Skaitykite trijų vaikų –Bernadetos (6 m.), Gerdos (4 m.), ir Jurgio (1 m. 7 mėn.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.
Aprengti vaikus: misija neįmanoma
Vasaris. Tiesą pasakius, man patinka žiema. Smagu žiūrėti, kaip sninga. Smagu lėkti rogėmis nuo kalno. Ryte basomis išbėgti į verandą su maišeliu žemės riešutų kėkštams. Ir kartu su trimis snieguotais žmogeliukais, suvirtus į pusnis, daryti angelus. Bet yra vienas „bet“… Žiemą vaikus reikia rengti. O tai mūsų šeimoje prilygsta stichinei nelaimei. Štai Jurgis rodo pirštu į kabantį kombinezoną ir neša man savo batus – nori į lauką. Tačiau kol jį aprengiu, išpila devyni prakaitai. O kai ateina eilė pirštinėms, užstringame ilgam. Mažasis slepia rankytes už nugaros ir atkakliai purto galvą: „ne-a, ne-a“.
Ne ką geriau sekasi su Gerda. Jei šiaip ne taip per pusvalandį įkalbu apsimauti kelnes, staiga paaiškėja, kad megztinio ji nesivilks už jokius pinigus. Arba kelnės, arba megztinis! Į Bernadetą dėmesio nebekreipiu. Tiesiog jo nebeužtenka. Kartą, kai Bernadetai buvo beveik dveji, aš visa suplukusi įkalbinėjau ją apsirengti, o ji, stovėdama kambaryje nuogut nuogutėlė, nepaliaujamai klykė. Priežastys buvo dvi: ji norėjo eiti į lauką ir nenorėjo rengtis. Tada man trūko kantrybė, ir atidariau duris – eik!
Bernadeta išėjo, po sekundės grįžo, paprašė apauti batus ir va taip – nuoga, tik su batais – išėjo į sniegu užverstą kiemą stumdyti lėlių vežimėlio. Ne ne, paskui ji nesusirgo, bet ir karai dėl žieminių drabužių nepasibaigė.
Kitą žiemą, kol aprengdavau Gerdą, pirmoji į lauką išleista Bernadeta tuos drabužius nuo savęs tiesiog nusiplėšdavo. O mašinoje būtinai turėdavo nusiauti žieminius batus, net jei šaltukas spausdavo išties nejuokais. Beje, kartą mano užsispyrėlė išėjo roginėti kombinezoną apsivilkusi tiesiai ant apatinių drabužėlių. Ne todėl, kad man buvo trūkusi kantrybė. Tiesiog apsirengė savarankiškai, o aš patikrinau tik „galutinį variantą“ – su kombinezonu ji atrodė nepriekaištingai. Grįžo sužvarbusi iki kaulų smegenų, todėl buvo kaipmat paguldyta į karštą vonią su puodeliu karštos arbatos rankose. Na, o aš net pykti negalėjau, tik kikenau į kumštį – štai, kokia „atsakinga“ mama esu. Taigi žiema, nepaistant jos trapaus, nepakartojamo grožio, tikrai nėra mėgstamiausias mano metų laikas. Užtat vasarį mudu su Mindaugu švenčiame savo gimtadienius…
Papasakok, kaip tu buvai maža
O kai ruošiamės tėtės ar mano gimtadieniui, leidžiu vaikams neiti į darželį. Tada jie piešia dovanas-piešinius, kepame sausainius, traukiame iš lentynų albumus su mūsų vaikystės nuotraukomis, o aš nesipriešindama visą dieną pasakoju mėgstamiausias mergaičių istorijas – kaip aš buvau maža.
Mindaugas tokių istorijų nepasakoja. Kad ir kaip tėtę provokuoja dukros, jis ramia sąžine tvirtina – aš mažas nebuvau! Užtat man tenka paplušėti iš peties, rausiantis po savo vaikystės prisiminimus.
Pasakoju, kaip būdama maža kramtydavau nagus, o suaugusieji mane gąsdindavo, esą, jei nesiliausiu, gydytoja užteps man ant nagų juodo tepalo. Užtat kai susirgau bronchitu, nuo atėjusios gydytojos pasislėpiau po stalu. Išlįsti nesutikau nė už ką, net gydytojai prisiekus, kad juodo tepalo ji su savimi neturi. Tai mėgstamiausia Gerdos istorija.
Pasakoju, kaip ketvirtoje klasėje, eidama į mokyklą, pamečiau kuprinę. Įsivaizduojate? O kaip tada raudojau! Pasirodo, aš ją palikau autobuso stotelėje, o pro šalį ėjęs milicininkas rado, nuėjo į mūsų mikrorajono biblioteką, pagal pavardę, užrašytą ant sąsiuvinio, sužinojo adresą ir kuprinę atnešė namo.
Iki šiol jaučiu begalinę pagarbą policininkams, o tam pareigūnui – dar ir begalinį dėkingumą. Ir nors nelabai tikiu, kad dabar jis galėtų skaityti „Mamos žurnalą“, vis tiek sakau didelį AČIŪ su visomis palūkanomis už prabėgusius metus.
