Rubrikos autorė Ingrida Lauciuvienė – „Augueko namų“ vadovė, pirmojo privataus ir pirmojo ekologinio vaikų darželio „Dūzginėlio bitutės“ įkūrėja, 4 vaikų mama. Šeimoje dar auga Jona, Viltė, Pijus Mikalojus ir Nojus.
Ir tema šįkart – apie šeimą plačiąja prasme, apie kartų bendravimą ir pagarbą, kai nuomonės nesutampa.
Jei iš rusų kalbos išversime žodį „šeima“, gausime „septynis aš“ (,„7 ja“). Taigi kiekvienos šeimos gyvenime didelę reikšmę turi net septynios giminės kartos.
Jeigu eitume gilyn į mišką, turėtume kalbėti net apie septynias giminės kartas. O tai reiškia apie senelius, prosenelius, proprosenelius, kurių ne tik nesame matè, bet apie juos apskritai nieko nesame girdėję. Nes tai net 126 žmonės. Taigi jei tebegyventų kelios kartos vienuose namuose, vienoje sodyboje, daugelis atsakymų apie vertybes, apie santykius būtų kaip ant delno. Iš naujo to kurti nebereikėtų. Dabar daugelio mūsų santykiai yra sužeisti. Tėvams, auginantiems vaikus, bet turinčius sužeistus santykius su savo tėvais, tenka viską atrasti iš naujo. Gyvenimo būdą, įpročius, elgseną būtų paprasčiausia perimti iš išmintingos ir patirties sukaupusios vyresniosios kartos. O jei savo senelių nebeturime, o tėvai iš jų neperėme ar net keitė visą vertybių pamatą, labai sunku neturint tos tvirtos palaikymo sienos už nugaros, atsilaikyti, sukurti, sulipdyti nuo nulio. Vaikai auga, reikia jiems būti pavyzdžiu. O iš kur semtis jėgos? Žinių rasti galime begalę, bet išmintis kaupiama lėtai. Štai kai su vyru Linu Lauciumi kūrėme darželį, nesąmoningai jame atsirado močiutės pareigos. Jos reikėjo ne tik vaikams, bet tėvams. Tiesiog rytais „močiutė” visus pasitikdavo, palabindavo, o paskui net ir valandų valandas kalbėdavosi su mamomis. Net ne apie vaikus. Jaunos mamos ieško vyresnių moterų palaikymo, patarimo. Joms svarbu išsikalbėti. Taigi ši kartų metodika suveikė. Tačiau kai ėmeme kurti darželio gyvenimo būdo kryptį- pasirinkę tai, kas mums artimiausia buvo širdžiai- ekologijos, jau ėmė traukinys strigti. Apie tai galėtų daugiau papasakoti jau ne mūsų mamos, o močiutės ar promočiutės, kurių nebėra. O tada paklausti nespėjome. Konfliktas garantuotas- mes atsiduriame kuriančiųjų, net daugiau išmanančiųjų pusėje ir tarsi imame rodyti pavyzdį ne tik savo vaikams, bet ir savo tėvams. Be pagarbos, nuolankumo, tikėjimo bus labai sunku.
Seneliams sunku susilaikyti ir nepirkti anūkams žaislų ir sladumynų.
„Mes taip jus užauginome ir nieko. Kodėl dabar jau nebegalima?’ – tai turbūt dažniausiai girdima frazė, kai pradedamos keisti vaikų auginimo tradicijos. Juk kaskart atvykusiam anūkui taip norisi kažką skanaus ar mielo padovanoti. Tik simboliškai. O visi smulkūs maži žaisliukai, mašinytės, lėlytės dažniausiai pagaminti iš pigių ir ne tokių jau nekaltų medžiagų. Be to, juk mažos dovanėlės juk stiprina draugystę. Todėl rasti tą aukso vidurį ir sutarti su seneliais, ką kaip kada pirkti ir dovanoti, tikrai nėra lengva. Seneliams dažniausiai atrodo tokie nekalti varškės sūreliai, kramtomoji guma, sausainiai, bandelės – o juose tiek visko, ko nereikėtų augantiems vaikams. Ar meilė, dėmesys ir sveikuoliškumas ar ekologiškumas suderinami? Ar tie visi sveiki produktai ir patiekalai gali vaikams būti skanūs? Taip, gali. Bet tuomet reikia pasitelkti jau ne senelių, o prosenelių fantaziją, kuri mūsų tėvams atrodė tokia paprasta, prasta, ir sunkiai konkuruojanti su vėliau prasidėjusiu naujų technologijų ir naujų skonių amžiumi.
Gamtinė žemdirbystė. Arba: tada nėra, ką valgyti!
Paprastai seneliai turėjo jei ne kaimus, tai bent sodus, kuriuose tiek darbo įdėta, tiek savaitgalių praleista. Paskui atėjo laikas, kai pasirodė, kad nieko auginti nebeapsimoka, juk nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai. Ir dar net viską pigiau. Braškes gali sau valgyti žiemą, ir taip nudžiuginti anūkus, šviežių bulvių gali išsivirti irgi kada panorėjęs. Ir be to, gali tikrai visko rasti pigiai ir daug. Jei naujoji karta sugalvoja rinktis maistą ekologišką, o tai reiškia brangesnį, dažniausiai sulaukia senosios kartos priekaištų, kam leidžia pinigus vėjais, nes tikrai neverta ir dar galbūt tai tik apgaulė. Reikia įdėti labai daug kantrybės, jėgų ir kartu surinkti žinių, kad sveikesniu maistu seneliai patikėtų. O jei sugalvojama pasirinkti gamtinę žemdirbystę, prasideda panaši kova, kaip Don Kichoto su vėjo malūnais. Juk senelių, tiek metų dirbusių žemės ūkyje ar soduose, negali jaunesnioji karta pamokyti, kaip auginti kitaip. Sveikiau. Be trąšų, be ravėjimų, be kastuvo. Vėlgi proseneliai greičiausiai taip augino ir tai žinojo savaime. Mums tenka mokintis nuo nulio. O konflikto nebūtų, jei tereikėtų atvažiuoti pas senelius, ir paprašyti patarimų. O pomidoras, užaugintas šiltnamyje, ir pomidoras, užaugintas gamtinės žemdirbystės lysvėje lauke, skiriasi ne tik skoniu, bet ir savo maistinėmis savybėmis. Ir vėl ratas sustabdomas ir viščiukas ima mokyti vištą. O kaip tai padaryti su meile, pagarba, be konflikto, kuris yra jau užprogramuotas?
Sunkiausias ir kebliausias klausimas: auklėjimo būdas.
Dažniausiai pasukę šiek tiek kitu keliu ir pasirinkę kitokį gyvenimo būdą, pradeda gyventi labiau su gamta, jos ritmu, labiau klausytis savo širdies. Nes turi laiko ją išgirsti, nes gyvena lėčiau. Labiau norėtųsi vadinti ne ekologiniu gyvenimo būdu, o tausojančiu, lėtesniu, mažiau vartojančiu. Seneliams tikrai nėra lengva priimti tokį kardinalų posūkį. Juk tai buvo karta, kuri atvirkščiai, užaugusi kaime, buvo suginta į miestą ir buvo apakinta visų miesto gėrybių spindesio. Vaikų auklėjimo tradicijos tada savaime pasikeitė. Tapo normalu anksti vaikus patikėti darželiams, anksti mamoms eiti į darbus. Tai buvo kiemo vaikų, su raktu ant kaklo, era. Ir kaip dabar viską vėl paneigti, sulaužyti, ir svarbiausia, patikėti, kad reikia keisti visas vaikų auginimo ir auklėjimo taisykles. Nuo tarybinio auklėjimo buvo pulta prie demokratinio. Paskui atsikąsta ir jo. Tada imta ieškoti tarpinio varianto. Drausti ar leisti, bausti ar pasigailėti. Lepinti ar auginti griežtai. Kunigas Jonas Boskas, beje, kaip ir Šatrijos Ragana, tiek negausiai apie tai parašę raštuose, mokė vaikus auklėti ir auginti širdimi. Duoti ne vaikų protams, o širdims. Jei drausminti, net bausti, tai iš meilės ir su meile. Priešingu atveju nevalia nė žodžio sakyti. Sakoma, jei kritika bus ne iš meilės, ne iš noro žmogui padėti, tada geriau patylėti. Mama gera ne ta, kuri leido, o ta, kuri su meile gal ir baudė, bet norėdama ir žinodama, kad tai bus į gera. Tai pati sunkiausia užduotis, pats sudėtingiausias konfliktas tarp senelių ir tėvų.
Kurie yra teisūs? Jei seneliai ir pripažįsta, kad visgi tėvai, tai kaip tuomet jie patys užaugino savo vaikus? Kiek ko praleido, darė ar nepadarė? Nėra blogų vaikų, yra tik nelaimingi. Kokius mes užauginsime savuosius? Ir ar augindami būsime patys laimingi kartu su savo tėvais- seneliais.
„Mamos žurnalas“
