Ar tikrai medus labai sveikas ir organizmui reikalingas produktas? O gal siūlydami vaikui šaukštelį medaus duodame dar vieną saldumyną ir papildomų kalorijų? Konsultuoja vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja.
Medus – vienas iš labiausiai mitais ir legendomis apipintų produktų. Jau nuo senų laikų medus liaudies medicinoje vartojamas ir kaip maistas, ir kaip vaistas, ir kaip kosmetikos produktas. Bandyta juo ir skausmą slopinti, ir žaizdas, votis dezinfekuoti. Graikai tikėjo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą. Laukinių bičių medų kopinėjo ir valgė jau pirmykščiai žmonės.
Populiariausias natūralus saldiklis
Medus – tai saldus, lipnus skystis, bičių gaminamas iš žiedų surinkto nektaro. Tai vienas iš populiariausių pasaulyje natūralių saldiklių. Daugiausiai pasaulyje medaus pagamina Kinija – 12 proc., Vokietija – 9 proc., Meksika – 7 proc.. Medaus pagrindą sudaro ir saldų skonį jam suteikia gliukozė ir fruktozė.
Gėlių nektaras į bičių skrandį patenka susimaišęs su jų seilėmis, čia nektare esančią sacharozę fermentai skaldo į gliukozę ir fruktozę. Šitaip apdorotą nektarą bitutės sulipdo į korius, kur jis iki galo subręsta, sutirštėja.
Kuo tamsesnis – tuo vertingesnis
Meduje yra daugiau kaip 300 įvairiausių biologiškai aktyvių medžiagų. Didžiąją medaus dalį sudaro angliavandeniai: gliukozė, fruktozė, sacharozė, maltozė. Meduje yra apie 19 proc. vandens, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio). Kuo tamsesnis medus, tuo daugiau mineralinių medžiagų jame yra: tamsiame meduje yra 14 kartų daugiau mangano, 4 kartus daugiau geležies, 2 kartus daugiau vario nei šviesiame meduje.
Grikių medus yra itin vertingas, jame yra 25 kartus daugiau mineralinių medžiagų nei liucernų meduje.
Meduje yra vitaminų (vitamino C, tiamino, riboflavino, niacino, pantoteno rūgšties), jei medaus vartojame saikingai, vitaminų tikrai neperdozuosime.
Meduje yra ir hormonų, fermentų, fitoncidų, baktericidinių bei eterinių medžiagų. Medus turi ir aktyvinančių imunitetą savybių.
Ar vertingas sukietėjęs medus?
Kiek pastovėjęs namuose medus pradeda kietėti, „cukruotis“. Tas cukravimasis medaus maistinės vertės nesumažina, tai procesas, kurio metu susikristalizuoja sacharozė ir gliukozė. Fruktozė nesicukruoja, todėl kuo daugiau meduje yra fruktozės, tuo ilgiau jis gali išbūti nesusicukravęs. Kaip greitai medus susicukruos, priklauso nuo daugybės įvairiausių veiksnių: iš kokių augalų medus buvo surinktas (akacijų medus nesusicukruoja net iki 2 metų, o iš kryžmažiedžių surinktas medus pradeda cukruotis jau po kelių dienų). Priklauso ir nuo oro (kada nektaras buvo renkamas), nuo medaus laikymo sąlygų (kuo vėsesnėje patalpoje laikomas, tuo greičiau susikristalizuoja – esant 14–20ºC, susikristalizuoja gana greitai, o esant apie 30ºC, gali ir visai nesusicukruoti).
Medaus rūšys
Medaus spalva ir skonis priklauso nuo augalų, iš kurių buvo surinktas nektaras, nuo metų laiko, nuo regiono, kuriame renkamas. Pavyzdžiui, lietuviškas viržių ar liepų medus gali būti visiškai kitokio skonio, kvapo ir spalvos nei itališkas, kaukazietiškas ar kanadietiškas. Kai kurių augalų nektaras turi nuodingų žmonėms medžiagų, kurios nekenkia bitėms, todėl nereikia pamiršti, kad medų bitės vis dėlto renka ne žmonėms, o sau.
Medaus rūšys:
Lauko augalų medus.
Miško augalų medus.
Akmeninis medus – tai laukinių bičių medus, randamas uolose ar drevėse.
Lipčiaus medus – itin vertingas, iš augalų lapų ir spygliuočių išskiriamo lipnaus skysčio, arba iš vabalų išskiriamo skysčio.
Spygliuočių medus – jame itin daug vitamino C.
Piktžolių medus – kartoko skonio.
Vaismedžių medus.
Akacijų medus.
Dobilų medus – didina skrandžio rūgštingumą.
Kiaulpienių bei rapsų medus – mažina skrandžio rūgštingumą.
Saulėgrąžų, viržių, klevų, barkūnų, aviečių, liucernų ir kiti medūs.
Lietuvoje visas medus yra daugiau ar mažiau mišrus.
Kur laikyti medų
Laikyti medų geriausia tamsioje, kiek vėsesnėje patalpoje, nes, laikant apšviestose vietose ar saulėje, prastėja medaus kokybė. Galima medų laikyti ir šaldytuve, ne pačioje vėsiausioje vietoje, 5–10 laipsnių temperatūroje. Sandėliuoti jį reikėtų stikliniuose, moliniuose indeliuose arba medinėse statinaitėse, uždengus plastikiniu dangteliu.
Nepatartina laikyti plastikiniuose, geležiniuose ar variniuose induose, nes tuomet jame esančios rūgštys reaguoja su indo sienelių cheminiais junginiais, ir tokiu medumi ilgainiui galima smarkiai apsinuodyti.
Patekus į indą su medumi bent trupučiui vandens ar druskos, medus gali gana greitai prarūgti. Putelė esanti medaus paviršiuje perkant išduoda, kad jis yra per daug vandeningas, iš korių išsuktas dar iki galo nesubrendęs, nes tuomet jo išsukama daugiau, toks medus irgi gali prarūgti.
Kaip atskirti nesąžiningus bitininkus
Centro ir Šeškinės poliklinikos, Vilnius
Kai kurie bitininkai, siekdami gausesnio medaus derliaus, maitina bites cukraus sirupu, deda į medų cukraus pudros, krakmolo, želatinos, miltų, kartais pernykštį medų pakaitina, kad ištirptų, ir supilsto į naujus indelius. Tokį „netikrą“ medų išduoda vienas patikimas požymis – jis niekada nesusicukruoja. Be to, jis būna mažiau aromatingas, ne toks tirštas, mažiau saldus, be žiedadulkių priemaišų. Netikrą medų patrynus tarp pirštų susidaro gumulėliai, nuo gryno medaus be priemaišų jie nesusidaro.
Medaus pritaikymas
Su medumi galima konservuoti vaisius, jis prailgina kepinių šviežumo laiką, pagerina kepamos mėsos skonį. Medus yra saldesnis už cukrų, todėl jį vartodami sumažinsime suvartojamų kalorijų kiekį. Geriausiai pasisavinamas medus kartu su kitu maistu.
Ištirpintas šaltame vandenyje arba vartojamas prieš valgį medus didina skrandžio rūgštingumą, gerina apetitą. Ištirpintas šiltame vandenyje medus mažina skrandžio rūgštingumą, todėl tinka esant „rėmens“ problemoms.
Medus, ištirpintas šaltame vandenyje ir išgertas, likus 1–2 val. iki pietų ar vakarienės, skystina vidurius, tad šia savybe galite pasinaudoti, jei jūsų vaiką vargina vidurių užkietėjimas.
Meduje esantis propolis naikina virusus ir bakterijas, malšina skausmą, veikia antiuždegimiškai.
Medus ir alergija
Medus yra ne tik maistas ir vaistas, bet jis yra ir ganėtinai stiprus alergenas, todėl neskubėkite duoti medaus kūdikiui, nors jis ir didina organizmo atsparumą bei padeda kovoti su daugeliu bakterijų.
Iki vienerių metų amžiaus kūdikiams medaus išvis nereikėtų duoti, virš metų – ne daugiau kaip 1 arbatinį šaukštelį kas antrą dieną, jei vaikas nėra alergiškas.
Gana neretai pasitaiko kryžminės alerginės reakcijos tarp žiedadulkių ir medaus bei kitų bičių produktų. Alergiškų ne tik medui, bet ir žiedadulkėms, dulkėms ar bet kokiam maistui tėvų vaikams nederėtų duoti medaus iki 4 metų, vėliau, jei vaikas nealergiškas, galima duoti, bet ne daugiau kaip vieną arbatinį šaukštelį per dieną.
Nėščioms bei žindančioms nealergiškoms moterims medaus galima valgyti po arbatinį šaukštelį kas antrą dieną, alergiškoms nepatartina vartoti nei nėštumo, nei žindymo metu. Pasireiškus alergijai, medaus vaikučiui reikėtų nebeduoti bent pusę metų. Naudoti kaip kosmetinę priemonę vaiko odelei tepti medų nepatartina, nes tuomet irgi galima sukelti organizmo alerginių reakcijų.
Karštis naikina gerąsias savybes
Medus gerina virškinimą, smegenų veiklą bei širdies ir kraujagyslių būklę, tačiau nereikėtų dėti jo į karštą arbatą ar pieną, košę, nes aukštesnėje kaip 32–33 laipsnių temperatūroje medaus gerosios savybės gana greitai susilpnėja. Daugiau kaip dvejus metus išlaikytas medus irgi praranda gerąsias savybes, todėl valgyti jį reikia kuo šviežesnį, nesandėliuoti. Kai kuriems vaikams medus sukelia vidurių pūtimą ir pilvo dieglius, kuo jaunesnis vaikas, tuo didesnė tikimybė, kad ši nepageidautina reakcija gali pasireikšti.
„Mamos žurnalas“
