Neringos Banienės nuotr.
Už sustabdytą dukros ligą Rūta Juškienė dėkoja netradicinei medicinai. Tačiau jeigu ne geležinė jos pačios valia, kažin, ar dabar Dominyka lakstytų po kiemą…
Liga išlindo trečiais metais
Juškų šeimoje auga trys dukros: Karolina, Dominyka ir Danielė. Kai sėdi svetainėje ir klausosi tetų pokalbio, jos visos atrodo smalsios ir sveikos. Sunku net įtarti, kad Dominyka ligonė.
Sąnarių liga išlindo trečiaisiais jos gyvenimo metais. Vieną rytą rengdama mažylę mama pastebėjo, kad labai ištinęs Dominykos keliukas. Nieko pikto neįtarė, tačiau vis dėlto Rūta ėmė nerimauti: juk vaikas nei užsigavo, nei persišaldė, kodėl kelis toks pastorėjęs? Nerimas paėmė viršų: čiupusi į glėbį vaiką, nuskubėjo į polikliniką. Vaikų gydytoja nusiuntė pas chirurgą, tam irgi situacija pasirodė įtartina. Po tyrimų iškart išrašė siuntimą į Pediatrijos centrą Vilniuje.
Taip Dominyka pateko pas vieną geriausių sąnarių ligų gydytojų – docentę Violetą Panavienę. Diagnozė sunki – reumatoidinis poliartritas. Ta liga dažniausiai paveldima. Pradėjus aiškintis giminės ligas, pasirodė, kad Dominykos proseneliui tikrai kažkas buvę netvarkoje su sąnariais.
Reaktyvinis blogėjimas
Dominykos liga vystėsi nežmonišku greičiu. Jai blogėjo kiekvieną dieną. Greit sutino ir antras keliukas, čiurnos, trys pirštų sąnariai. Naktį ji miegodama inkšdavo iš skausmo. Uždegimo apimtas vietas lydėjo nuolatinis maudimas. Ryte pabusdavo sustingusiais sąnariukais, ir tik po kurio laiko išsimankštindavo.
Iš ligoninės Dominyka grįžo labai sublogusi, nes beveik nieko nevalgydavo. Ryte išgerdavo priešuždegiminių vaistų, vakare – kitų vaistų. Dažnai vaistai keliaudavo į tuščią skrandį, nes vaikas nieko nenorėdavo imti į burną. Nuo vaistų pykindavo, bet labiausiai mama bijojo, kad dukrytės skrandyje neatsirastų žaizdų. Juk vaistus reikės gerti visą gyvenimą. ,,Kitiems ši liga pasireiškia vyresniame amžiuje, o mano mergaitę užklupo tokią mažą”,- sakė Rūta Juškienė.
Kai vaikui skiriama daug ir stiprių vaistų, visada rusena viltis, kad jie padės. Tačiau Dominykai negerėjo.
Kas dvi savaites buvo atliekami kraujo tyrimai, rodantys uždegiminius procesus. Jų sužinoti Rūta eidavo su viltimi, o grįždavo pro ašaras nematydama žemės. Kraujo nusėdimas buvo vis didesnis.
Progresuodama ši liga gali sukelti inkstų, širdies, akių komplikacijas. Gulint reumatologiniame skyriuje, teko sutikti nemažai vaikų, kuriems sąnarių liga pažeidė širdies raumenį ar inkstus. Dominykai gydytojai pastebėjo akių dugno pakitimus. Negydomi jie randėtų, prastėtų regėjimas ar net grėstų apakimas.
Tačiau Dominykai pakitimai buvo pastebėti ir pradėti gydyti laiku. Dabar akių gydytojai sako, kad nebeliko net žymės.
Dievas – ne sandėlininkas
„Mano mama yra tikinti. Kai susirgo Dominyka, ne kartą su ja kalbėjomės apie dvasinius dalykus. Man įstrigo jos žodžiai: „Prašyk Dievo ne materialių dalykų ir net ne sveikatos, o kad parodytų kelią, kuriuo toliau eiti. Juk Dievas ne sandėlininkas, kad duotų vieno ar kito turto…” Matyt, jos žodžiai buvo lemtingi.
Neužilgo man į rankas pateko žolininko Anatolijaus Molovičkos knyga apie netradicinę mediciną.
Supratau, kad radau kelią, kuriuo turėsiu toliau eiti“,- sako Rūta.
Atsitiktinai patekusi į rankas, knyga tapo tarsi antrąja Biblija. Sveiko gyvenimo būdo Biblija. Rūta sako iš karto ja patikėjusi besąlygiškai, nes žolininkas nesiūlė jokios magijos nei ekstrasenso galių, tik sveiką mitybą, žoles ir voneles. Net jei ir nebūtų padėję, tokie dalykai pakenkti negalėjo. Juškai užsirašė priėmimui pas Kaune gyvenantį žiniuonį ir netrukus nuvežė Dominyką.
Sąnarių ligos jaunėja
Daug ko savo gyvenime matęs žolininkas suglumo, išvydęs trimetę pacientę. Tokio mažo vaiko, sergančio sąnarių liga, jam gydyti nebuvo tekę. Poliartritas – suaugusių ir net pagyvenusių žmonių liga, ir liūdna, kad ji vis jaunėja…
Pirmiausia žolininkas išklausinėjo apie Dominykos gimimą ir augimą. Sužinojęs, kad mama tik keletą savaičių maitino krūtimi, pasakė: ,, Nuo gimimo duodame vaikams konservų ir norime, kad jie augtų sveiki. Iš kur bus sveikata, jei nėra jokių pamatų? Motinos pienas galbūt būtų neleidęs ligai pasireikšti”.
A.Molovičko jokių stebuklų ir lengvo pagijimo nežadėjo. Rūtai liepė sėsti ir rašyti, o pats padiktavo keleto lapų nurodymus, kaip keisti gyvenimo būdą, kad liga sustotų.
Žinoma, vaikui badavimo ar griežtų dietų taikyti negalima. Tačiau mitybą reikėjo keisti iš esmės. Kita gydymo kryptis – kasdienės žolių vonios sąnariams.
Kitoks gyvenimas
Rūto grįžo į namus ir galvojo: viskas, reikia radikaliai keisti visą savo gyvenimą, net vandenį, kurį šeima geria. Vandenį pradėjo virinti, trečdalį nupildavo ir tik tada naudodavo maistui. Namuose atsirado sulčiaspaudė šviežioms sultims. Įprastu užsiėmimu tapo rinkti žoles, pušų ūglius ar kadugio šakeles vonioms. „Važiuodavome su vyru ir siaubdavome jaunuolynus, nes kasdieniams ekstraktams reikėdavo daug vaistingų augalų. Kiekvieną rytą kaisdavau puodą vonių nuovirams. Pusvalandį pavirę, augalai vandenyje likdavo iki vakaro, kad pritrauktų, o tada pildavome į vonią. Dominyka pusvalandį sėdėdavo vonioje. Vėliau voneles darydavome plastmasiniame bake, kad taupytume vandenį. Dažniausiai tame bake mergytė ir užmigdavo, nes malonus žolių kvapas ramina, o šiltas vanduo atpalaiduoja. Tada išsitraukdavau iš bako ir miegančiai darydavau kompresus. Kartais ant sąnariukų dėdavau šiltų avižų, kartais – medaus su mumijo ar liepų užpiltine. Kuo tik aš jos netepiau!“,- pasakoja mama.
Sustingę sąnariukai pradėjo lankstytis. Rūta sako, jog nebuvo nė vienos dienos, kad ji pamirštų ar atliktų ne iki galo procedūras. Jos viduje apsigyveno kažkoks sąžinės detektorius. Rūtai pritarė ir vyras Audrius.
Tikėdami, kad dukrai padės liaudies medicina, trims metams Juškai atsisakė kelionių ir svečiavimosi, nes keliauti su savo maistu ir nuovirų puodais buvo sudėtinga. Tik kartą į močiutės septyniasdešimtmetį jie išvažiavo su nakvyne, bet pasiėmė žoles ir plastmasinį baką. Tą vakarą, kaip paprastai, Dominyka užmigo kvepiančiame vaistažolių nuovire, rudame kaip alus…
Dieta
Iki ligos Dominyka buvo visko ragavusi – ir saldainių, ir šokolado, ir tortų. O pagal Molovičko paskirtą dietą jos maistas turėjo būti visiškai švarus. Ryte atsikėlusi mergaitė turėdavo išgerti vaistažolių nuoviro, o pusryčiams tik natūralių greipfrutų sulčių. Jokių „iš pakelių“ ir jokių konservų! Kas keisčiausia, nuo pat pirmos dienos kartokas sultis Dominyka mielai gėrė. Apie 12 valandą jau galėdavo pakramtyti vaisių ar morkų. Pietums mama ligoniukei virdavo tik baltos mėsos ( vištienos, triušienos ar kalakutienos be druskos ir tik su žolelių prieskoniais), kartais žuvies. Mėsa būdavo patiekiama su žaliomis daržovėmis be bulvių. Vakarienei – troškintos daržovės. Vandenyje virtos košės į racioną buvo įtrauktos tik po kokių 3 metų. Jokių miltų gaminių, pieno, net duonos, jokių saldumynų, cukraus, riebalų. Saldumynų poreikį Dominyka tenkindavo džiovintais vaisiais ar medumi, tačiau ir tuo nepiktnaudžiaudama. Neribotai galėjo valgyti tik salotas, obuolius, bananus, vynuoges.
