Antrieji vaiko metai. Lapkritis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (7 m.), Gerdos (5 m.) ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Kelionė į save
Yra daugybė žmonių, kurie lapkričio paprasčiausiai nemėgsta. Jis tamsus ir niūrus, šaltas ir labai šlapias. Ir daugelis mano pažįstamų tiesiog dantis sukandę bando šį mėnesį kaip nors ištverti, kad tik greičiau sušvistų Kalėdoms pasipuošusios virtinos, imtų skambėti šventinė muzika, prisnigtų ligi kelių ir viskas suspindėtų švara bei baltumu. Negaliu su jais nesutikti. Tas žemės nuogumas, kurį atidengia paskutinis rudens mėnuo, tikrai nėra gražus ar viliojantis.

Mažų mažiausiai jis kažkoks nejaukus, atvirai pasakius, verčiau jau jo visai nebūtų.

Bet vis dėlto man patinka šis mėnuo. Ir slapčia nuo visų aš jo labai laukiu. Man patinka stebėti, kaip nupurčiusi paskutinius nurudusius lapus, gamta ima ruoštis mažajai mirčiai. Man patinka šalta rudens migla ir sunkūs juodi debesys, sujungiantys dangų su žeme. Juk aš žinau – mirties nėra. Ratas apsisuks, ir vėl ateis pavasaris. Ir žvelgdama į šalnos pakąstą suvytusią žolę, aš vėl pradedu kelionę į save. Kelionę, į kurią leistis vasarą nebūna laiko, nes gyvybe trykštantis pasaulis kviečia būti kartu, o žiemą, įsitraukusi į švenčių ir linksmybių sūkurį, savo laiką tiesiog išbarstau pavėjui.

Šaltos saulėtos lapkričio dienos sutviska tokiu skaidrumu, kad, rodos, jau nebegali atskirti, kur šis pasaulis dar yra šis, o kur jau kitas. Ir, žiūrėdama į savo atspindį lediniame, bet dar neužšalusiame ežere, taip noriu paimti ir iš to kito pasaulio už rankos išsitraukti save. Tarsi Bertolucci filme apie mažąjį Budą.

Išsitraukčiau ir paklausčiau: „Kas aš esu?“ Nes šis klausimas jau seniai man neduoda ramybės. O tuo metu, kai purvinas dangus ima maišytis su drumzlina žeme, kai kosintys, čiaudantys ir nosimis šniurkščiojantys vaikai susėda aplink židinį pasižiūrėti degančios ugnies, o katinas išbėga į lauką tik penkioms minutėms, širdį sušildo tokie jausmai, kuriems išreikšti nėra žodžių. Štai toks tas mūsų lapkritis. Kvailas – pasakytų Gerda. O man – labai brangus.

Mirtis visai nebaisi

Šis mėnuo prasideda viena gražiausių dienų metuose (bent jau man) – Vėlinėmis, Ilgėmis. Tai diena, kai mes prisimename tuos, kurie jau išėjo anapus, kai uždegame žvakeles ir apie juos (o gal su jais) pasikalbame, pamąstome, kai jų ilgimės ir pagalvojame, kad anksčiau ar vėliau išauš tokia diena, kai ir vėl būsime kartu. Paprastai ant palangės sustatome tiek žvakučių, kiek mirusių giminaičių ir draugų prisimename. O mergaitės būtinai uždega žvakelę ir kačiukui Piliui, kuris mirė mūsų namuose prieš trejus metus, būdamas dar visai mažytis, nesugebėjęs įveikti ligos. Kažkodėl galvojau, kad tokia patirtis vaikams turi būti labai skaudi, ir liūdėjau, negalėjusi mažųjų nuo jos apsaugoti. Kačiuką radome negyvą atsikėlusios ryte, labai netikėtai, nes, be jokios abejonės, vylėmės, kad jis pasveiks. Gerdai tada buvo vos dveji, o Bernadetai – ketveri metai. O, kad aš būčiau žinojusi, jog saugoti vaikus reikia nuo visiškai kitokių patirčių! Mano didžiausiai nuostabai, mirtis vaikams nekėlė ir nekelia jokių blogų jausmų. „Mama, tu tik neduok tos gražios suknelės Gerdai kasdien vilkėti, – moko mane Bernadeta, kraustydama iš draugų paveldėtų drabužių maišą. – Ji tokia šventinė, tegu būna skirta tik šventėms, pavyzdžiui, laidotuvėms.“ Nejučia prunkšteliu: laidotuvės – šventė?! Bet mano išmintingoji pirmagimė tęsia nė kiek nesutrikusi: „O ką? Tai argi ne šventė, kai žmogus pas Dievą eina?“ Ir negaliu su ja ginčytis.

