Visi mūsų namuose besisvečiuojantys žmonės anksčiau ar vėliau paklausia to paties: „Na nejau jūs tikrai neturite televizoriaus?“
Nuraminu: „Turime.“ Keista, bet visi lengviau atsikvepia… O televizorių tikrai turime. Jis stovi kambarėlyje rūsyje, ir jo žiūrėti einame kaip į kiną: kartą ar du per mėnesį, sumigdę vaikus, išsivirę arbatos ir nelegaliai nusičiupę po gabalą šokolado. Televizorius yra mūsų, suaugusiųjų, pramoga, ir, tiesą pasakius, aš labai džiaugiuosi, kad ne duona kasdieninė.
Apie nemeilę televizoriui
Bet kas gi iš tiesų yra televizorius? Puiki priemonė užimti vaiką, kad leistų mamai išvirti pietus, išplauti grindis ar tiesiog pailsėti su knyga rankose.
Sutinku, tos ramios minutės yra neįkainojamos. Daug kas žavisi pažintinio-mokomojo pobūdžio laidomis. Bet aš esu už vaikystę. Už karstymąsi po medžius, kapstymąsi smėlyje ir taškymąsi balose.
Manau, kad vaikui daug svarbiau judėti, žaisti, svajoti, išdykauti nei pažiūrėti pačią geriausią mokomąją laidelę. Savo akimis matau, kaip smagu vaikams patiems kažką atrasti, pastebėti, suvokti. Atrasti savo kasdieniame gyvenime – namuose, kieme, miške, po savo kojomis ar virš savos galvos. Matau, kaip jie tais atradimais džiaugiasi ir didžiuojasi. Visiems atradimams yra savas laikas. Kažkodėl man atrodo, kad žiniomis ir patyrimais persisotinęs vaikas praranda gebėjimą stebėtis ir nebemato mažų kasdienių stebuklų. Labai gerai žinau, kaip norisi pakloti po savo vaiko kojomis visą pasaulį. Bet dabar galvoju, kad suskaičiavę visas įmanomas vaikų teises, mes pamiršome esminę – teisę į savus atradimus, į „lėtąjį“ laiką, į vaikystę.
Kad televizorius kenkia akims, net nebegalvoju. Tai pati mažiausia iš jo nuodėmių. Baisiausia, kad jis sukausto sielą. Nieko nebereikia daryti – viskas apgalvota iki smulkmenų ir pateikta ant lėkštutės. Kai vaikas žiūri televizorių, nejuda net ir tie raumenys, kurie niekada nebūna paralyžiuoti – akies raumenys.
Užmėtyta gausybe įspūdžių, besikeičiančių vaizdų, spalvų, garsų, iš nuostabos sustingsta ir siela.
Nepajuntame, kad vis daugiau ir daugiau savo laiko atiduodame tai kvapą gniaužiančius techninius rodiklius pasiekusiai dėžutei. Atrodo, viskas yra svarbu, atrodo, plečiasi akiratis, bet ar tikrai? Man regis, tik pamažu plokštėja pasaulio vaizdas. Pamažu pamirštame, kad gyvenimą reikia gyventi, o ne stebėti.
Nupiešk man avį
Nesu nenuilstanti mama-robotas. Man irgi reikia laiko sau, todėl mūsų namuose yra dvi „karalystės“, į kurias nekeliu kojos. Tos dvi karalystės – tai vaikų žaidimai ir kūryba. Po ranka visada turime popieriaus ir vaškinių kreidelių, bet aš niekada nemokau savo vaikų piešti, nepiešiu su jais ir į jų piešinius nesikišu.
Juk dabar vaikas nuo pirmųjų dienų turi atitikti visuomenėje priimtus standartus, todėl,manau, dera palikti nors vieną vienintelę salelę, kur jis galėtų būti tiesiog pats savimi. Kai mano merginos prisišokinėjusios sėda piešti, aš darau tai, ką daro kitos mamos, įjungusios televizorių, – atsipalaiduoju.
Užsikaičiu kavos, skaitau knygą, svajoju, mezgu, siuvinėju, tiesiog mėgaujuosi gyvenimu.
Piešinių mes nekabiname ant sienos. Bet juos visus sudedu į segtuvus ir saugau. Neklausiu, kas čia nupiešta, nebent pati Bernadeta ima regzti pasaką apie „plaukiojančias jūrines paprikas“ arba „arklius su vienu ragu“, kuriuos ji apgyvendino baltame popieriaus lape. Vaiko piešinys man yra visas pasaulis.
Individualus, paslaptingas, reikalaujantis ne įvertinimo, o nebylios pagarbos. Tvirtinti, kad medžiai yra žali, o ne mėlyni, kad žmogus turi turėti rankas, girti „gražų“ piešinį ir negirti „negražaus“, reiškia negerbti vaiko sielos, jo vidinio pasaulio, kuris iš tikrųjų yra nuostabus, begalinis, neišmatuojamas tobulomis linijomis ir teisingomis spalvomis.
Stebiuosi, kai pusantrų metų vaikai popieriaus lape išvedžioja mamą, tėtį ir sesę su galvytėmis, pilveliais, rankomis, kojomis ir net plaukais. Aš neturiu kuo girtis. Tik šią žiemą, persirgusi gripu, būdama beveik ketverių metų, Bernadeta ėmė piešti kažką konkretaus. Ji sėdo ir nupiešė žmogų. Be rankų, be kojų, su vaivorykšte ant galvos. Bet tai plaukė iš jos pačios, iš jos širdies, iš kažko, kas jos viduje per ligą pasikeitė.
Ir man buvo labai smagu tą pasikeitimą taip aiškiai pamatyti. Išmokyti vaiką piešti yra lengva, juk vaikai viską mėgdžioja. Bet kam iš tiesų to reikia?
Kartą tetų ir dėdžių susibūrime Bernadeta paprašė lapo popieriaus ir, susiradusi ramų kampelį, ėmė piešti. Prišoko teta: „Nori, nupiešiu tau katiną?“ Ir suraitė žvėrį, kaip iš akies trauktą kaimynų Rainį.
Bernadeta sėdėjo išplėtusi akis. „O nori, nupiešiu šuniuką?..“ Gerbiamosios tetos ir gerbiamieji dėdės, močiutės ir seneliai, niekas neabejoja jūsų gebėjimu piešti! Jei jums reikia patvirtinimo iš šalies, nupieškite tą katiną man, galėsime palyginti su nuotrauka. Man regis, būtent iš to demonstratyvaus suaugusiųjų piešimo atsiranda frazės „mama, ką man piešti?“ ir „aš piešti nemoku“. Prisiminkite Mažąjį Princą – gražiausiai nupiešta avis yra ta, kuri uždaryta dėžėje.
Mes kaltu
O kai vaikams pabosta piešti ar žaisti vieniems, kviečiuosi juos į suaugusiųjų pasaulį. Tada mes einam dirbti. „Einu skalbti“, – perspėju Gerdą. „Mes kaltu!“, – šaukia ir jau aunasi batukus. Leidžiamės į katilinę, kur yra skalbyklė. Surūšiuotus skalbinius sumetu šalia, o Gerda juos sukrauna į mašiną. Pilti miltelių, net ekologiškų, vaikams negalima, todėl ji kantriai laukia, kol parodysiu, kuriuos mygtukus spausti. Dar valandėlę stebime besisukančius skalbinius ir drožiam į virtuvę. Kai namuose būna Bernadeta, mėgstamiausias jos užsiėmimas – pjaustyti daržoves sriubai. Pjausto taip, kaip ketverių dar neturintis vaikas, bet užtat kaip tuo didžiuojasi! Na o Gerda kol kas tik plauna morkas ir, pasistiebusi ant kėdės, stebi. Bestebėdama sugraužia gerą dalį sriubai skirtų daržovių, todėl pjaustau daugiau nei reikia.
Kartu maišome blynus, kartu šluostome dulkes ir, žinoma, kartu laistome gėles. Apipurkšti gėles yra pats didžiausias, į nieką kitą nekeičiamas malonumas. Plauti grindis panelės irgi labai mėgsta, bet čia jau yra mano kantrybės riba, todėl šį kolektyvinį darbą mielai palieku tėčiui, kuris kantrybės, regis, turi daugiau.
Žinoma, buities darbai, dirbami kartu su dviem smalsiomis kūmutėmis, trunka gerokai ilgiau.
Teisinuosi, kad būtent todėl mano namai niekada nebūna idealiai švarūs ir tvarkingi. Ką padarysi. Nejau blynus kepti merginos mokysis iš kulinarinių laidų? Juokauju. Svarbu ne išmokti. Svarbu pajusti, kaip byra miltai tarp pirštų…
O kai pabosta dirbti, net nepastebiu, kaip vaikai išgaruoja… Žiūrėk, jau sūpuoja lėles ar stato savo pilis. Atsikvėpiu. Vėl išmuša mano laimės valanda.
Darbai darbeliai
Kartu mes darome ne tik tuos darbus, kurie iš esmės yra skirti tėvams, bet ir tuos, kurie džiugina vaikus.
Mergaitės labai mėgsta velti vilną, o aš mielai prie jų prisidedu. Veliame kamuoliukus, paklotukus lėlėms, kepurėles nykštukams. Kartais užsiminkome tešlos ir kepame sausainius ar pyragą. Virtuvėje praūžia balta pūga – nukloja stalus, grindis, blakstienas ir mažas noseles. Kas minko, kas kočioja, kas cukrumi barsto… Sausainius, žinoma, kepti įdomiau, nes ką ten tas pyragas – šmaukšt į orkaitę, ir viskas. O pavasariui sušvitus, suskubome vazonėliuose sodinti svogūnus. Bernadeta juos kas dieną skaičiuoja, matuoja ir tik po labai ilgų derybų leidžia Gerdai vieną kitą palaistyti.
Dabar labai madinga teorija, kad vaikus reikia kuo daugiau girti. Nepykite, man tai kvepia paviršutinišku tuščiažodžiavimu. Manau, kad tylus pasitikėjimas vaiku, kai leidi jam atlikti paprastus prasmingus darbus, pagarba tiems vaiko nudirbtiems darbams, kai visa šeima valgo negrabiai supjaustytas bulves, kai mama iš naujo nebevalo stalo, kurį jau „nuvalė“ vaikas, kur kas svarbiau nei tūkstantis pagyrimų per dieną. Dar daugiau, aš manau, kad tai ir yra tikrasis pagyrimas.
Kartais prisėdu su dukromis pažaisti pirštų žaidimų, kuriuos iš darželio „parsineša“ vyresnioji. Kartais tiesiog palaikau, pasisodinusi ant kelių arba kartu padainuojame. Labai stengiuosi neskubėti. Žinau, kelios minutės nuoširdaus ir tikro buvimo kartu, ir sesės apsisukusios bėga žaisti, o aš galiu grįžti prie tų niekada nesibaigiančių mamiškų darbų.
Į platų pasaulį
Be abejo, pats smagumynas vaikų laukia lauke. Televizoriaus ten net nepastatysi. Einame pasivaikščioti, tempiame namo miško gėrybes. Sesės laksto paskui pirmuosius drugelius, gaudo kaimynų katinus, Bernadeta vis bando įsiropšti į patį žemiausią medį sode. Dar neišeina. Bet nieko, kada nors išeis.
Kartais išvažiuojame į miestą. Tai būna labai retai, bet labai smagu. Šita pramoga nepiktnaudžiaujame – jei važiuotume dažniau, juk nebebūtų taip smagu! Pramogomis ir įspūdžiais persotintą išorinį gyvenimą priskiriu prie tų pačių dalykų, kurie tiesiog uždaro duris į vidinį pasaulį. Manau, kad vaikystė tam ir skirta, kad vaikai susivoktų savyje, kad taptų tvirti patys savimi, kad išsaugotų savo vidinę motyvaciją.
Juk viskam ateina savas laikas. Ateis laikas pajusti meno kūrinių virpesius, ateis laikas išmokti jausti žmonių sielų virpesius, bendrauti ir dalintis. Ateis laikas sužinoti, kad saldūs gali būti ne tik mokslo vaisiai, bet ir šaknys. Čia ir vėl remiuosi Valdorfo pedagogika – vaikystė yra skirta ne tam, kad užsimerkę ją prabėgtume, vaikystėje nudirbami be galo svarbūs darbai, o nudirbami jie tuomet, kai vaikai būna tiesiog vaikais.
Galbūt toks nusistatymas muša kitu galu – mano vaikai, nepratę prie nuolatinio šurmulio, „visuomenėje“ labai greitai pavargsta, todėl išvykas turime kruopščiai planuoti. Aš pati sau darausi panaši į Mauglę, kuri į miestą kiekvieną kartą vyksta tarsi pirmą kartą. Užtat smagiausia, kai važiuojame prie upės ar ežero, į senelių sodą ar pas dieduką į kaimą. Ten galima lesinti vištas ir bėgioti, kiek širdis geidžia. Bėgiojimas vaikų nevargina. Bernadeta dievina Valakampiuose įrengtas vaikų žaidimų aikšteles – galima karstytis, šokinėti, laipioti. Gerda mėgsta suptis ir kapstytis smėlyje, o aš – žiūrėti į tekančią upę.
Mano dukros turi ir savo didžiulę svajonę – skristi lėktuvu. Užvertusios galvas skaičiuoja danguje paliktas jų „uodegas“, o kiekvieną vakarą prieš miegą Bernadeta man pasakoja, kad tada, kai jai bus va tiek – ištiesia keturis pirštus – metų, ji būtinai skris. Baisiausiais karais baigiasi ginčai, kuri skris pirma.
Aš džiaugiuosi. Man atrodo labai svarbu, kad vaikai mokėtų svajoti, kad nepamirštų, kaip tai daroma. Labai knieti jų svajones greičiau įgyvendinti, bet, man regis, daug svarbiau yra tiesiog leisti vaikams tų svajonių turėti.
Dar kartą apie nemeilę televizoriui
Na o mano svajonė buvo šeimos miegamasis be televizoriaus. Tačiau taip jau išėjo, kad jo atsisakėme visai. Ne tik dėl vaikų, tuomet alternatyviomis pedagogikomis dar nesidomėjau. Tą dieną, kai į namus atsivežėme televizorių, pamačiau, kokiomis akimis mano mylimas žmogus į jį žiūri. Pamačiau, kokios jos negyvos, be išraiškos, be to gylio, kurį taip mylėjau… Ir apsiverkiau… Žinoma, nėščiai moteriai viskas atrodo kitaip. Bet tada rimtai paprašiau vyro televizorių išnešti, o jis, gal iš begalinės meilės, o gal ir pats širdies gilumoje pritardamas tai idėjai, taip ir padarė. Juk gerai pagalvojus, tik pusvalandis, praleistas prie televizoriaus per dieną, yra beveik pusantrų metų, išplėštų iš vidutinio žmogaus gyvenimo.
Dabar mano mylimojo akys niekuomet nebūna tuščios. O vaikai nežino, kad reikia norėti reklamuojamų daiktų ir nekartoja šabloniškų, todėl labai juokingų, frazių. Užtat yra kupini naivios ir vaikiškos, bet savos išminties. Nežiūrime pažintinių laidų apie gyvūnus, todėl, pamačiusi nuotraukoje žirafą, Gerda atkakliai tvirtina, kad tai yra vilkas. Bet visą žiemą prie namų mes lesinome paukščius, todėl ji atpažįsta kėkštą, zylę, žvirblį, šarką ir sniegeną. Kad atpažįsta – visai nesvarbu, svarbu, kad rytais man visada primindavo apie pusryčius paukšteliams ir labai noriai dalindavosi su jais savo riešutėliais.
Man nereikia pirkti specialaus „televizinio“ maisto – bulvių traškučių ir sūdytų riešutų. Atsitiktinai sužinojusi apie vieną ar kitą skandalą Seime, sužinau ir tai, kad kokius penkis-šešis praleidau. Nežinau serialų pavadinimų, nei kas juose vaidina. Man pačiai nereikia tūkstančio dalykų, be kurių, pasak reklamos, neįmanoma išsiversti. Taigi sutaupau pinigų ekologiškam maistui, biologiškai suyrančiai buitinei chemijai ir turiu marias laiko su vaikais kepti sausainius.
„Mamos žurnalas“
