymu ir priežiūra. Todėl kol kas mažiuko ir neskiepijome. Esame šalininkai tos nuomonės, jog pirmaisiais gyvenimo metais svarbiau leisti susiformuoti stipriam imunitetui, netrukdyti skiepijant. Tačiau šia tema stengiamės daug nereikšti savo nuomonės, neagituoti kitų. Informacijos apie skiepų ne tik teikiamą naudą, bet ir daromą žalą, sukeliamas ligas tikrai yra daug. Kiekvienas bent kiek tuo susidomėjęs, ras ir galės nuspręsti pats. Mes nusprendėme aklai nepasitikėti visa mus pasiekiančia informacija. Remiamės savo gydytojo, kuris mums yra autoritetas, nuomone.
Pijus su sese
Grūdinimas – kiekvienam savo
Nesame tėvai perfekcionistai. Nesiekiame būti tobuliausi. Todėl nebandome visų grūdinimo priemonių. Manome, kad kiekvienas vaikas pasirenka savas. Štai dukrai labai tinka grūdinimas šaltu vandeniu, o sūnui norisi šiltesnio. Mažiuką stebime nuo pirmų dienų. Nardyti pradėjome tik praėjus mėnesiui, kai tuo tarpu dukrą panardinome jau savaitės. Neliejame jo ir šaltu vandeniu po maudynių. Jis mėgsta šiltesnį.
Todėl šaldome tik palaipsniui. Jis pasirinko grūdinimą grynu oru. Mat miega net ir šaltukui spaudžiant, lauke. Namuose stengiamės palaikyti 18-20°C temperatūrą. Labai laukiame vasaros, kada grūdinimą galėsime tęsti prie jūros, pušynuose. Dar į mūsų grūdinimo programą įeina dinaminės mankštos ir aliejiniai masažai bei oro vonios.
Mamos maistas ir režimas
Visos atmintinės, kurias dalina gydytojai, ką reikia valgyti nėščioms ir maitinančioms, ko vengti, man atrodė tokios paprastos, mat aš iki tol būtent taip ir maitinausi, taip dariau. Todėl sėkmingai maitinu mažylį ir toliau gaminu visai šeimai tą patį maistą, kuris rekomenduojamas žindyvėms. Ryte – žalias kokteilis arba sėklų „pienas“, vaisių asorti. Pietums – daržovių troškinys, kruopų garnyrai. Vakare – daržovių sriubos. Miegoti einame visi kartu, pamankštinę ir išmaudę mažiuką, apie 22 val. Jis miega mūsų lovoje, todėl naktį tereikia prabusti ir jį tyliai pamaitinti. Rytą kėlimasis 5.30 val. mums irgi puikus – nebereikia žadintuvo didiesiems kilti ir suruošti į mokyklą.
Dinaminė mankšta
Buities natūralumas
Namuose buitinę chemiją jau seniau buvome gerokai išsikuopę. Valymui nenaudojame jokių reklamose brukamų cheminių priemonių, nesiekiame, kad mūsų namuose cheminiais junginiais būtų užmušti visi mikrobai ir bakterijos. Valome garais, dar naudojame ekologiškas valymo priemones, dažnai pasitelkiame actą, citrinos rūgštį, eterinius aliejus. Muilą pasigaminame patys. Drabužius skalbiame irgi ekologiškais skalbikliais. Šioje srityje nieko dėl kūdikio keisti nereikėjo.
Tikroji ekologija – tramdyti savo vartotojiškumą
Šitas punktas, atsiradus mažyliui, yra sunkiau vykdomas.
