Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (6 m.), Gerdos (5 m.), ir Jurgio (1 m. 10 mėn.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.
Mamos mėnuo
Kai aš dar buvau maža mergaitė, atvirutes mamai piešdavau kovo 8-osios proga, o gegužė tebuvo smagių paradų, maršų ir vėliavų metas.
Dabar gegužę puošia Mamos diena, todėl man ir tikriausiai visoms mums – mamoms – tai ne tik baltais žiedais išputojusių sodų, bet ir mamų mėnuo. Mėnuo, kai vaikai glėbiais tempia gėles, „gražius“ (rašau kabutėse, nes, reikia pripažinti, jog tą grožį aš įžvelgiu ne visuomet) akmenis, lapelius, šakeles ir net nuskabytus žiedlapius.
Mama, čia tau! O aš, bandydama įdiegti suvokimą, kad be reikalo (vien tam, kad tuoj pat išmestum) nieko negalima skinti, viską merkiu į vazeles ir puodelius, o lėkštelėse kuriu akmenų ir plaukiojančių žiedlapių kompozicijas. Gražus mėnuo. Mūsų namai iš tiesų žydi, o aš džiaugiuosi, kad esu mama ir prisimenu tuos laikus, kai laukiausi savo išsvajotosios pirmagimės Bernadetos. Dievulėliau! Kiek daug aš tada žinojau apie vaikų auklėjimą! Galima sakyti, viską! Kokios akivaizdžios man buvo kitų mamų „klaidos“, kaip man badė akis jų „nemeilė“ savo vaikams, ir kokie vargšai buvo tie „nemylėti“ vaikai. Jau aš tai, maniau, tikrai savo vaikus auginsiu kitaip. Būkite tikri! Mylėsiu juos, būsiu su jais dieną naktį, niekada nepristigsiu kantrybės, duosiu viską, kas tik yra šiame pasaulyje geriausia, o mano vaikai, gražūs ir paklusnūs tarsi angelai, bus man amžinai dėkingi už tokią nuostabią vaikystę, kokios niekas daugiau neturėjo, neturi ir neturės. Juk vaikams reikia meilės, meilės, meilės ir dar kartą meilės – nieko daugiau. Viskas taip paprasta! Ir kaip tos mamos nesupranta?
„Tu kvaila bobyla!!!“ – rėkia dabar man mano penkiametis „angelas“ ir daužo kumščiais ten, kur pasiekia. O aš viduje kunkuliuoju tarsi koks verdantis arbatinukas ir labiausiai pasaulyje noriu tam „angelui“ gerai užploti per užpakalį. Akis už akį! Jaučiuosi pati blogiausia mama visoje visatoje.
Pirmiausia todėl, kad mano vaikas nėra toks mandagus ir paklusnus, kokio iš manęs tikisi močiutės, seneliai, plačioji visuomenė ir aš pati, o be to, dar ir todėl, kad noriu užploti. Nors verk. Visa laimė, kad praėjus dešimčiai minučių, mes su Gerda jau sėdime apsikabinusios, o Bernadeta netveria juokais, vis kartodama žodį „bobyla“. Tiesą pasakius, man jis taip pat labai juokingas. Ir kaip ji tokių sugalvoja?
„Mama, aš labai atsiprašau, kad tave įskaudinau,“ – apsikabinusi kaklą mažomis rankelėmis šnabžda man į ausį mano mažoji ir žiūri angelo akimis. Aš ją dar stipriau priglaudžiu prie širdies. „Kaip aš džiaugiuosi, kad tu pas mus gimei!“ – sakau, ir tai yra šventa tiesa.
Pu-amas ir panašūs baubai
Tačiau progų pasijusti bloga mama – per akis. Daugiau, nei galima įsivaizduoti. Prisimenu, kaip prieš septynerius metus, kai gimė Bernadeta, anytos įkalbėta pabandžiau jai duoti čiulptuką. O siaube! Vaikas man atrodė tarsi su antsnukiu. Užkimšta! Verkdama prisiekiau, kad daugiau niekada, niekada, niekada!
