„Kūdikio albumas – visos šeimos metraštis“, – sako dailės ir keramikos mokytoja Martyna Juodeškienė.
Vaiko gimimas ypatingas, nuostabus ir kiekvienai mamai pats svarbiausias įvykis. Nuo pirmųjų akimirkų kartu norisi saugoti prisiminimus, nuotraukas. Norisi nieko svarbaus nepraleisti, o tie pirmieji metai išties kupini atradimų. Pirmoji šypsena, dantukas, vėliau pirmasis žodis. Viską prisiminti sunku, todėl svarbu įvykius ir gebėjimus kažkaip sudėlioti ne tik galvoje, bet ir rasti vietą, kurioje prisiminimai bus saugūs.
Šiandien kalbėsiu apie „Kūdikio albumo“ gamybą. Nors mums tai nebuvo vien kūdikio albumas, o tapo visos mūsų šeimos knyga, į kurią sudėjome pačius šilčiausius ir svarbiausius prisiminimus, nuotraukas, laiškus.
Kūdikio albumo tema man sudėtinga: gyvenimas susiklostė taip, kad tas albumas galėjo likti vieninteliu prisiminimu apie mane. Dar būdama nėščia susirgau. Pagimdžius sveikata labai blogėjo, gydytojai nebuvo nusiteikę pozityviai. Tada labai bijojau, ne dėl to, kad negalėsiu savimi pasirūpinti ar mirsiu, bijojau, kad mano dukra augs be mamos meilės, ir tai mane varė iš proto. Pradėjau rašyti dukrai laiškus, tai buvo tarsi kiekvieno mėnesio apžvalga, rašiau, kaip jaučiuosi, ką naujo išmoko ji. Pasakojau, kokia laimė būti mama. Taigi mano kūdikio albumas susideda iš laiškų, nuotraukų, iliustracijų, kurios atspinti kiekvieną mėnesį, pirmuosius Barboros piešinius, žodelius. Apie viską papasakosiu išsamiau, bet noriu pasakyti, kad ir koks sudėtingas metas tada buvo, jaučiausi laiminga, o šis albumas iš ties gražus ir vertingas prisiminimas.
Pirkti albumai – mažiau kūrybos
Kūdikio albumas viena perkamiausių prekių. Labai dažnai tokius albumus dovanojama atvykstant lankyti mažylio. Ar atsisveikinant su darbuotoja, kuri išeina į vaiko gimimo atostogas. Nemeluosiu ir aš gavau pagamintus albumus, bent du. Pavarčiusi ir paanalizavusi supratau, kad noriu gaminti savo mažylės prisiminimų knygą pati. Noriu sudėti tai, kas būtent man atrodo svarbu ir reikalinga. Knyga išties ne tobula, tekstai dažnai rašyti ranka, paveikslėliai piešti pačios, bet šis albumas būtent tik apie ją ir apie mus. Žinoma ir pats kūrybinis procesas buvo labai malonus, mažylės miego metu galėjau kurti ir taip atsipalaiduoti.
Kaip kurti albumą
Norint gaminti kūdikio albumą, reikės kažkokio pagrindo.
Aš pasirinkau storą neužpildytą nuotraukų albumą, kuris jau kelerius metus tiesiog dulkėjo spintoje neužpildytas.
Neturint nuotraukų albumo, galima surišti knygą pačiai.
Svarbu, kad popierius būtų patvarus, formatas –gana didelis, kad tilptų visa idėja.
Reikia sugalvoti, kokius pagrindinius komponentus turės albumas. Man buvo svarbu žymėti vaiko augimą, todėl kiekvieną mėnesį užrašydavau ūgį, svorį ir pagamindavau kojytės antspaudą. Labai smagu palyginti, kaip per metus kojos antspaudas vis didėjo. Vietoj kojos galima rinktis delno antspaudą. Toks žymėjimas labiau patiks tiems, kurie mėgsta vizualų vaizdą. Kiti rinksis mažylio išvaizdą plačiau aprašyti. Pirmuosius metus taip greitai jie keičiasi.
Kita svarbi dalis – pirmieji vaiko darbeliai, piešiniai, molio darbelių nuotraukos. Tėvams būna tikras iššūkis nuspręsti, reikia kaupti ar išmesti vaiko darbelius. Jų tiek daug. Aš siūlau šiek tiek pasilikti ir sudėti į albumą. Pirmieji darbeliai paprastai būna labai panašūs, sukurti ne meno tikslais, o tiesiog, susipažįstant su dažais, spalvomis, teptukais ir popieriumi. Darbelių saugojimas tampa svarbus nuo 2–3 metų – tokio amžiaus vaikams jau svarbu pripažinimas, pagyrimas, todėl nieku gyvu nemeskite darbelių vaikams matant, tai gali sužlugdyti vaikų kūrybinius polinkius amžiams.
Didelę dalį mano albume užima nuotraukos. Jos sukuria emocijas, papildo kiekvieno mėnesio turinį.
Nuotraukos buitiškos, dažnai nelabai estetiškos, tokios, koks buvo mūsų gyvenimas tuo metu. Man patinka, kai nuotraukoje matyti ir vieta, kurioje yra žmonės ir daiktai, kartais netvarka. Norisi prisiminti viską taip, kaip buvo. Prisipažinsiu, ne visada suspėdavome, o gal ir ne visada norėdavom susitvarkyti namus ar žaislus. Geriau žaisdavome ar ilsėdavomės.
Laiškai – tai svarbiausia mano albumo dalis. Stengiausi papasakoti apie visus dalykus, kurie tuo metu mus supo. Dabar, rašant šį straipsnį, vėl skaičiau juos ir, atrodo, net kvapą gali užuosti, kai kalbu apie rytus, kai važiuodavome dviračiais pusryčiauti prie jūros, kai visame paplūdimyje būdavome tik mes, kai žiūrėdavome į tolį. Prisimenu, kokia ramybė ir laimė tada mumyse gyveno. Tie laiškai patys atviriausi ir nuoširdžiausi.
Tada buvome tik išmokę neskubėti, lėtai džiaugtis paprastu gyvenimu.
Primojo gimtadienio proga sukūriau Barboros laišką, kuriame ji pati pasakoja apie save, savo patirtis, draugus, tėvus. Pavyko šmaikštus, informatyvus ir įdomus laiškelis, kurį įdėjau į albumą. Antrojo gimtadienio proga rašiau vėl, manau, kad tai bus puiki tradicija.
Kiekvienų metų santrauka, patys svarbiausi įvykiai mano akimis. Vėliau, jeigu norės, galės parašyti tokius laiškus ir pati.
Manau, kad šis albumas bus pati šilčiausia dovana tada, kai mano mažoji mergaitė užaugs ir pradės lauktis savo vaikučio. Būčiau norėjusi tokio albumo tada, kai nešiojau ją savyje, žinau, kad kiekviena moteris brangina savo mamą, nors dažnai ir neprašo pagalbos, neklausia nuomonės, bet visada jaučia savo mamos meilę ir palaikymą. Šiandien esu šalia ir dėkoju gyvenimui už galimybę būti mama, o šis albumas leidžia mintimis grįžti į mūsų draugystės pradžią.
Barboros laiškas:
Labas, aš esu Barbora, arba, kaip pati save vadinu, – mergaitė. Aš jau didelė, man dveji metai ir nors jums, suaugusieji, atrodau dar visiškas pipiras, aš jau užaugau.
Moku šį bei tą pasakyti, pajuokauti, turiu net keturis mėgstamiausius patiekalus. Esu linksma ir draugiška, moku dalintis ir man visada labai gaila, kai kas nors verkia.
Dievinu Kakę Makę ir Baby Shark. Mėgstu, kai mane mėto į orą, kai kartu su tėčiu skrieju dviračiu, patinka gaudyti savo katinėlį.
Ar prisimenate mane prieš metus? Žiūrėkite, aš iš mažyčio kūdikio virtau vaiku – tikra miela mergaite.
Kiek visko įvyko per šiuos metus…
Labai greitai, po mano pirmojo gimtadienio, atsisveikinome su jūra ir grįžome į Vilnių. Mama liūdėjo ilgai, o aš negalėjau suprati, juk visi buvome kartu, sveiki. Tas miestas, Vilnius, didelis, kartais man nepatinka, kai automobiliai važiuoja vienas po kito, kai visi skuba, atrodo, kad skubantys nesidžiaugia.
Mano mama nuolat kartoja, kad kiekvieną gyvenimo dieną reikia gyventi, džiaugtis mažais dalykais, stebėti viską aplink lėtai.
Vilniuje aplankėme labai daug renginių, susiradome krūvą draugų, nuolat buvome įvykių sūkuryje, man buvo linksma ir smagu šokti, žaisti, išbandyti vis kažką naujo. Tačiau geriausia būdavo tais rytais, kai niekur nereikėjo eiti, kai tėtis ateidavo manęs pasiimti iš lovytės, nunešdavo pas mamą, į savo lovą, jie šiltai mane apklodavo ir man būdavo ramu. Mama mane uostinėdavo, bučiuodavo, atrodo lyg ji būtų kvėpavusi manim, o tėtis tiesiog žiūrėdavo ir mėgavosi tuo vaizdu.
Šiais metais dar kartą tapau pussesere ir sulaukiau savo mažojo Jokūbo. Oi aš jį pamokysiu, kai tik paaugs. Dar atšvenčiau dėdės Simo vestuves, nešokau iki ryto, bet buvo gera matyti jį laimingą. Valgiau tortus per Kamilės, Luknės, Emos ir Dovydo gimtadienius. Man atrodo, kad aš dažnai valgau tortą.
Buvo ir liūdnų dienų, atsimenu, kai abi su mamyte susirgome gripu. Ji pirma, aš po dienos. Visiems trims buvo sunku, tėtis, kai tikras supermenas, skraidė tarp dviejų savo mergaičių ir visaip padėjo.
Visada, kai tik susergu, mama praranda žemę iš po kojų, nors ir stengiasi atrodyti rami ir šypsosi, aš jaučiu, kad ji labai bijo. Jaučiu, kad tų dviejų žmonių, savo tėvų, širdyse visada bus mano namai, nepriklausomai nuo aplinkybių.
Vilniuje turiu krikšto tėvus. Dovilė pabūna su manimi, kai tėvai kažkur dingsta, ji gera, bet turi taisykles, griežtesnė, o štai Vytautas kitoks, jaučiu, kai paaugsiu, jis mane išmokys įdomių dalykų, dėl kurių mano tėvams žils plaukai. Be to, Dovilė turi didelį ir piktą šunį, kuris norėjo man nukąsti koją, niekada nepamiršiu.
Turiu aš ir kaimą. Ten Atanas ir Adona, mano seneliai. Močiutė – gryna mama, tik moka megzti – ir megztinių, ir suknelių tikrai turiu gražių. Tėvukas – mano džiaugsmas, į jį vos pažiūriu, ir nuotaika puiki. Domantas, mano didysis pusbrolis, dažnai būna su mumis kaime, žinau, kad jį erzinu, nes viską kartoju ir ateinu anksti ryte prižadinti, bet jaučiu, kad jis irgi mane myli taip, kaip aš jį. Ten dar gyvena sena močiutė kurios bijau ir, žinoma, Simas. Jis turi traktorių ir karvių, ir dėl to yra pats geriausias žmogus planetoje. Nes Karvė yra pats gražiausias mano kažkada matytas gyvūnas.
Kaime būna Ema, kuri moka gražiai susišukuoti savo plaukus, esame labai panašaus amžiaus, todėl mums išties linksma kartu.
Esu kiek nemergaitiška, mėgstu žaisti su automobiliukais, statyti lego, garsiai rėkauti ir bėgioti. Kartais varau visus iš proto, bet tegul mėgaujasi, aš taip greitai augu. Sunku man augti būnant pirmu vaiku, tėvai nelabai ką supranta, nemoka, man tenka itin rėksmingai viską išaiškinti. Yra ką veikti, bet, kaip mamytė sako, lėtai, lėtai ir visi išmoks būti šalia manęs.
Visa tai rasite mano pirmųjų metų albume.
Barbora
Nuotraukos Dobiliuko foto
Patarimai gaminantiems kūdikio nuotraukų albumą
Patarė „Foto bitės“
Nuotraukas geriausia iš anksto atsirinkti ir sudėti į aplanką kompiuteryje. Taip, bus ramu, maketuojant nereikės po visą kompiuterį ieškoti nuotraukų ir blaškytis.
Kiek skirti laiko knygos kūrimui? Labai individualu, priklauso nuo žmogaus. Tačiau skubantiems, pati programa gali sudėlioti maketą – vėliau jį bus galima pagal save pakoreguoti. Norint dėlioti patiems, užtrunka kiek ilgiau, bet jei nuotraukos atrinktos, maketą galima sukurti maždaug per 2 valandas.
Papildomai dar laiko pridės tekstų rašymas.
Prieš maketuojant nuotraukų karpyti nebūtina, tai galima daryti ir programoje.
Dėliojant maketą, gražiausia pačias kokybiškiausias, šviesias nuotraukas padaryti dideles per visą puslapį. Tas kurios buitiškos, bet mielos, irgi drąsiai naudokite, tik jas geriau rinktis mažesnes. Jei tamsi nuotrauka (fotografuota patalpoje ar prieš saulę) būtinai pašviesinkite (tai galima daryti maketavimo programoje).
Rekomenduoju makete pridėti trumpų teksto komentarų – parašyti, kiek laiko mažyliui ar kokioje vietoje fotografuota, kur svarbesnis įvykis – nurodykite ir datą. Galite įdėti ir kokią nors istoriją ar mėgstamiausią mažylio pasaką.
Svarbu – per daug nedidinti šrifto (dažna klaida) makete geriausia atrodys 9–12 dydžio tekstas, pavadinimams galima naudoti ir didesnį, pvz.,16–24 dydžio.
Praktiškoms mamoms rekomenduojame rinktis ekologinės arba premium odos viršelius, o toms, kurios mėgsta jaukumą, rekomenduoju rinktis ne tokius praktiškus, tačiau gražius drobinius viršelius. Tokį viršelį galima suasmeninti, užsakius teksto įspaudą.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