Bernadeta dievina istoriją apie tai, kaip antroje klasėje gavau pirmąjį ketvertą (tuomet vertinimo sistema dar buvo penkiabalė) ir, eidama mokyklos koridoriais, verkiau nesavu balsu. Direktoriaus pavaduotoja, tuomet pamačiusi mane šitaip raudančią, ilgai ramino, nors dabar manau, kad sužinojusi tų ašarų priežastį, turėjo didvyriškai tramdyti juoką. Tiek čia tos bėdos! O viskas buvo paprasta kaip du kart du: mano teta man vis kartodavo, kad už mane keleriais metais vyresnė Kaune gyvenant Dalytė, į kurią norėjau lygiuotis visu kuo, mokosi tik penketukais. Nurimau tik tuomet, kai teta „prisiminė“, kad vieną ketvertą Dalytė vis dėlto yra turėjusi.
Ir labiausiai už viską užaugusi norėjau būti valytoja. Svajodavau, kaip gražiai viską tvarkysiu, valysiu, kaip gera žmonėms bus vaikščioti švariais šaligatviais, kaip žiemą niekas niekada nepaslys ir nenukris, mat kelsiuosi anksčiau už visus ir nuo šaligatvių nugramdysiu visus ledus…
Na, o apie niekada vaiku nebuvusį tėtę mergaitės išsiklausinėja močiutės. Pasirodo, mūsų tėtė – ohoho!
Jį ir elektra yra papurčiusi (vis per tą smalsumą!), ir net pagrobti kažkas mėgino. Žodžiu, tokio tėtės galima tik pavydėti.
Kaukolės tėtukui
Kol pasakoju, vaikai rūpinasi dovanomis. Aš ir pati mėgstu rankų darbo dovanas, ir mergaites mokau, kad tokios dovanos – pačios šauniausios. Tad užsiėmę esame visi: aš Mindaugui bandau nuvelti violetinę Milka karvę (jau trečius metus bandau, bet vis nepavyksta), o vaikai piešia piešinius. Jurgis darbuojasi kreidutėmis, net dulkės rūksta. „Va! Va!” – šaukia rodydamas į spalvų raizgalynę. O jei užsisvajojusi nekreipiu dėmesio, šaukia dar garsiau. Tiesą sakant, labiausiai jam patinka piešti ne ant popieriaus lapo, o ant grindų. Tačiau tokie piešiniai ilgai negyvena. Šiek tiek pasigrožėjusi imu ir nušveičiu.
Mergaičių piešiniai subtilesni. Man jos dovanoja popieriaus lape atgijusias karalystes ir karalaites, o savo mylimam tėtukui piešia… kaukoles! Mat kartą mūsų vėjavaikis tėtukas nusipirko kepurę su kaukolėmis, o aš dar leptelėjau, kad kaukolės, matyt, jam labai patinka. Nuo to laiko kaukolės mūsų namuose tapo šventos. „Mama, aš nupiešiu tėtę. Ir abiejose rankose jis laikys po kaukolę. Vienoje rankoje – kaukolę su ilgais plaukais, o kitoje – su trumpais. Ta, kur su ilgais, bus mama, o ta, kur su trumpais – tėtė,“ – savo planais dalinasi Bernadeta. Ir piešia. O tėtė juokiasi ir pagarbiai pasideda piešinį į lentyną.
Man patinka vaikų piešiniai. Jie nuostabūs, skirtingi ir nepakartojami. Niekada nemokiau jų piešti ir niekam kitam neleidau. Tad jų piešiniuose atsispindi ne išmoktos ir nukopijuotos nepriekaištingos detalės, o visa jų augimo ir brandos istorija, visi vidiniai pokyčiai. Štai prieš kelias dienas Bernadeta, iš susijaudinimo spindinčiomis akimis ir įraudusiais skruostais, man atvėrė didžiulę paslaptį: „Mama, žinai, ką aš supratau? Taigi dangų reikia piešti visai ne taip, kaip aš piešiau – mėlyną liniją viršuje! Juk dangus yra visur, visame lape, iki pat žemės!“ Aš niekada nepamiršo to didžiulio džiaugsmo, kurį jai suteikė šis atradimas. Juk tai užgimė jos širdyje. Ir niekada nepamiršiu jos pirmojo piešinio su dangumi iki žemės. Na, o dabar Bernadeta svajoja, kad, išmokusi megzti, tėtei gimtadienio proga būtinai numegs kojines. Savaime suprantama – su kaukolėmis. O jei mūsų katinui Gustavui netyčia nukristų galva, ji pritaisytų vietoj galvos kokią nors kaukolę, ir tada mūsų tėtė katiną mylėtų labiau už viską.