Kartą, kai visi kartu nuėjome atsisveikinti su mirusiu mūsų draugo tėveliu, Bernadeta tvirtai pareiškė, norinti mirti jauna. „Kodėl?“ – paklausiau, o širdin įsliūkino kažkoks labai neskanus nerimas. „Aš nenoriu tokia negraži karste gulėti, – ramiai paaiškino mažoji. – Noriu būti jauna ir graži, kai mane laidos.“ Bandžiau paaiškinti, kad negyvas kūnas niekada nebūna gražus, nesvarbu, ar jaunas, ar senas, kad būtent tai, kas mumyse yra gražiausia, ir iškeliauja pas Dievą. Kalbėjau, kad mūsų siela kiekvienais metais tampa vis gražesnė ir gražesnė, ir jei norime į Dangų patekti labai gražios, turime daug gerų darbų žemėje padaryti. Tačiau mano kalbos mergaičių neįtikino. Visa laimė, kad dabar pirmokė Bernadeta taip susižavėjusi savo mokykla, mokytojomis ir mokymosi procesu, jog mirti ji tiesiog nebeturi nei laiko, nei noro. O jei numirtų, sako, būtinai tučtuojau vėl gimtų čia, kad galėtų eiti į tą pačią mokyklą.

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad mirties jos nebijo. Prisipažinsiu, aš, būdama maža, mirties bijojau siaubingai. Pamenu, kaip giliai įkvėpusi pajusdavau, jog tikrai gyvenu, pajusdavau patį gyvenimą, apimantį mane visą, kiekvieną pirštelį, kiekvieną plaukelį, ir apsipildavau ašaromis pagalvojusi, jog kada nors nebegyvensiu. Tiesiog negalėjau suvokti, kad aš dabar esu čia, o kažkada manęs nebebus. Žinoma, tais laikais buvau auklėjama ateizmo dvasia ir mokoma, kad po mirties nieko nėra. Ničnieko. Todėl dabar, žiūrėdama į tyliai mirštančią žemę, tiesiog džiaugiuosi toje lapkričio mirtyje regėdama spurdančią balandžio gyvybę, ir iš savo vaikų mokausi tikėjimo, kad mirtis nėra mūsų priešas.

Laiškai Dievui

Toje ilgoje vidinėje kelionėje noromis nenoromis iškyla klausimai apie anapusybę ir Dievą. Iš tiesų mes nesame aktyviai tikėjimą praktikuojanti šeima, o mūsų tėtė dvasinius pasaulius tiesiog neigia ir sako tomis „pasakomis“ netikįs. Bet vaikų iš vėžių išmušti negali jokios jo abejonės. Žiūrėdama į Bernadetą ar Gerdą, aš pati negaliu atsistebėti jų tikėjimo gyvumu. Ir ne aš jas mokau atrasti santykį su Dievu, o jos mane. „Ką, tu nieko dabar nematai? – juokiasi Gerda iš Bernadetos, kai ši žaidžia, kad yra akla. – Nieko nieko? Nematai, kad aš esu aš? Nematai, kad čia esi tu? Nematai, kad Dievas yra? Nematai, kad agurką peiliu pjaustai?“ Dievą, esantį slaptojoje, mažoji visuomet mini greta savaime suprantamų ir akivaizdžių dalykų. Ji nė nemano, kad kas nors galėtų tuo suabejoti. O kartą, nurimus vėjui, mano vaikai verandoje pūtė muilo burbulus. Žaidė, kad tai – laiškai Dievui. „Imk, Dieve, imk,“ – entuziastingai šaukė Jurgis, žiūrėdamas į savo apvalų, žvilgantį laišką. Ir nuo to laiko, pūsdamas muilo burbulus, jis visada šaukia: „Imk, Dieve, imk!“ Man taip gražu ir gera tuos ore plevenančius laiškus stebėti, kol pokšt – Dievas juos praplėšia ir, tikiu, susidomėjęs ima skaityti.

Tačiau būna, kad ant Dievo vaikai supyksta. Taip vaikiškai, naiviai ir įtikinamai, kad net juokas suima. „Jei Dievas būtų žmogus, aš tuojau pat padaryčiau, kad jis numirtų!“ – tyliai, bet labai ryžtingai vieną dieną sušnabždėjo man Gerda. Tuomet ji kovojo su baisiu ausies uždegimu ir gulėjo lovoje karščiuodama jau ne pirmą dieną. O, kaip norėjau išrėžti ilgą pamokslą apie tai, kad ant Dievo dėl tokių dalykų niekas nepyksta. Pati juk laksto pusnuogė! O argi aš jai nesakiau, kad apsirengtų?! Tačiau vietoj pamokslo atsiguliau šalia, apsikabinau ir pagalvojau, koks gražus ir koks artimas turi būti santykis su Dievu, kad galėtum va taip imti ant Jo ir užpykti. Dar pamaniau, kad aš irgi taip kartais norėčiau, bet nežinau, ar man pavyktų.

Kas aš esu?

Ir vis dėlto vieno dalyko aš norėčiau Dievo paklausti – kokį darbą jis man skyrė nudirbti per visas mano gyvenimo dienas? Gėda prisipažinti, bet aš vis dar nežinau, kas esu. Mama? Tik mama? Kartais taip norisi plačiai atlapoti namų duris, išeiti ir nustebinti pasaulį. Padaryti ką nors nepaprasto, įgyvendinti iš koto verčiančią idėją, pasitarnauti savo tautai, ištraukti iš skurdo visus vargstančius, išgelbėti žmoniją.

Na bent jau sukurpti ir įgyvendinti kokį mielą projektėlį, suburti jaukią bendruomenę, dalintis įkvėpimu ir kurti ką nors gražaus ir gero. Aš taip žaviuosi žmonėmis, kurie tarsi maži žiburėliai švyti mūsų gyvenime, dirba paprastą mielą darbą ir įkvepia šalia esančius gyventi kitaip. Štai ten susibūrusios kelios mamos įkuria prieraišiosios tėvystės centrą, o ten ūkininkai ir valgytojai pradeda lėtojo maisto judėjimą.

Viena veikli moteris sukuria ištisą kvapų karalystę, o kita, ne mažiau nuostabi, kuria spektaklius, kurie pažadina širdis naujam gyvenimui. O kurgi manasis žiburėlis, kurį turėčiau nešti per savojo gyvenimo dienas? Net jei pagaliau liaučiausi „sėdėjusi namie“ ir grįžčiau į darbą, tebūčiau kažkam pinigus uždirbantis sraigtelis. O gal imti ir pradėti kažką naujo?

Tačiau man beplanuojant „pabėgimą iš sistemos“, apie kojas ima trintis kosčiojantis Jurgis. Mama, panešiok! Imu ant rankų, nešioju, o tuo metu orkaitėje ir vėl suanglėja obuolių pyragas. Kad jį kur bala, tą pyragą! Kartą viename žurnale skaičiau smagų straipsniuką apie talentą būti mama. Jis (tasai talentas), juokdamasi iš savęs rašo trijų mažų vaikų mama, yra nepaprastai mielas, dvelkia lengva isterija ir nervinio išsekimo sindromu, kai iš seksualios liūtės staiga imame ir virstame namine kate, kuri gali užmigti stovėdama. Atsiprašau autorės, citata gali būti netiksli, bet skaitydama juokiausi iki ašarų.