Abi mano dukros ir užaugo be čiulptuko. Jurgis iki metų ir aštuonerių mėnesių čiulptuką gaudavo tik tada, kai reikėdavo užmigusį aprengti ir išstumti miegoti į lauką (čiulptuką vikriai įkišdavau vietoj krūties, prie kurios jis užmigdavo, tuomet net ir rengiamas žmogelis nepabusdavo). Na dar tuomet, kai migdyti apsiimdavo tėtė. Ir ką jūs manote? Kai tik pradėjome po truputį atsisveikinti su mamos pienuku, vyrukas susirado čiulptuką, ir štai jau pora mėnesių, kaip jo iš burnos nepaleidžia nė minutei. Nė minutei! Pačiulpia net valgydamas tarp kąsnių! „Pu-ama, aūūū!“ – šaukia vaikštinėdamas po kambarį ir naršydamas visus kampelius, kai pameta savo „antrąjį aš“ iš rankų ir akių. Pu-ama todėl, kad tai yra am(as), kurį reikia išspjauti (padaryti pu). Žinau, pati kalta. Tačiau¬ kol kas jaučiuosi beviltiškai nepasiruošusi atlaikyti lavinos didžiulių skandalų dėl „dingusio“ pu-amo, todėl tiesiog raudonuoju iš gėdos, kai viešose vietose už rankos veduosi kone dvimetį savo vaiką „su antsnukiu“.
Ne, aš tikrai nemanau, kad tos mamos, kurios duoda savo vaikams čiulptuką nuo gimimo, yra blogos.
Manau, kad kiekvienos mamos santykis su savo vaiku yra labai ypatingas, ir tik ji pati gali pasverti bei nuspręsti, kas yra gerai jiems abiems. Tiesiog jaučiuosi išdavusi savo idealus. Bet tikriausiai yra taip, kad šitokios patirties man labai reikėjo. Na, kad ir tam, jog neskirstyčiau vaikų į „čiulptukinius“ ir ne. Todėl dabar tiesiog kantriai laukiu, kol tarp mano sūnaus ir pu-amo atsiras koks mažytis plyšelis, properšėlė, kuri leis man tarp jų dviejų įsiterpti. O vakarais dūkstame vienas iš kito atiminėdami tą nelemtą pu-amą, net dulkės rūksta, ir, prisiekiu, tokių dūkimų neiškeisčiau į nieką kitą.
Ir kokia gi jūs motina!
Būna, kad „blogos mamos mygtuką“ nuspaudžiu visai ne aš pati, o kas nors, ko aš net nepažįstu. Kartą, kai ryte nepavyko užvesti mašinos, į darželį susiruošėme pėsčiomis. Gerą galą kelio šlepsėjome nuo namų iki troleibusų stotelės, važiavome troleibusu, ir dar kone kilometras laukė nuo troleibusų stotelės iki darželio. Todėl labai apsidžiaugiau, kai pamačiau atvažiuojantį autobusą, kuriuo tikėjausi pavažiuoti vieną stotelę ir tą kelią sutrumpinti perpus. Suvirtome į jį visa smagi kompaniją: aš, Jurgis vežimėlyje-skėtuke ir dvi čiauškutės sesės. Pasižymėjau talonėlį ir staiga pamačiau, kad šis autobusas suka visai ne ten, kur man reikia! O kita stotelė labai labai toli! Šūktelėjau vairuotojui – galbūt jis galėtų sustoti ir mus išleisti? O tada išgirdau tokį pamokslą, kokio net griežčiausias klebonėlis per visą savo gyvenimą niekam nėra sumojęs išpilti. Ir tai, kad skaityti nemoku, ir tai, kad esu baisi motina (su trim vaikais, o galvoje vėjai švilpia!), ir dar kažką, ko jau net nebegirdėjau, nes iš visų jėgų stengiausi nepravirkti iš gėdos.