Juk tiek visko norisi, tiek, rodos, visko reikia tam naujam gyventojui. Iškilus naujo daikto poreikiui, visa šeima sėdame prie vakarienės stalo padiskutuoti. Ar tikrai reikia? Ar būtina? Gal galima pakeisti kuo kitu? Ilgai įtikinėjome močiutes ir senelį, net savo didžiuosius vaikus, kad lovytės kol kas tikrai mums nereikia. Mažiukas miegos mūsų didžiulėje lovoje. Vėliau, kai paaugs, tada ir spręsime. Visi ginčijosi, o dabar net nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Vystymo stalo irgi nepirkome. Juk jo reikia taip trumpai, o kai gyveni name, stalų tikrai netrūksta. Drabužėlių irgi įsigijome tik tiek, kiek reikia tam amžiaus tarpsniui. Tiesa, skalbyklę jungiame dažniau, nors kartais tiesiog vandenyje išskalaujame.
Daugiausia dėmesio kreipiame į kūdikio drabužėlių sudėtį. Renkamės tik natūralius audinius, jei pavyksta – ekologiškus. O jų pasiūla tikrai nėra didelė, todėl akys parduotuvėse neraibsta nuo grožybių.
Pavartai vaikiškus be galo gražius drabužėlius, pamatai, kad sintetika, akrilas, poliesteris ir padedi į šalį.
Močiutė iš pradžių teisindavosi, kad anūkėlis vilnoniais šliaužtinukais, ne tokiais įmantriais, kaip kitų… bet natūraliais. Didžiausias pirkinys buvo vežimėlis.
Toks, kuriame miegoti būtų erdvu. Ir kurio ratai pravažiuotų visur. Mat dieną mažiuką migdome tik lauke. Kiek užtenka šviesaus paros meto. Dienoms einant ilgyn, lauke miegamų valandų jau padaugėjo iki 6-7.
Dvasinė sveikata
Mums ekologija – svarbiausia švarios ir šviesios mintys, vidinė ramybė, ramus protas. Todėl stengiamės, kad mažylis augtų ramybėje. Mūsų gydytojas sako, dabar svarbiausia – mamos poilsis, gera nuotaika ir gera savijauta. Todėl labai stengiuosi to ir laikytis. Būtinai einu kartu į lauką ryte pasivaikščioti su mažuoju, nors galėčiau tik išstumti vežimėlį į terasą. Stengiuosi padaryti rytinę mankštą, pabūti gamtoje su savo mintimis. Nepuolu, kai jis miega, tvarkyti namų. Tvarkytis ir gaminti valgyti pradedu vakarop, laukdama sugrįžtančios šeimos. Šitos mūsų tradicijos – pašnekesių apie dieną prie bendro stalo stengiamės nepamiršti.
Broliai Jonas ir Pijus
Ar viskas pavyko?
Dar niekaip nepavyksta atsisakyti to didžiausio atradimo – sauskelnių. Turiu susipirkusi daugkartinių. Tačiau nebesusiderino du norai – auginti mažylį su vos keliais drabužėliais ir nesegti vienkartinių sauskelnių. Jau pirmą dieną pritrūkome sausų drabužių. Teko skalbti, džiovinti ir aukoti miegą lauke. Kol spaudžia šaltukas, nusprendėme geriau pasirinkti mažesnę blogybę. Perkame ekologiškas sauskelnes ir vežame su jomis į lauką. Kodėl ekologiškas?
Tikiu, kad jos bent jau nebalintos. Ir tikiu, kad greičiau suyra. Bent jau nereikės joms sąvartyno kimšti kelis šimtus metų.
Dabar po truputį pratinamės daryti „ant puoduko“ – kaip dičkiai juokiasi, koks ten puodukas – kriauklė. Laukiame pavasario, kai galėsime sodinti lysvėse daržoves, prieskonius, žalumynus – tai juk bus pirmieji mažiuko ragaujami gardumynai. Tada žinau, tiek laiko kartu dainuoti, žaisti, nebebus, tačiau gryname ore prisibūsime iki soties. Atrasime naujus pojūčius kieme, sode, darže. Dar iš savo vonios persikelsime į baseiną. Dar pradėsime vaikščioti į muzikos pamokėles. Daugybė norų, tik kartais galimybių mažiau. Tik graužaties jokios. Džiaugiamės kiekviena diena ir nesirūpiname, jei ne viskas pavyksta.
„Mamos žurnalas“