Gimtadienio vaišės
Paruošę dovanas, einame kepti gimtadienio „torto“. Tiesą sakant, tortą mes jau seniai iškeitėme į sausainius. Tortas – suaugusių mamų darbas, vaikams jį daryti neįdomu. O štai sausainiai – visai kas kita. Turiu nemažą sausainių formelių kolekciją, todėl mano darbas ilgai netrunka: užminkau tešlą ir leidžiu į virtuvę jaunąsias kepėjas. Aišku, jos kaipmat susipeša dėl kočėlo, ir per visą namą nuaidi pravardžiuotės. O jos pas mus originalios: Gerdorė, Gedpa, Gitarė, Girdiza, Gišmidpa, Gešmarė…
Besiklausydama vyresnėlės liejamo nepasitenkinimo savo seserimi, kramtau lūpas, kad neimčiau juoktis balsu. Atrodo, fonetinio kūrybingumo jai tikrai netrūksta. Bet netrukus sesės susitaiko ir darbas einasi kaip iš pypkės. Ant stalo gula cukrumi apibarstyti angelai, briedžiai, žvaigždės, antelės, mėnuliai ir seniai besmegeniai. Gerdai formelės greitai nusibosta, ir ji imasi lipdymo. Aišku, lipdo tėtukui kaukoles. Bėda ta, kad sausainiai be galo greitai iškepa. O vos tik pašaunu skardą į orkaitę, užpuola visos pasaulio bėdos: besiekdamas ant stalo numesto tešlos gabaliuko, nuo kėdės nuvirsta Jurgis, reikia guosti, nešioti, netrukus į pagalbą ima šauktis kuri nors sesė… Kai prisimenu sausainius, iš jų belikę juodi it anglis blyneliai. „Ką darysim?“ – į akis priekaištingai žvelgia Bernadeta. „O gal… Mes čia nieko nematėm, gerai?“ – klausiamai pasižiūriu į vyriausiąją kepėją ir greitai uždarau orkaitės dureles. Ruošiame antrąją sausainių partiją.
Sausainiai, įdaryti pasaka
Taigi tėvų gimtadieniai mūsų šeimoje švenčiami su ugnele. Ateina pasveikinti ir draugai bei seneliai, bet tikrosios gimimo dienos tradicijos bei ritualai taip pat gyvuoja. Smagu, kai galima prisiminti ir padėkoti Dievui už tai, kad būtent tą dieną pasaulyje gimė nuostabus, labai reikalingas ir mylimas žmogus – tėtė ar mama. Smagu vartyti albumus su vaikystės nuotraukomis ir krimsti sesių keptus sausainius. Iš senos nespalvotos nuotraukos į mane žvelgia mano mylimas ežiukas. Jis šypsosi tupėdamas mano glėbyje taip, kaip dabar tupi Jurgis. Niekada su juo nesiskirdavau. Nei dieną, nei naktį. Pamenu, kokia šalta ir nejauki buvo naktis, kai ežiukui nuplyšo galva, ir vietoj jo po antklode bandžiau prie savęs glausti plastmasinį raudoną vėžlį. Jis buvo šaltas ir kietas. Svetimas. Man atrodo, kad tą klaikią naktį aš gerokai paaugau…
Užverčiu albumą ir imu į rankas sausainį. Tai pats geriausias sviestinių sausainių receptas, kurių išbandę esame tikrai ne vieną.
Taigi sausainiams iškepti reikės:
120 g sviesto
100 g miltelinio cukraus
2 kiaušinių trynių
50 g grietinės, ištrintos su žiupsneliu druskos
350 g miltų ir…
Pasakos su laiminga pabaiga
Sviestą ištriname su cukrumi, sudedame kiaušinių trynius, grietinę, persijotus miltus ir išminkome tešlą. Tešlą suvyniojame į maistinę plėvelę ir padedame pusvalandžiui į šaldytuvą. Po pusvalandžio ištrauktą kočiojame, formelėmis išspaudžiame sausainius arba lipdome kaukoles. Aišku, nebūtinai tai turi būti kaukolės. Svarbiausia išsiaiškinti, kas užvis labiausiai patinka tėtukui. Sausainius galima pabarstyti cukraus granulėmis, galima, jau iškeptus, aptepti tirpintu šokoladu ar cukraus miltelių glajumi, bet svarbiausias ingredientas vis tiek yra pasaka. Be jos – nė iš vietos. Galima sekti balsu, jei yra klausytojų, arba mintyse. Bet ji turi būti pradedama sekti tą pačią sekundę, kai į molinį dubenį dunksteli sviestas.
Jos herojai, iš pradžių užkerėti, atskirti vienas nuo kito, nesusipratėliai, kvaileliai turi būti išbandomi, sijojami, maišomi ir minkomi, kočiojami ir deginami kaitrioje liepsnoje, kad ištvėrę visus išbandymus, išsprendę visus uždavinius ir nugalėję visut visutėlius sunkumus, susijungę atgimtų iš naujo, naujam, laimingam, stebuklų kupinam gyvenimui. Gražaus, skanaus, apšerkšnijusio vasario linkime jums visa širdimi!
Su meile – mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