Buvome autobuso viduryje, o šalia išsižiojusios iš nuostabos ir net nemirksėdamos stovėjo mano dukros. Išsikalbėjęs vairuotojas vis dėlto sustojo, ir aš, padėkojusi, nėriau pro duris daug greičiau, nei tai įmanoma su vežimu ir trimis vaikais. „Mama, o ką tas diedas tau sakė?“ – paklausė Gerda. Tikriausiai norėdama gauti dar vieną adrenalino porciją. Na kaip čia dabar pasakius? Sakė, kad esu labai bloga mama! Ir ašaros pasipylė upeliais. Na argi ne kvaila bobyla? Juk aš mačiau tą užrašą ant autobuso, dabar prisimenu, kad mačiau, tik… net nenutuokiau, kur tas maršrutas driekiasi. Tikėjausi, kad ten, kur reikia man.
Bandydami įveikti gerokai prailgusį kelią, pasakojomės visokius niekus. Mano kišenės akimirksniu prisipildė pernykščių per žiemą išmirkusių kaštonų, „gražių“ akmenukų ir šakelių, o mergaitės iš kailio nėrėsi, besistengdamos mane paguosti. Matėme keliu skuodžiantį šimtakojį, skaičiavome pravažiuojančius automobilius, o Jurgis, iš burnos išsitraukęs pu-amą, mėgdžiojo varnas: „Kahh, kahh!“
Buvo smagu. Ir visdėlto esu labai dėkinga vairuotojui, kad jis sustojo, nes kitaip… Kitaip į darželį mes tebekulniuotume iki šiol.
Jie gimė iš manęs?
Tas „blogos mamos sindromas“ varo mane iš proto, nes aplinkui imu matyti vien tik „geras“ mamas. Kitas.
Į jas nežvairuoja praeiviai, nes jų dukros nesumoja vieną rytą išeiti į miestą apsivilkusios išaugtą tėtės pižamą ir suplyšusias pėdkelnes, kaip kartą sugalvojo Gerda ir nė už ką, nė už jokius pinigus, nė per nago juodymą nesileido įkalbama pakeisti nors menkiausią aprangos detalę. Jų bent jau nebara autobusų vairuotojai. Nors, tiesą pasakius, net neabejoju, kad ir jas kartais apninka tas baisusis „blogos mamos sindromas“. Net ir tas, kurių autobusų vairuotojai nebara niekada. O jei jau rimtai, tai dabar aš dažnai tiesiog žaviuosi savo „kolegėmis“ – kitomis mamomis. Su vienomis pasikalbame prie arbatos puodelio, kitų istorijas skaitau žurnaluose ir vis negaliu atsistebėti jų kantrybe, švelnumu, tvirtumu, žinojimu, mokėjimu nustatyti ribas. Ir aš joms visoms mažumėlę pavydžiu, nes, pagimdžiusi trečiąjį vaiką, staiga supratau, kad apie vaikus neišmanau visiškai nieko ir žvelgiu į juos tarsi į ateivius iš kitos planetos.
Kaip keista, kad tas mažas berniukas, kurį niurkau ant lovos vis bandydama „nukąsti“ nosį, gimė iš manęs. Kad kažkada mačiau ekrane jo plakančią širdelę ir negalėjau sulaikyti ašarų, nes jis buvo gyvas!
Jis kvatodamas šaukia „ne, ne“ ir spurda kaip žuvytė, bandydamas pasprukti nuo tokios „nosėdos rajūnės“. Ar tai šitas vaikas dar taip neseniai traukė iš krūties mano pieną, kad net ausys linko? Žiūriu į išstypusią savo vyriausiąją dukrą, ir nesuprantu, kaip ji galėjo tilpti į mano pilvą? Ar ji tikrai iš manęs?
Prisimenu, kaip ilgai aš mokiausi kalbėti „jos kalba“, kartkartėmis vis pristigdama tos nelemtos kantrybės ir puldama į juodžiausią neviltį, nes gerus dvejus metus ši mergaitė visus savo norus išsakydavo tik miglotomis užuominomis, o aš turėdavau atspėti, ko ji nori iš tiesų. Ne, ji tiesiog negali būti mano… O kai apkabinu savo vidurinukę Gerdą, net graudinuosi, kad ji apskritai leidžiasi apkabinama. Aš jos mama? Aš jai reikalinga? Šitam angelui ežerų akimis? Ką aš jai galiu duoti? Ką? Nes viską, viską ji jau turi, turi nepalyginamai daugiau už mane.
Et, juk bala nematė tų praeivių. Gal kada nors vaikščioti gatvėmis su vintage pižamos marškinėliais ir skylėtomis pėdkelnėmis bus net ir labai madinga. Aš myliu savo vaikus ir kiekvieną dieną mokausi mylėti juos dar labiau. Tos svajonės apie idealią mamystę bei idealius vaikus man dabar atrodo beviltiškai juokingos. Galbūt aš ir nesu labai gera mama, bet stengiuosi ja būti. Stengiuosi pripažinti ir taisyti savo klaidas, o tokia patirtis, manau, vaikams irgi yra labai reikalinga. Taip kartu mes augame. Aš padedu augti jų kūnams, o jie – manajai sielai. Nes jei ne jie, mano patys brangiausi mokytojai, aš taip ir mirčiau neužaugusi. Garbės žodis. Todėl sakau ačiū jiems, kad gimė, kad sutiko palikti savąsias žvaigždes tam, jog nusileistų čionai, į tą „kvailą pasaulį“ („jūsų kvailą pasaulį“ – sako supykusi Gerda), ir padėtų mums, mamoms, išsiskleisti, tarsi gražiausiems gegužio žiedams. Ačiū už mamos mėnesį. Ir mamos gyvenimą. Ačiū.
Mamos pusryčiai
O savo „praktišką“ pabaigą norėčiau pasukti skania linkme. Neseniai atradau nuostabiausius pusryčius, kuriais mėgaujuosi taip dažnai, kaip tik nepamirštu nusipirkti kefyro. Jie vadinasi „mamos sumuštinis su rikota“. Receptas – neįtikėtinai paprastas. Reikia nusipirkti 1 litrą kefyro ir parai įkišti į šaldiklį.
Vakare prakirpkite sušalusį pakelį, kefyro ledą dėkite į dviguba marle išklotą koštuvėlį, ir pakabinkite nuvarvėti – ryte koštuvėlyje rasite puikiausios tepamosios rikotos! O sumuštinis tebūna toks, kokio geidžia mamos širdis. Man labai skanu tą kefyro sūrelį tepti ant riešutų ir džiovintų vaisių duonos, kurios parsinešu iš ūkininkų turgelio. Ant viršaus galima užbarstyti daigintų saulėgrąžų (prieš daiginant jas būtina kuo daugiau kartų perplauti) ar kitų sėklelių, kapotų žalumynų, prieskoninės druskos, kmynų, užsidėti griežinėlį agurko ar ridikėlių. Galima sumaišyti sūrelį su trupučiu cukraus ar mirkytais džiovintais vaisiais (jei verkiant reikia ko nors saldaus). Bet svarbiausia – susikurti gražų ritualą. Viena mano draugė išdavė paslaptį – jos devynerių mėnesių sūnus atsisako pusryčiauti, kol ant stalo nedega žvakė!
Mat jie turi tokį slaptą pusryčių ritualą: mama paruošia pusryčius jam, sau, sėda prie gražiai papuošto stalo, užsidega žvakę, įsijungia gražios muzikos ir abu neskubėdami pusryčiauja. Ir jokios rytinės sumaišties ar paskubomis nuryjamų kąsnių! Štai taip! Mano draugė sako, kad labai norint, viską galima susidėlioti. O pusryčiai – svarbiausia, nes kaip pasiklosi, taip išmiegosi, arba, šiuo atveju, kaip atsikelsi, taip ir žygiuosi! Linkiu jums paties svaigiausio ir gražiausio žydėjimo, pilnų kišenių „gražių“ akmenukų ir pilnų saujų žiedų žiedelių. O svarbiausia niekada nesustoti augti ir skleistis ir niekada nepamiršti, kas iš tiesų mus augina.
Su meile – ne tokia jau bloga mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
