Antrieji vaiko metai. Balandis

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (6 m.), Gerdos (5 m.), ir Jurgio (1 m. 9 mėn.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Kas man supa sūpuoklėlę, ūūčia…

Ateinantis pavasaris visada neįtikėtinai jaudina. Kiekvieną dieną vis mėlynesnis dangus, vis šviesesni saulės blyksniai, vis juodesnė, įmirkusi žemė po kojomis. Traukia laukan, nors tu ką! Norisi giliai įkvėpti gaivaus pavasario vėjo ir atsigulus priglausti skruostą prie pirmųjų žibučių kero. Kieme nudžiūva sūpynės. Sumestos kampe dūla pirštinės, kepurės ir žieminės striukės. Reikia išskalbti ir sudėlioti į dėžes. Kada nors. Atsižvelgusi į daugiametę statistiką, galiu pasakyti, kad tai įvyks maždaug vasaros pradžioje. O pavasarį džiaugiuosi, kad nebereikia su vaikais kariauti dėl šiltų drabužių. Todėl žieminių apdarų tvarkymą vis iškeičiu į ilgus pasivaikščiojimus lauke. Jurgis savo pageidavimus jau „pila“ sakiniais: „Ana dam avavau!“

Vertimas: „Einam dar (pažiūrėti) šuns!“ Arba: „Dam bvvv mau.“ Vertimas: „Dar važiuojam (ten, kur buvo) katinas.“ Šiaudinis Jurgiukas. Taip mano sūnaitėlį pavadino viena draugė. Apibūdinimas kaip čia buvęs. Taigi imu savo šiaudinį berniuką už rankos ir einame ieškoti tų mau, avavau ir kapkapkap (paukščiukų). Tikriausiai užaugęs bus veterinaras, nes niekas kitas be mau-avavau-kapkapkap-mu-agaga jam neįdomu.

Pavasarį ima ūžauti tikri meilės skersvėjai. Tik užsisvajok, žiūrėk, ir įsisuko koks už apykaklės. Tada slapčia sėdu ant sūpynių ir bandau įsisupti iki dangaus. Pavasarį galima. O Gerda grįžta iš darželio įraudusiais skruostais ir žibančiomis akimis: „Mama, žinok, Andojus (čia vyresnis mergaičių grupės draugas) šiandien su manimi visą dieną draugavo!“ Paraustu ir aš. Mat kaip… Jau nebepamenu, kokie ten meilės vėjai ūžavo, kai man buvo penkeri. Ir susikabiname su Mindaugu už rankų. Paslapčiomis, kad nepamatytų Gerda, kuri tokių „fintų“ daryti neleidžia, nes visada yra „žmonesnė“ už mane.

Atgimsta namai

Su Mindaugu dažnai juokaujame, kad mūsų namams verkiant reikia geros „lenininės“ talkos. Juokai juokais, bet pavasarį tikrai traukia tvarkytis. Bernadeta vaikšto aplink namą it musę kandusi: „Mama, tu tik pažiūrėk į šitas sienas! Ir čia nešvaru, ir čia. Aš negaliu čia gyventi!“ „Tai ką darysim?“ – klausiu, nes „nešvaru“ yra maždaug ties antrojo aukšto lango apačia. „Griausim,“ – nusprendžia mūsų namų tvarkytoja. – „Ir statysim iš naujo.“ Užtat Gerdai tvarka nė motais. Ji svajoja, kad tėtė kada nors vestų pamotę raganą, kuri jai duotų kokio nors itin sunkaus darbo. Žinoma, sunkių darbų galiu duoti ir aš, bet mažąją akimirksniu sukausto tikrų tikriausias siaubas: „Tik jau ne tvarkytis!“ Mat išsvajotoji pamotė, pasirodo, tvarkytis nelieptų nė už ką! Taigi tvarkomės mes su Bernadeta, o Gerda tuo tarpu guli ant sofos ir tarsi siūlų kamuolį vynioja teoriją, iš kur atsiranda pamotės. Ogi, pasirodo, kažkur toli miško trobelėje gyvena pamotienės, kurios nieko daugiau neveikia, tik gimdo pamočiukus. Na o pamočiukai užaugę ir tampa pamotėmis. Įkalbėti Gerdą prisijungti prie mūsų – ne mano jėgoms.

Tiesą sakant, visai nesvarbu, kad sutvarkytas kambarys po valandos bus kur kas baisesnis, nei prieš pradedant tvarkytis. Pavasarį generalinės tvarkos kažkodėl nė trupučio nevargina. Net ir manęs. Nors aš, atvirai kalbant, dažnai save guodžiu tuo, kad tas, kuris bijo dulkių, yra už dulkę silpnesnis. Atrodo, nuvalius langus, ima skaisčiau spindėti akys, o išnešus iš namų kalną nereikalingų daiktų, tampa lengviau kvėpuoti. Dalinu išaugtus drabužėlius, batukus ir daiktus, kurie kažkada atrodė mirtinai reikalingi, o vos atsiradę namuose įlindo į tamsiausią kertę ir akimirksniu apdulkėjo. Prisiekiu sau, kad daugiau nebepirksiu jokių daiktų, net ir tų, kurie atrodys mirtinai reikalingi. O jei kas nors norės man ką nors padovanoti, nesivaržydama prašysiu bilietų į teatrą. Arba knygų. Žinoma, knygoms mano namuose vietos visada atsiras. Vakare į vaikų kambarį jų nešuosi net dvi. Mat Bernadeta jau maldauja manęs paskaityti ne kokią pasaką, o „Trenktukę, liūno vaiką“, „Blusyno pasakojimus“ arba net „Brolius Liūtaširdžius“. Tuo tarpu Gerdai skaityti „Brolius Liūtaširdžius“ yra tas pat, kas ir kvantinės fizikos vadovėlį. Ji prašo pasakų. Pasakų apie karalaites ir jų vaduoti atjojančius jaunikaičius, apie drąsius žygius ir išbandymus. Žinoma, ir apie pamotes, kurios liepia savo podukroms nudirbti pačius sunkiausius darbus… Bet tik jau ne tvarkytis!

Velykos! Velykos!

O šv.Velykos dažniausiai atidunda balandį. Taip bus ir šiemet. Po pavasario lygiadienio jau imame žvalgytis į dangų: kada gi mėnulis prisirps it slyva, ir ateis Velykos. Bet ne, mėnulis – visai ne slyva.

Kartą, pažiūrėjusi į mėnulį pro teleskopą, Bernadeta rimtų rimčiausiai pranešė savo atradimą – jis padarytas iš sūrio ir trupučio putų! Va taip! O mes vis tiek laukiam pilnaties. Nežinau kodėl, bet šv.Velykos man visų pirma siejasi su mirtimi. Tikriausiai todėl, kad senas gyvenimas, kaip tas grūdas, turi numirti ir suirti, kad galėtų išsiskleisti naujasis. Per Gavėnią dažniausiai nerandu sau vietos ir iš to „neradimo“ kiekvieną kartą svajoju plikai nusiskusti galvą. Bernadetą tokie mano sumanymai veda iš proto. Juk tada jos mama būtų pati negražiausia iš visų darželio mamų! Mano vyresnioji jau žengia į antrąjį savo gyvenimo septynmetį, kai pačiu svarbiausiu išgyvenimu tampa mus supančio pasaulio grožis. Na ir bala nematė tų plaukų!

Užtat Gerda vis prašo vėl ir vėl papasakoti, kaip Jėzų nukryžiavo, ir pateikia tokius keblius religinius klausimus, į kuriuos iš karto atsakyti nepajėgiu. Man atrodo, ji puikiai žino, kurioje vietoje aš „klumpu“, ir tyčia užduoda begales „namų drabų“. Ech, mano mokytoja! Taigi Velykų laukiame kiekvienas savaip: Gerda gilinasi į Jėzaus istoriją, aš bandau numarinti savyje tai, kas jau paseno, mūsų tėtė, vaikų priremtas prie sienos, prisipažįsta, kad „šitomis pasakomis“ jis netiki, ir eina kalti naujų inkilų varnėnams, na, o Bernadeta taupyklėje kaupia pinigus, kuriuos galės atiduoti elgetoms.

Elgetos – Bernadetos „arkliukas“. Ji trokšte trokšta, kad į mūsų namus kada nors pasibelstų nors vienas tikras elgeta. Ir kiekvieną kartą, kai į ištiestą delną įmetu ne popierinį, o „tik“ metalinį pinigą, išdrožia man ilgiausią pamokslą. Užtat dabar sudarėme taikos sutartį – pinigus elgetoms ji galės atiduoti iš savo taupyklės. Kaupia skrupulingai, mesdama ten visus pinigėlius, kuriuos pelytė suneša už pamestus dantis ar šiaip gauna dovanų, ir žada per šv. Velykas iškrapštyti visut visutėlius.

Želia rūta, želia mėta…

Studijos „G foto“ nuotr.

Bet vis dėlto pats smagiausias dalykas įpusėjus pavasariui – sužaliuojantys patvoriai. Ir ne tik patvoriai.

Sužaliuoja palangės ir stalai. Laukdami šv. Velykų, į molinius indelius sėjame avižas, vazonuose ant palangių želia prieskoniniai žalumynai, o stiklainiukuose nuolat kažkas dygsta. Nežinau kodėl, bet žiemą užsiimti žemės ūkiu man visai nesinori, o štai pavasarį net saldu pagalvojus apie tokius „palangių daržo“ darbus. Tik mūsų namuose puoselėti gležnus daigelius reikia begalinio atidumo ir kantrybės. Mat vos tik pasirodo pirmosios svogūnų laiškų viršūnėlės, jos kaip mat yra nuskabomos ir suvalgomos. Pyk nepykęs!

O ir ką čia bepyksi – džiaugtis reikėtų. Viena mano draugė iš nuostabos vos nenualpo, kai jos akyse vaikai man iškėlė didžiulį skandalą už tai, kad namuose nebėra… daigintų lęšių! Ne kokių saldainių, o daigintų lęšių! Aš ją ilgai raminau – nesijaudink, taip būna tik pavasarį, kitais metų laikais jie išverčia visas spinteles, ieškodami šokolado. Taigi vaikai – kaip vaikai, bet jei mamai kas neduoda ramybės, tuo pačiu „užsikrečia“ ir jie.

O didžiausias malonumas – eiti į miškus žoliauti. Bernadeta prisineša pilnas kišenes mažutėlių dilgėlių daigelių ir didžiuodamasi pasakoja, kaip jas skynė. Be pirštinių! Aišku, pirštelius turiu papūsti ir nuglostyti, ir būtinai pagirti už drąsą bei pasiaukojimą. Na kaip gi nepagirsi tokios bebaimės! Iš dilgėlių verdame sriubą, kuri yra antroji (po pupelių sriubos) mėgstamiausių sriubų eilėje. Kuo šilčiau – tuo žolynų daugiau, ir nemažai jų galima pasidėti ant stalo. Keista, bet valgyti tai, kas parsinešta iš miško, yra visai ne tas pats, kas valgyti daržo ar parduotuvių gėrybes. Apima toks jausmas, lyg būčiau gavusi kažką labai vertingo „už dyką“. Norisi suglausti delnus ir dėkoti. Dėkoti už žalius gyvybės syvus, už duoną, už dieną, už gyvenimą. Tas dėkingumo jausmas ima ir išdaigina tarp menčių sparnus. Iš tiesų, aš manau, kad mes viską, kas yra svarbiausia, ne užsidirbame (kokia iliuzija!), o gauname dovanai: ankstyvą ūkanotą rytmetį, griaustinį auštant, vaikus, kurie mums nepriklauso, o myli taip, kad net neįsivaizduoju, kur tiek meilės gali sutilpti, duoną kasdieninę, vaivorykštę virš galvos, svaigų vaivorų kvapą, vyrą – gyvenimo draugą, kurio akyse gali išskaityti būsimųjų vaikų vardus, nesibaigiantį lietų, sniegeną ant šakos, mamą ir tėvelį, ir visą pasaulį, kurį galima laikyti savo delnuose, jei atsistoji ant rankų…

Paukštukas, kuris jus pažadins

Yra vienas daiktas, kurį nupirkti savo vaikams beveik visada atsisakau – tai spalvojimo knygelės. Na, nebent juos mirtinai reikia kuo nors užimti, bet taip būna retai. Neseniai mačiau knygelę, kurioje buvo ne tik nupiešta, ką vaikas turi nuspalvoti, bet kitame puslapyje tas pats paveikslėlis dar ir nuspalvintas!

Kad, neduokdie, vaikas nesugalvotų ko nors nuspalvinti „neteisingai“… Bet, kaip sakoma, nėra padėties be išeities. Mano merginos sugalvojo spalvojimo knygeles gamintis pačios. Viena piešia, kita spalvoja, o paskui – atvirkščiai. Vienas gana dažnas ir mane iki ašarų žavintis paveiksliukas jų „spalvojimo knygelėse“ yra paukštis kovas, tupintis ant didžiulio kiaušinio, kurio viduje matyti mažas paukščiukas. Ir jos teisios – kiaušinis yra gyvybės simbolis, ir jis neturi būti tuščias. Todėl aš labai nemėgstu prieš šv. Velykas puošti namus tuščiais kiaušiniais. Nesvarbu, ar jie būtų butaforiniai plastmasiniai, ar tikri, išmarginti vašku ir išpūsti pagal visas liaudies tradicijas. Nemėgstu nors tu ką! Todėl vietoj tuščių kiaušinių ant išsprogusių lazdyno šakelių pas mus supasi paukščiai, žadinantys naujam gyvenimui. O pasigaminti tokių paukščių visai nesunku.

Jiems reikės:

Senos medžiagos atraižos;

siūlų apnėrimui, snapeliui ir uodegai;

adatos, nėrimo vąšelio, žirklių.

Iš medžiagos atraižos išsikerpame kvadratėlį ir lenkiame jį pusiau taip, kad gautume trikampį.

Trikampio kraštus apneriame vašeliu, į vidų įdedame truputį vilnos, kad paukštelis nebūtų plokščias, bet neprikemšame daug. Užsiuvame likusią skylutę. Vieną trikampio galą stipriai apsukame ir apsiuvame raudonu, geltonu, rudu ar pilku siūlu – tai paukštelio snapas, o prie kito galo pritvirtiname keletą spalvotų siūlų kilpų – tai paukštelio uodega. Nugaroje, bet ne ties viduriu, o ten, kur bus svorio centras, pritvirtiname nertą virvutę pakabinimui. Štai ir pavasarinis paukštis! Linkime jums džiaugsmingų šv.

Velykų ir žalio, palaimingo, šilto balandžio.

Su meile mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“



Susiję straipsniai



Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 4 = keturi

Kitos temos: