Rašytoja Vaiva Rykštaitė šeštus metus gyvena Havajuose, tačiau yra mums, lietuviams, matoma ir girdima. Jos instagramo paskyroje galima pamatyti, kaip Vaiva atnaujina senus baldus, perskaityti įrašus apie ekologišką gyvenimą.
Vaiva augina dvi dukrele – Žemynai Mahinai penkeri, Indrai Najai dveji. Kalbiname Vaivą kaip žalią mamą.
Ar kada nors buvote tikra vartotoja, kai pirkdavote negalvodama?
Nebuvau, nes kai dar nebuvau sąmoninga vartotoja, neturėjau pinigų. O kai atsirado pinigų, sutapimas, maždaug tuo pačiu metu atsirado ir sąmoningumas. Nors, neslėpsiu, esu ne kartą Londone iki nukritimo apsipirkusi „Primark“, kur rūbai kainuoja vos po kelis svarus. Anuomet buvo džiaugsmo, dabar tų drabužių nebeturiu, turbūt pūva kažkur konteineriuose. Man pasisekė, kad Londone radau intelektualių sąmoningų draugų. Jau prieš dešimt metų bičiulė prancūzė Marine nešė į „Primark“ grąžinti visus savo rūbus, nes, sakė, nenorinti pirkti to, ką pagamino vergai. Anuomet jos nesupratau, žiūrėjau kaip į keistuolę. O dabar pati itin vengiu greitosios mados, nes jei marškinėliai kainuoja penkis eurus, o dar pridėkime jų transportavimą, sandėliavimą, pardavėjų atlyginimą ir kitus kaštus, tai nesunku įsivaizduoti, kiek buvo sumokėta tuos marškinėlius siuvančiam žmogui, – apgailėtinai mažai.
Be to, pigūs tekstilės gaminiai ir kas sezoną besikeičiančios mados pirmauja dėl aplinkos taršos. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad vieną sezoną panešioję drabužį ir atidavę jį labdarai, daro kažkam paslaugą. Nė velnio. Pasaulyje jau yra kur kas per daug niekam nereikalingų rūbų, ir jų vis daugėja. Vien Haityje tų dėvėtų rūbų kalnai riogso, mačiau labai paveikiame filme „The True Cost“, rekomenduoju.
Ar daug būdavo emocinių pirkinių?
Ir dabar būna, tik dažniausiai apsiperku skudurynuose arba vietiniuose butikuose. Bet jau vis rečiau.
Norėdama save palepinti, geriau užsisakau masažą, išeinu skaniai pavalgyti ar pakviečiu susitikti draugę.
Gal pamenat labiausiai nesuvokiamą pirkinį, dėl kurio paskui gailėjotės?
Turbūt nesu pirkusi nepadoriai brangių batų ar kvepalų. Ir madų nesivaikau. Bet štai neseniai nuvežiau rėminti Dovilės Bilkštienės spaudinį Havajuose, ir toje rėmų dirbtuvėje man už rėmą paskaičiavo keturis kartus daugiau, nei mokėjau už patį spaudinį. Sumokėjau, ir pati nežinau kodėl, nors po to jaučiausi kvailai, lyg būčiau buvusi ten užhipnotizuota. Kita vertus, dabar matau, kad rėmas labai svarbu, gal net svarbiau už patį paveikslą, nes būtent dėl rėmo paveikslas tampa matomas arba ne.
Ar einate apsipirkti su sąrašu?
Apsipirkinėju retai. Skuduryne sąrašo turėti neįmanoma, žiūriu, kas tinka, ką pamatysiu. Knygyne irgi smagu stebėti, kuri knyga mane pašauks. Šiuo metu įrenginėjame namą, tad dažniau einu apsipirkti ne su sąrašu, bet su spalvų palete. Beveik visus baldus pirkome iš antrų rankų, o prekybos centre nuperku keletą stiliaus akcentų.
Ar daug išmetate maisto?
Daug. Čia yra viena didžiausių mūsų šeimos ir Vakarų pasaulio problemų. Mano vyras Maikas yra virtuvės šefas, jis mėgsta gaminti, bet kartais priruošia per daug, ir mes nespėjame suvalgyti. Jis yra išlepęs, šildyto maisto beveik nevalgo. Ir mano abi dukros ypač nevalgios, tai aš jaučiuosi visiška šiukšliadėže, nuolat pabaiginėju viską, ko kiti nesuvalgė, bet vis tiek daug išsimetame.
Dar (žinau, kad lietuviams skambės žiauriai) kartais švieži avokadai ir mangai tiesiog akyse supūva. Nes sezono metu jų būna tiek daug, ir visi tiek jų dovanoja, veža, kad nespėjame nei valgyti, nei šaldyti.
Turbūt panašiai kaip Lietuvoje obuoliai.
Vis planuoju įsivesti kažkokią sistemą, kad tą maistą išsaugočiau. Čia dar pasijaučia ir mūsų su Maiku kultūriniai skirtumai – amerikiečiai neturi sakralumo maistui, kokį jaučiame mes, lietuviai. Aš duoną, ant žemės nukritusią, pakeliu ir pabučiuoju. O, pavyzdžiui, mano anyta į šiukšliadėžę kartą išmetė šviežiai virtus makaronus, nes išvirė ne tą formą. Man taip širdį skauda, aš iš tų makaronų būčiau salotas paruošusi, dar ką nors, kad tik neišmesčiau.
Kaip dėl vaikų batų ir drabužių: suprantama, kad Havajuose jų nedaug reikia, bet vis dėlto – ar palaikote keitimąsi vaikų išaugtais drabužiais?
Dukroms naujus drabužius esu pirkusi tikrai vos kelis kartus gyvenime. Žemynai viską perku iš skudurynų, dažniausiai Portlande, Oregone, ten kasmet važiuoju pas uošvius ir labai smagiai apsiperku. Indie viską paveldi iš Žemynos. Būna, per gimtadienius sakau, kad vietoje dovanų svečiai neštų savo vaikų senus rūbus arba žaislus. Žodžiu, keitimasis rūbais yra visiškai normalus. Aišku, Lietuvoje seneliai nuperka naujų daiktų mergaitėms, jiems tas pirkimas yra didelis malonumas. Ir aš esu dėkinga už tuos pirkinius, nors slapta norėčiau, kad pirktų iš lietuvių gamintojų, bet juk negaliu kontroliuoti kitų žmonių pasirinkimų.
Kaip dažnai perkate žaislus? Ar senus metate lauk, ar pratęsiate jų gyvenimą – dovanojate?
Žaislų beveik neperku, nebent kokius medinius ar lavinamuosius. Už mane žaislų priperka seneliai, šeimos draugai. Suprantu, kad kaip ir rūbų, žaislų pasaulyje yra per daug. Mūsų namuose jų irgi daug, ir vis daugėja. Kas porą mėnesių perrenku žaislus ir nemylimus, nežaidžiamus arba išaugtus išdalinu draugėms, išvežu labdarai.
Užpernai per Kalėdas viename sporto klube vyko šauni akcija, kai daug mamų sunešė nenaudojamus žaislus ir rūbus, ir visos galėjo rinktis ir imti, kas patinka. Nemokamai. Ten mergaitėms radau kalėdines dovanas ir kartu atsikračiau maišo žaislų. Šiemet nusprendžiau nupirkti po vieną gerą naują žaislą. Bet, aišku, būna silpnumo akimirkų, kai prekybos centre jos iš manęs kažkaip išsireikalauja naujos barbės.
Kiek turite šiukšliadėžių?
Neseniai turėjome penkias, bet prieš kelis mėnesius liko vos dvi. Pernai, Azijos šalims atsisakius supirkti atliekas iš JAV, Havajuose buvo atšauktas šiukšlių rūšiavimas. Anksčiau rūšiuodavome beveik viską – tam tikrų rūšių plastiką, stiklą, popierių, skardines, kartoną ir t.t.
Dabar nei popierius, nei stiklas rūšiavimui nebepriimami. Iki to laiko kompostavau ir maisto atliekas, bet po tų pakitimų apėmė tokia neviltis, kad kuriam laikui net nustojau kompostuoti, ir net ta proga nusipirkau visokių plastikinių kalėdinių papuošimų, nes viduje jaučiausi visiškai nusivylusi, pasidavusi.
Bet kompostinė dar stovi, kol kas nenaudojama, nes man ir nelabai pavyko, kažką vis ne taip dariau, ir tas kompostas supūdavo. Bet aš nepasiduosiu, bandysiu vėl kompostuoti, tik reikia ryžto.
Taigi dabar rūšiuojame tik rudą kartoną, superkamą tarą ir konservus. Popierių renku į spintelę, nes planuoju vėl kompostuoti maisto atliekas, tai tam reikia daug popieriaus skutų.
Daug ką jau išsprendžiau taip, kad neliktų šiukšlių, – perku pilstomus dušo žėlę ir plaukų kondicionierių, naudoju medinius dantų šepetėlius, o dantų pastą perku stikliniame indelyje. Visą kosmetiką naudoju iš „Uoga uoga“, jų pakuotes paskui parvežu atgal į Lietuvą, jie jas priima atgal perdirbimui. Itin sumažinau namų valymo priemonių kiekį, daug ką pasidarau pati su actu. Daugiausiai šiukšlių atsiranda iš maisto ir žaislų (kuriuos gauname dovanų) pakuočių.
Ar švarūs žmonės havajiečiai? Nėra paplūdimiuose plastiko, nesimėto šiukšlių maišiukai? Neseniai teko keliauti po arabų kraštus, sukrėtė jų paplūdimiai, kuriuose per plastiką sunku praeiti…
Plastikiniai maišiukai Havajų saloje jau seniai uždrausti, čia jų paprasčiausiai nėra. Nenoriu absoliutinti, bet iš esmės žmonės tvarkingi, sąmoningi – šiukšlių ant žemės tikrai niekas nemeta ir labai daug kas turi savo nešiojamas gertuves. Plastikinis vandens buteliukas yra visiška beskonybė, gėda, mano akimis. Džiaugiuosi, kad ne viena taip manau, atėjusi į kokią treniruotę matau, kad jau nėra nė vieno žmogaus su plastikiniu buteliuku, visi su savo gertuvėmis, tada labai džiaugiuosi.
Laukiniuose pliažuose plastiko vis tiek daug, tiesą sakant, būtent mūsų saloje kažkur yra labiausiai užterštas pasaulio pliažas, nes plastikas čia suplaukia iš vandenyno. Bet stengiasi visi, verslai tampa vis labiau atsakingi, vyras mūsų restorane nustojo prekiauti vandeniu plastikiniuose buteliukuose, nors tai buvo pelninga, perėjome prie iš kukurūzų krakmolo pagamintų vienkartinių indų ir įrankių – jie atrodo kaip plastikiniai, bet iš tiesų yra kompostuojami ir visiškai suyra per penkerius metus, o tai labai gerai, palyginus su penkis šimtus metų yrančiu plastiku.
Havajuose jau įsigaliojo koraliniams rifams kenksmingų saulės kremų draudimas, planuojama ir visiškai uždrausti putplastį. Žodžiu, pokyčių ir pastangų daug, bet jų negana, jie neatsveria žmonijos daromos žalos. Matome, kaip akyse masiškai miršta koralai, kaip į paplūdimius vietoje kriauklyčių išplaunami plastiko gabaliukai, o dar minėtas atliekų rūšiavimo panaikinimas. Liūdna.
Ar naudojate plastikinius maišiukus, ar turite medžiaginius?
Tik medžiaginius.
Jūsų arkliukas – daiktų perdirbimas, papasakokite apie tai plačiau. Kodėl tai darote? Juk daug paprasčiau nusipirkti naują komodą, negu vargti su sena, ją atnaujinant?
Gerą naują rankų darbo daiktą pirkti yra tikrai brangiau, o prastas daiktas greitai sulūžta, be to, būna be sielos. Nesakyčiau, kad čia mano arkliukas, tiesiog esu atnaujinusi namuose keletą baldų, lentynas, spinteles, kėdę. Kai nebebus ką atnaujinti, nustosiu. Kol kas tai smagus užsiėmimas, ir daiktai tampa daug širdžiai mielesni, be to, labiau dera prie interjero, nes pati galiu parinkti atspalvius, pridėti kažkokių daiktus tarpusavyje siejančių detalių.
Kur mokotės baldų atnaujinimo?
Šiek tiek iš jutubo – žiūrėjau, kai reikėjo pakeisti natūralaus medžio spalvą kita, bet šiaip čia didelių mokslų nereikia. Dažniausiai tik su švitriniu popieriumi nušveičiu seną dažų sluoksnį, užtepu naują spalvą. Didelis malonumas viską filmuoti žingsnis po žingsnio ir po to sukelti į savo instagramą.
Koks buvo pirmasis baldas?
Dar laukdamasi Žemynos nuomojamame name baltai perdažiau komodą ir spintelę, gal dar kažką. Tuo metu man labai norėjosi baltos. Dabar priešingai – noriu sodrių spalvų, ir jų daug.
Baldų restauravimas man pramoga. Tereikia švitrinio popieriaus, dažų, šepetukų, kartais specialaus lako medienos spalvai keisti, dar smagu pakeisti spintelių ar komodų rankenėles, jų būna pirkti visokiausių.
Ar į tai įtraukiate dukras?
Jos labiau trukdo nei padeda, bet taip – leidžiu joms irgi kažką papeckioti, dažniausiai ant kartono gabalo ar pan. Bet pastarąjį kartą perdažant komodą šitaip dukroms bepeckiojant jos visiškai sugadino terasos grindis. Dabar ir jas reikės perdažyti.
Gal ne tik baldus, bet ir drabužius, žaislus ar kitokius daiktus prikeliate naujam gyvenimui?
Ne viską įmanoma, ne viską moku prikelti. Neseniai anytos paprašiau, pasiuvo naują lopšį žaislinio vežimėlio rėmui. Bet man tikrai smagu rasti dėvėtų daiktų parduotuvėje kokį paveikslo rėmą ar kilimėlį ir jį pritaikyti namuose. Gaila, nes, kiek žinau, Lietuvoje nėra tokių parduotuvių, kur būtų ne tik dėvėti drabužiai, bet ir buities daiktai, baldai. Lietuvoje būna arba skudurynų, arba antikvariatų, o tiek Anglijoje, tiek JAV vadinamose „charity shops“ arba „thrift stores“ galima rasti visko – nuo vakarinės suknelės iki puodo.
Kaip jūsų ekomotinystėje dalyvauja vyras?
Neskirstyčiau to į motinystę ir tėvystę, tiesiog esame šeima, kiekvienas darome, ką galime. Džiaugiuosi, nes mano vyras irgi mėgsta su manimi vaikščioti po skudurynus, atnaujinti daiktus, bet reikia pripažinti – ekologija labiau rūpi man, iš visos širdies, o vyras pokyčių imasi labiau dėl aplinkos spaudimo.
Ar skaitote bendraminčių tinklaraščius?
Skaitau žinias BBC, „NY Times“ ir „The Guardian“, taip pat perskaičiau Naomi Klein knygą „Tai viską keičia: klimatas prieš kapitalizmą“, internete seku Leonardo Dicaprio ir fotografą Paul Nicken, kurie abu nuolat pasisako klimato krizės ir aplinkosaugos temomis. Ir dar, žinoma, Bea Johnson, zero waste judėjimo pradininkė – būtent jos knygą „Namai be atliekų“ perskaičiusi pasijutau labai įkvėpta gyventi atsakingiau.
Koks svarbiausias jūsų motyvas gyventi žaliau? Vaikų sveikata? Planetos švara? Gyvūnai?
Net klausimo nekyla, kodėl. Kitos planetos juk neturime. Rūgštėjant vandenynams ir mąžtant atogrąžų miškams, galime likti tiesiog be oro ir vandens. Jau nekalbant apie šiukšlių ir cheminę taršą.
Ar žaliai gyventi pigiau?
Pigiau, nes mažiau vartoju, renkuosi naudotus daiktus, restauruoju senus. Bet kartu pinigus išleidžiu kažkur kitur, pavyzdžiui, pramogoms.
Kokie didžiausi sunkumai, problemos?
Maisto pusfabrikačiai ir skrydžiai lėktuvu. Niekaip neprisiverčiu gaminti, o paruoštas maistas dažnai būna supakuotas plastike. Ir, aišku, skrydžiai. Kol kas neįsivaizduoju, kad galėčiau nematyti ir nelankyti savo šeimos Lietuvoje, bet viliuosi, kad atsiras ekologiškas kuras. Arba teleportacija!
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 balandžio 10 dieną.
Susiję straisniai