Juk būtent taip ir yra! Tad susirangau virtuvės kampe tarsi naminė katė ant vienintelės man paliktos kėdės ir žiūriu į savuosius mažylius, kurie ką tik, išvertę visas spintas, susigrobę antklodes bei skaras ir savaip susistumdę visus baldus, vidury kambario pasistatė namą, kuriame žaidžia „naktį“. O jei jau naktis, man, savaime suprantama, degti šviesos nevalia. Bežiūrėdama į tamsoje paskendusį „namą“ suprantu, kad svarbiausias mano darbas dabar yra išmokti juos visus mylėti be jokių sąlygų ir savo širdyje sukurti ramybės uostą, į kurį jie galėtų sugrįžti po visų būsimų savo gyvenimo audrų. O iš tos meilės, aš tikiu, užgims darbai, kurie ir bus manasis žiburėlis. Ir vis dėlto… Vis dėlto būtų gerai, jei Dievas tiesiai šviesiai pasakytų, kam čia, į šią žemę, mane yra siuntęs…

Sapnų nykštukėlis

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Lapkričio naktys kaskart vis ilgesnės ir tamsesnės. Noriu pasiūlyti vieną vakarą prisėsti ir pasisiūti paprastą, mielą sapnų nykštukėlį. Pasisiuvusios pasistatykite jį šalia lovos ir paprašykite atnešti gražių, spalvotų sapnų. O galbūt tai bus visai ne sapnų, o pasakų nykštukas? Ir kai tamsų vakarą seksite vaikams pasaką, jis stovės šalia degančios žvakės ir saugos, kad nieko neužmirštumėt. O gal gims visai ne sapnų ir ne pasakų nykštukas, o nykštukas-pasveikiukas, kuris palaikys mažyliui kompaniją lovytėje, kai užklups liga? O gali būti ir taip, kad nykštukas bus visai kitoks, ir jo vardą teks pačioms atspėti. Tiesiog pabandykite. Smagiausia bus, jei pačios ar kartu su vyresniais vaikais šlapiuoju būdu susivelsite vilnonį „kilimėlį“. Užteks nediduko, tvirto bet nelabai storo. Kaip velti kilimėlį, manau, galima susirasti internete. Galite maišyti mielas spalvas, įvelti blizgančių siūlų ar virvelių. Kai kilimėlis išdžius, susiraskite nedidelį plokščią akmenuką (iškratykite vasarines rankines ir suknelių kišenes – gal tyčia ar netyčia parsivežėte iš pajūrio?) ir iš kilimėlio iškirpkite apskritimą, vos didėlesnį, nei akmenukas. Vietoj akmenuko galima naudoti ir kitą apvalų, sunkesnį daiktą, bet akmenukas – idealu. Jo reikia, kad nykštukas galėtų tvirtai stovėti.

Dar reikėtų išsikirpti trikampį, kurio apatinė kraštinė lygi iškirpto apskritimo ilgiui (galima pamatuoti su siūlu, o galima tiesiog „iš akies“, jei bus netikslų – nieko tokio, kur truks, ten patempsite). Dabar imkite storesnį derantį siūlą ir siūkite: pirmiausiai suglauskite trikampį ir šiek tiek daugiau, nei iki vidurio, susiūkite šonines kraštines. Tada palikite tarpelį veidukui (galima tuo pačiu siūlu gražiai apsiūti kraštelius) ir toliau kraštines susiūkite iki apačios – gavote „piltuvėlį“. Į tą „piltuvėlį“ prikiškite (nereikia daug) paprastos, nedažytos vilnos, uždėkite akmenuką, ant jo – iškirptąjį apskritimą ir prisiūkite apskritimą prie piltuvėlio apačios. Viskas – nykštukas jau yra!

Dabar galite išpašyti vilną „veidelio“ apačioje – nykštukas bus su barzdele, galite vos blizgančiu siūleliu užtvirtinti kepurėlės smailę, o gal surastumėt visai mažulytį varpelį? Jį taip pat galima pritaisyti prie kepurėlės. Akių, nosies ar šypsenos tikrai nereikia. Juk nykštukas atkeliauja iš sapnų ir pasakų šalies, iš lapkričio miglos ir tamsos, iš menamojo laiko. Tegu visą, ko jam dar galėtų trūkti, sukurs vaikų vaizduotė. Štai ir viskas.

Tegu jūsų lapkritis būna stebuklingas. Kupinas paslapčių, gražių sapnų ir regėjimų. Tegu jis aidi nuostabiausiomis pasakomis, nutiesiančiomis kelią į pačią širdies gilumą, į tikruosius namus. Linkiu jums gražios kelionės į save, į savąją savastį, į savuosius klausimus ir savuosius atsakymus, į savąją pilnatvę.

Su meile mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − = 2

Kitos temos: