Motinos dienos proga – 15 motinystės istorijų

Simona ir Rojus

Metus laiko skaitėte apie redakcijos kūdikį Tautvydą. Ypač atidžiai jo gyvenimą stebėjo tą patį mėnesį (2017 m. gruodį) gimusių kūdikių mamos, kurios yra susibūrusios į FB grupę „Gruodinukai“. Tinklaraščio įkūrėjos Simona ir Viktorija nuolat organizuoja mamoms susitikimus, o paskutiniu metu gavo redakcijos užduotį – pakalbinti gruodinukų mamų ir paklausti, ką joms reiškia motinystė. 15 istorijų nustebino net mus, žurnalo leidėjas.

1 ISTORIJA. Sūnaus laukiau 6 metus

Simona (34 m.), augina Rojų (1 metai ir 4 mėn.).

Motinystės džiaugsmą patirti prireikė 6 metų, kurie buvo kupini nusivylimo, pykčio, nepasitikėjimo savimi ir aplinka, bei kaskart mėginant save surinkti iš naujo, kad naujas mėnuo galėtų prasidėti su viltimi.

Tie 6 metai buvo vilties metai. Ne paslaptis, kad tiek laukiant teko bendrauti su daugybe gydytojų ir ieškoti nepastojimo priežasčių. Susidūrusi su ginekologijos pasauliu, galiu drąsiai išvardinti medicininis trupinius, kurie būna pateikiami gydytojų įrašuose ar laboratorijose. Medicina yra nuostabi. Ir gydytojai tikrai stengiasi dėl šeimų.

Mums pavyko išlaukti ir sulaukti savo Rojaus. Kasdien, kai jį stebiu, apkabinu ir prisimenu, kiek jis lauktas mūsų šeimoje, šluostausi jau džiaugsmo ašaras.

Kiekvienai būsimai mamai, kuri praranda save ir viltį, kai pasaulis kaskart griūva, išvydus neigiamą testo rezultatą, linkiu vidinės ramybės, nepaliauti iš naujo dėlioti savo vidų, kad turėtų stiprybės savyje pagaliau tapti mama. O mamoms, glėbiuose laikančioms savo atžalas, linkiu kantrybės, nes meilė savam vaikui ir taip dega kiekvienos širdyje.

2 ISTORIJA. Kelias iki žodžio „mama“ – 12 metų

Aurelija su Emilija

Aurelija (35 m.), augina Emiliją (1 metai ir 3 mėn.)

Noras tapti mama atėjo maždaug prieš 12 metų. Tada dar net nenutuokiau, kokį ilgą kelią reikės nueiti, kad žodis „mama“ taptų apčiuopiamas. Noriu paminėti, kad iš viso patyriau keturis nėštumus, bet tik dėl ketvirto nėštumo galiu jausti visus motinystės džiaugsmus.

Per visus laukimo metus teko patirti didelių išgyvenimų ir skaudžių netekčių.

Pirmos savo dukrytės netekau per Velykas, kai jai buvo 9 mėn., o dabartinė dukra gimė per Kalėdas, po 7 metų pertraukos. Stebuklas? Gyvenimo ironija? Nežinau. Bet galiu tik viena pasakyti, kad Emilija yra mano džiaugsmas, paguoda ir visas gyvenimas. Tad visoms būsimoms mamoms ir ne tik joms noriu palinkėti, kad noras būtų stipresnis už visus gyvenimo sunkumus ir išbandymus.

3 ISTORIJA. Sakiau, kad turėsiu dvynukus, ir turiu

Anželika (29 m.), augina identiškas dvynes (1 m. ir 4 mėn.)

Mamystė manęs niekada nežavėjo, o ir dabar nelabai mėgstu svetimų vaikų. Niekada vaikų turėjimas nebuvo mano gyvenimo tikslas, o slapta net pagalvodavau, kad apskritai nenoriu turėti vaikų. Kartais tai pasakydavau ir garsiai, aišku, sulaukdavau smerkimo. Buvau karjeristė, dirbau kelis darbus, turėjau savanoriškos veiklos. Man nesinorėjo viso to aukoti, kita vertus, supratau, kad su tokiu krūviu aš gera mama nebūsiu. Mano moto visose srityse buvo: „Būti geriausia, arba apskritai nebūti“.

Andželika su Fausta ir Atėne

Bet buvo keli „bet“. Vyras norėjo vaikų, aplinka spaudė, kad „paskui norėsi, bet negalėsi“, draugės vaikavosi. Kažkas nutiko ir man, nusprendėme pabandyti ir pavyko.

