Vilma Grigienė pasakoja apie tai, kaip kūrybiškai auginti vaikus. Vilma savuosius augina be pirktų žaislų, be įprastų vaistų ir be televizoriaus. Vietoj jo vakarais namuose sekamos pasakos…
Ritualo galia
Pasakų magija tikiu iki šiol. Ir iki šiol mėgstu pasakas skaityti. Ne vaikams, sau. O pats didžiausias malonumas būtų paklausyti sekamos pasakos, tik kad niekas nebeseka. Gal todėl ir mano vaikų gyvenime pasakos yra labai reikšmingos. Tai ir maistas, ir vaistas. Ir dar daugiau…
Taigi, vakarais pas mus atkeliauja pasakėlė. Tyliai tyliai, pirštų galiukais.
Niekada nenaudoju vakarinės pasakos paskatinimui ar bausmei. Net ir pas beviltiškai negerai besielgiančius vaikus pasaka vis tiek ateina. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Nusipraususios ir iki valiai prisišokinėjusios ant lovos, mergaitės pačios įjungia ramybės režimą. Užsidegame specialiai pasakos laikui skirtą žvakę, pasikviečiame pasakėlę, ir jau žinau, ką Bernadeta tuoj pat ištars. Taip ir yra: „Mamyte, žinok, aš nieko nieko negirdėsiu.“ Ši magiška formulė štai jau koks mėnuo tarsi mantra nuskamba kiekvieną mielą vakarą. Žinau, ką tai reiškia – ji nieku gyvu neklausys pasakos gulėdama lovoje. Pasakoti turėsiu pasisodinusi ant kelių, prisiglaudusi, įsupusi į antklodę… O paskui atkeliaus miegelis.
Tas ritualas net ir man pačiai suteikia saugumo. Kai jaučiu, kad šokinėjimas gali užsitęsti per ilgai, užtenka susirasti degtukus ir imti kviesti pasakėlę. Ir jeigu pakeltam balsui vaikai nepaklūsta beveik niekada, žaismingai sudainuotam paliepimui – kartais, tai ritualui jie paklūsta besąlygiškai. Todėl, mamos, jei jums sunku paguldyti vaikus į lovą, pasodinti prie stalo ar išvesti į darželį, susikurkite ritualą – jaukų, mielą, šiltą, visai trumputį ar kiek ilgėlesnį, ir neklaužados kaipmat bus „suvystyti“. Tai veikia!
Kaip Sigutė nugalėjo Mikę Pūkuotuką
Vakarais mes neskaitome jokių vaikiškų knygelių, nes vakaras – pasakos laikas. Valdorfo pedagogikoje teigiama, o aš tuo šventai tikiu, ir ne kartą turėjau progos įsitikinti iš naujo, kad senosios, archainės pasakos yra sukurtos vaikų kalba, ta kalba, kurios mes, suaugusieji, jau nebemokam. Todėl pasaka yra tarsi tiltas tarp šio pasaulio ir vaiko širdies. Tai yra pats tikriausias, pas paprasčiausias ir pats nuostabiausias būdas papasakoti vaikui apie pasaulį, kuris turi tapti jo namais.
Kitos vaikiškos knygelės mūsų namuose nėra tabu. Dieną mielai paskaitinėjame eilėraščių knygeles, trumpučius pasakojimus. Tačiau kad ir kokie mieli ir smagūs jie būtų, juose nebėra tos vaivorykštės, kuri nusitiesia iki vaiko širdies. Kartais stebiuosi, kad kai kurios lyg ir vaikams skirtos knygos, taikosi ne į vaikus, o į suaugusiuosius. Na, kad ir „Mikė Pūkuotukas“. Pamenu, kai buvau maža, man tai buvo Ypatingą Nuobodulį kelianti knyga. Ir tik dabar kvatoju iš jos iki ašarų. Man atrodo tikra ir teisinga tai, kad vaikai nėra maži suaugusieji. Jie yra vaikai – Mažieji Princai, ir reikia truputį pasistengti, kad galėtum nors akies krašteliu pažvelgti į jų pasaulį. O gal ne tik pasistengti, bet ir gerokai paplušėti.
Tikiu, kad pasakos slepia lobius, kuriuos vaikams surasti lengviausia. Paskui, užaugę, jie galės varstyti psichoanalitikų duris, medituoti, ieškoti atsakymų religijose ir jau sąmoningai bandyti suvokti būtį, bet dabar visa tai jie gali rasti senosiose liaudies pasakose. Todėl neskubinu savo vaikų užaugti. Tegu išlaižo tą saldų vaikystės medų iki dugno. Vėliau ateis laikas ir Karlsonui ant stogo, ir pelytei Zitai, ir Mažajam Princui, ir tam pačiam Mikei Pūkuotukui. Vėliau. O dabar vaikai prašo pasakėlės. Tos pačios, kaip ir vakar.
Mama, pasek man tą pačią
Šitą fenomeną tikriausiai žino visos mamos. Ta pati buvo ir vakar, ir užvakar, ir prieš savaitę. Ją mintinai moku ne tik aš ir Bernadeta, bet ir tėtė, kuris kambaryje pasakėlės sekimo metu būna labai retai. Ji sklando ore. Ji gyvena su mumis kaip lygiateisis šeimos narys. Ji persmelkusi namus ir mus pačius.
„Kurtai, nestaukit, sakalai, nešvilpkit, nėra čia Domerto nė Domerto sūnaus, čia jo nė varnas kaulų neatneš,“ – vaikštinėdama po kambarį su krepšiu ant galvos, deklamuoja Bernadeta. Jaučiu, kad nelabai supranta, ką sako, bet niekada nesuklysta. Žodžiai tirpsta jos burnoje tartum saldžiausia karamelė. Matau, kad ji tiesiog mėgaujasi jų skoniu.
Man niekada neatsibosta sekti tą pačią pasaką. Pasakos yra gilios. Paseki kartą – tik pažvelgi į paviršių.
Per dieną ji susiguli, išleidžia šaknis širdyje, net jei apie ją negalvoji. Paseki antrą kartą – jau gali įbristi iki kelių. O septintą kartą, žiūrėk, jau neri gilyn. Liaudies išmintis sako – devynis kartus pamatuok ir tik dešimtą kirpk. Man atrodo, tai turi dar ir kitą prasmę. Ar bandydami aprėpti, išmokti, sužinoti – atsikirpti – kuo daugiau, mes neįprantame tiesiog bėgti paviršiumi? Ar taip tekinom gyventi neįpratiname ir savo vaikų? O aukodami gylį ar neprarandame esmės?
Kartais stebiuosi vaikų išmintimi. Jie patys pasirenka, kokių pasakų jiems reikia. Būna pasakėlių, kurių prašo vos kelias dienas ir be gailesčio paleidžia, o būna tokių, kurias jaukinasi labai labai ilgai. Man atrodo, kad tos pasakėlės veikia tarsi vaistai. Jos gydo vaiko sielą. O gal pasakoja apie tai, ko būtent dabar šiame pasaulyje jis nesupranta. Nesvarbu. Aš tik seku ir tikiu, kad viskas vyksta taip, kaip reikia.
Pasaka vaistinėlėje
Prisipažinsiu, kartais tuos „vaistus“ parenku ir aš pati. Veikia jie be priekaištų. Štai, visai neseniai pas mus apsigyveno vilkai. Iš pradžių viskas atrodė labai paprasta – tiesiog Gerda nelipdavo į antrą aukštą viena. Atsistojusi prie laiptų rimtu veidu išdėstydavo „reikalą“ – viršuje yra vilkų, ji bijo ir viena ten neis.
Kas nors ją palydėdavo, ir tuo viskas pasibaigdavo. Bet netrukus vilkai užėmė visus namus. Pietų metu Gerda jau nebevalgydavo kėdutėje, nes ją būdavo apsėdę vilkai. Maitindavau pasisodinusi ant kelių. Ir tai jau buvo rimta. Sakyti, kad vilkų nėra, kad ji neturi bijoti, beprasmiška. Juk ne vilkuose esmė. Tie žodžiai būtų atsistoję tarsi siena tarp mūsų. Gerai, jei neilgam, o jei visam laikui? Kas yra blogiau už mamą, kuri vaiko ne-su-pran-ta? Ir tada prisiminiau pasaką…
Tos pasakos Gerda klausėsi su neslepiamu malonumu. Pamenate „Vilko duoną“? Apie tai, kaip vilkas mokėsi duoną kepti? Ji buvo mūsų išsigelbėjimas. Pakankamai trumpa, kad dar dvejų neturintis vaikas galėtų išklausyti iki galo, su daugybe pasikartojimų („Tai ar jau galima duoną valgyti? Dar ne…“), o tai mažiems vaikams labai patinka. Ir vilkas ten buvo konkretus, aiškus, apčiuopiamas. Sekiau ją ilgai, prieš kiekvieną pietų miegelį, be jokių papildomų paaiškinimų ar komentarų, o vilkai tyliai traukėsi iš mūsų namų. Iš pradžių jų nebeliko virtuvėje, po to jie dingo iš pirmo aukšto ir vis rečiau pasirodo antrajame.
Va taip pasakos gydo. Jos padėjo ir Bernadetai, kai darželyje kilo pirmieji konfliktai. Jos padeda ir ligoms užklupus. Ne tik tada, kai reikia „prastumti laiką“, bet ir tada, kai reikia panorėti pasveikti. Rasti tinkamą, aišku, nelengva, bet pasistengti verta, nes bent jau manęs pasakos dar nė karto nenuvylė.
Pasakėlė iš burnytės
Pasakėlės būna dviejų rūšių: iš knygutės ir iš burnytės. Man, aišku, lengviau susidoroti su tomis, kur iš knygutės, tačiau Bernadeta kartais atkakliai reikalauja pasakos iš burnytės. Ir aš ją suprantu. Kai pasaką skaitau, ypač dešimtą kartą, dažnai mintimis nuklystu į tai, kas buvo, arba tai, kas gali būti, į kasdienes problemas, rūpesčius, ir nė pati nepastebiu, kad manęs su vaiku jau nebėra. O vaikai tai jaučia daug stipriau, nei mes manome. Todėl pasiduodu ir seku užuot skaičiusi. Iš tikrųjų, tai kur kas intymiau ir smagiau.
Pasakodama stengiuosi nieku gyvu netrumpinti, įsiminti visus tuos nesuprantamus, bet ypatingą pasigardžiavimą vaikams teikiančius žodelyčius. Pavyzdžiui, ver-še-ni-kė. Skamba lyg koks burtažodis.
Vaikams burtažodžiai patinka. Ir geriau jau tuo burtažodžiu bus veršenikė, nei kieme atsitiktinai nugirstas keiksmažodis.
Niekada nekuriu pasakų pati, nes tikiu, kad pasakos turi savo simboliką, savo prasmes ir įžvalgas, kurios mūsų sąmoningam protui nepavaldžios. Tuo tarpu vaikai pasakų klauso nevisai sąmoningai, ir tos prasmės randa vietą jų sieloje. Užtenka pažiūrėti į pražiotą burnytę, įraudusius skruostus ir pabandyti bent jau užčiuopti neregimą, sielą užvaldžiusį vyksmą. Aš tik seku, tikiu ir pasitikiu.
Apie siaubą baubą
Tikėjimas pasakomis išmokė mane jų nebijoti. Aš, kaip ir dauguma mamų, kažkada baisėdavausi lietuviškomis pasakomis apie sudegintą Sigutę, išsukiotas kiškelių kojytes, pjaunamą mylimą karvelę ir ketvirčiuojamas laumes raganas. Dabar į visa tai žiūriu kiek kitaip.
Pastebėjau, kad Bernadeta dažnai prašo „baisios pasakos“, kai pati susiduria su nauja, jai nepažįstama, todėl baugia situacija. Ta baisi pasaka tartum padeda jai įkūnyti, išreikšti savo pačios baimę. Juk baimė mažai ką bendro turi su baimės objektu. Ji neapčiuopiama, nemateriali, ją sunku suvaldyti. Surasdami savo baimei vietą šiame materialiame pasaulyje, mes galime ją įvaryti tarsi džiną į butelį. Su „suaugėliais“ taip dirba psichoterapeutai. Vaikai turi pasakas.
Dar labai svarbu ir tai, kad vaikai tikrai nepiešia savo vaizduotėje kruvinų scenų. Jie tiesiog neturi tokios patirties. Scenas piešiame mes, suaugusieji, prisižiūrėję „siaubiakų“, „bojevykų“ ir kriminalinių žinių.
Pamenu, kai buvau maža, tos lietuviškos pasakos man visai neatrodė baisios. Atvirkščiai, aš jas labai mėgau. Ir tik dabar, išsitraukusi tą „pačią pačiausią“ vaikystės knygą, pašiurpau.
Baisiosios pasakos turi savą simboliką. Viskas jose yra reikalinga. Ir tai, kas mane jose labiausiai žavi, yra pasakojimas apie mirties nebuvimą, apie sielos amžinumą. Sigutė pakyla iš žarijų duobės gegute, Mildutė, darinėdama papjautos karvės žarnas, randa aukso kamuolį, iš kurio išdygsta obelis su aukso obuoliais, iš tėvo užmušto ir pamotės suvalgyto berniuko kaulų, kuriuos surenka ir į ruduolėlio gūžtą padeda jo sesutė, paukštelis išperi gražų berniuką… Ar galima gražiau, išmintingiau, suprantamiau vaikui papasakoti apie amžiną, visur esantį, visur besitęsiantį gyvenimą?
Kartą girdėjau, kaip viena moteris gatvėje „protino“ mažą berniuką: „Reikia labai atsargiai, nes va, gali mašina ant tavęs užvažiuoti, žinai, kas tada bus? Tada bus avarija, tave turės į ligoninę vežti, daktarai operaciją darys. Oi, kaip skaudės! Žinai, kaip vienam mažam berniukui buvo? Užvažiavo ant jo mašina, ir mirė jis. Ir tu gali mirti. Mirsi, ir nebebus tavęs. Va taip, atsargiai…“ Ir žinote, man tai buvo baisiau už pačią baisiausią pasaką…
Ko moko pasaka?
O iš tikrųjų pasaka moko. Moko, kad gėris turi nugalėti blogį. Moko, kad gėris yra gėris, taurus, kilnus, pasiaukojantis, ne toks, kokį dabar dažnai „piešia“ animaciniai filmukai – kvailokas, žioplokas, todėl suaugusiems juokingas princas ir aikštinga, koketiška, truputėlį savimyla karalaitė. Pasaka moko, kad blogis yra blogis ir turi būti atpažįstamas, o ne sušvelnintas ir todėl šiek tiek simpatiškas. Juk pasakos, pasakojimai, kaip ir kasdieniai gyvenimiški pavyzdžiai, formuoja vaiko vertybių sistemą. Tikiu, kad pasakose užkoduotas mokymas randa kelią į vaiko širdį – ten, kur moralizavimas ir daugiažodžiavimas tikrai nepateks.
Pasaka moko, kad svarbiausia gyvenime yra ne guvus protas, o gera širdis, ir kad slibinų vien jėga nenugalėsi – reikia nusipelnyti stebuklingojo ginklo. Pasaka moko, kad viskas aplinkui yra gyva, augalai, gyvūnai, paukščiai, net akmenys turi savo kalbą, kurią galima suprasti, jei gerai įsiklausysi. Ir tai yra viskas, ką noriu, kad mano vaikai žinotų.
Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