Kad būtų lengviau, keletą mėnesių Rūta palaikė dukrytei kompaniją ir maitindavosi tokiu pat maistu, kaip ir ji. „O kaip kitaip būčiau įrodžiusi vaikui, kad ji turi valgyti be druskos ir be cukraus, jei mes maitinamės visiškai kitaip?“,- sako Dominykos mama. Jei svečiuose kas siūlydavo sausainį, Dominyka purtydavo galvelę, kad jai negalima ir geriau kramtydavo džiovintų bananų gabaliukus. Rūta įsitikino, kad skonis iš tikrųjų yra suformuojamas dalykas. Dominyka įprato prie sveiko maisto ir neprašo kitokio.
O ir visa Juškų šeima pradėjo gyventi sveikiau – valgo tik nesūdytas virtas bulves, vengia aštrių, natūralų skonį užgožiančių prieskonių.
Liga sustojo
„Niekam nesakau, kad mes pasveikome,- sako Rūta,- tiesiog džiaugiuosi, kad dabar Dominyka gyvena be vaistų. Kiekvienais metais nuvažiuojame pasitikrinti į Vilnių pas gydytoją Panavienę. Pradėjus gyventi pagal A.Molovičkos rekomendacijas, važiavau į Santariškes pas docentę drebančia širdimi. Juk tradicinė medicina gana skeptiškai vertina visokius žiniuonius ir žolininkus. Tačiau mūsų gydytoja sureagavo labai normaliai. Kadangi tai lėtinė liga, su kuria reikės žmogui gyventi visą gyvenimą, toleruotinos visos priemonės, nuo kurių ligonis jaučiasi geriau. Jeigu įmanoma sumažinti vaistų dozes arba net visai jų atsisakyti, nepakenkiant sveikatai, kas čia blogo? Gydytoja Panavienė sakė, ko tik tėvai neišbando!
Reumatologė pati skatina alternatyvias gydymo preimones, kurios negali pakenkti sveikatai, o palengvina ligonių gyvenimą.“
Liaudiški metodai auginant vaikus
Domėdamasi netradicine medicina, Rūta išmoko gydyti ne tik sąnarių ligas be vaistų. „Kartą nebuvo poliklinikoje ausų gydytojo,- pasakoja ji ekstremalų atvejį,- o Dominykai supūliavo ausis. Ką daryti?
Antibiotikų iš karto duoti nesinori. Atsiverčiau užrašus, pasidėjau A.Molovičko knygas ir skaitau, ką tokiu atveju daryti. Ėmiausi didelės atsakomybės – nutariau pabandyti specialius lašiukus. Po trijų dienų gydytojas net nerado, kurioje ausyje būta uždegimo. Temperatūrą moku numušti be jokių paracetamolių. Pasakiškai muša greipfrutų sultys, o visų geriausia – šlapios kojinės. Medvilninės drėgnos kojinės maunamos ant kojų, ant viršaus – dvejos vilnonės, ir temperatūra po 10 minučių ima kristi.“
Žiemai Rūta ruošia citrinų patiekalą. Citrinos žievelę reikia labai švariai nuplauti šepetėliu, galima net ir su soda, perpilti karštu vandeniu ir visą citriną supjaustyti gabaliukais. Kad neliktų kartumo, reikia išimti sėkliukes. Litrinis stiklainis iki viršaus pridedamas citrinų, o viršus užpilamas medumi. Jei medus kietas, jis truputį pašildomas vandens vonelėje, kad suminkštėtų, tik jokiu būdu neaukštenėje negu 50 laipsnių temperatūroje – antraip žus visos naudingos medžiagos. Į litrą citrinų su medumi supjaustoma galvutė česnako – nebijokite, jos skonio nesijaučia, tačiau lieka visos naudingos medžiagos. Tada stiklainį reikia uždaryti ir, sėdint prie televizoriaus, gerai paplakti. Per gripo epidemijas toks užpilas pasakiškas – vaikai jį valgo su apetitu, po keletą šaukštų per dieną.
Pranašautas net invalidumas
Sėkmingai baigusi antrą klasę, Dominyka šiuo metu atostogauja namuose. Kartu su sesėmis mėgsta suptis kiemo supynėse, lakstyti ir maudytis Šventojoje. Jos gyvenimas nesiskiria nuo kitų bendraamžių.
„Jeigu nebūčiau keitusi gyvenimo būdo, nežinau, ar Dominyka dabar būtų tokia, kokia yra,- susimąsto Rūta.- Gal net nevaikščiotų? Jos ligos prognozės liūdnos – mintyse jau ruošiau save vaiko invalidumui. Laimė, kad mūsų atveju viskas pakrypo į gera.“
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