Nors vaikai nebuvo mano gyvenimo tikslas, nuo pat vaikystės sakiau, kad jei jau turėsiu kada vaikų, tai norėčiau dvynių. Visi sakė, kad nežinau ką šneku, nes ir su vienu labai sunku. O aš atkirtinėjau, kad man ne tik gražu, bet ir patogu, nes trumpesniam laikui iškrisiu iš darbo rinkos.

Kalbėjau kalbėjau ir prisikalbėjau. 9 nėštumo savaitę sužinojau, kad laukiuosi identiškų dvynių. Visai nenustebau, atrodė, kad taip ir turi būti. Visi pradėjo gąsdinti koks sunkus nėštumas manęs laukia, kaip bus sunku kai vaikai gims. Aš nieko neklausiau, bandžiau vaidinti, kad viskas labai gerai. Bet 36 savaitę gydytojo pasakyta frazė: „Man jūsų gaila, gal gimdom?“ pasako viską.

Džiaugsmingai sutikau, prašiau epidūro ir visko ko tik įmanoma. Sakiau – aš bloga mama, kentėt nenoriu. Deja, tą dieną sužinojau, kad, pasirodo, būna, kad epidūras nesuveikia, todėl atsiėmiau kančių už visus savo žodžius.

Gimus dukroms jau po savaitės prasidėjo viskas, kas įmanoma: diegliai, naktinės 6 valandų trukmės isterijos, buteliuko streikas. Atrodė, visi vaikai, kaip vaikai, o mūsų kažkokie ne tokie. Mergaitės visus metus buvo labai neramios, nuolatos verkdavo, visko bijojo, buvo labai jautrios. Realiai kartais iš nuovargio norėjosi mirti arba bent savaitei atsidurti ligoninėje. Iki šiol negaliu suprasti, kaip aš visą tai iškenčiau.

Dabar situacija žymiai geresnė, neramumas peraugo į aktyvumą, tai tiesiog visą dieną tenka lakstyti. Sunku ištverti tik bemieges naktis, nes tenka keltis iki 20 kartų per naktį. Bet, kaip bebūtų, dabar suprantu, kad įmanoma turint vaikų neprarasti savo gyvenimo. Jau nekalbant apie tai, kad vaikai suteikia pilnatvės ir supranti, kad bet ką sudraskytum į skutelius, jei tik paliestų tavo vaiką! Dabar sakau – daugiau vaikų nenoriu, bet jei kada dar turėsiu, tai norėčiau dvynių!

Simona su Gerda ir Kamile

4 ISTORIJA. Per dvejus metus gavau du stebuklus – pametinukes

Simona (27 m.), augina 2 dukras: Kamilę (2,6 m.) ir Gerdą (1,4 m.)

Motinystė – tai mano išsipildžiusi svajonė. Buvo laikas, kada dėl sveikatos sutrikimų maniau, kad negalėsiu jų turėti, bet kažkas iš aukščiau man per dvejus metus atsiuntė du stebuklus – mano pametinukes. Ne tik motinystė, bet ir mano vaikai ypatingi tuo, kad jiems gimus, iš naujo atradau save, supratau, kas yra mano gyvenimo prioritetai, bei realizavau save naujose veiklose.

Motinystė stebuklinga, nes ji man suteikė sparnus ir neleidžia pasiduoti, palūžti, pavargti.

Daug metų iki nėštumo sportavau, bėgiojau ir net su plakančia savyje širdele laimėjau ne vienerias bėgimo varžybas. Motinystė – mano varomoji jėga. O aš noriu būti geru, sektinu pavyzdžiu savo vaikams.

Linkiu visoms mamoms įkvėpimo ir stiprybės ieškoti savo vaikuose.

5 ISTORIJA. Pirmo susilaukiau 20-ies

Dovilė (27 m.), augina 2 vaikus: Deimantę (5,10 m.) ir Deivydą (1,4 m.)

Dovilė ir Deividas

Niekada vaikai man nebuvo tai, apie ką labiausiai svajojau. Sužinojusi, kad laukiuosi pirmagimės, patyriau daug streso, daug ašarų, buvau gana jauna – 20 metų, dar norėjosi lakstyti ir gyventi tik dėl savęs, bet… Kai gimė dukrytė, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, prasidėjo naujas etapas, pilnas džiaugsmo, naujų patirčių. Tapau laiminga ir mylinti MAMA.

Po kurio laiko pradėjome norėti antro vaikelio, o ypač to norėjo jau dabar didžioji sesė.

Nėštumas buvo kur kas sunkesnis nei besilaukiant pirmagimės, teko net su greitąja važiuoti į ligoninę. Dėl gydytojų išsiblaškymo buvome suklaidinti, buvo ruoštasi daryti valymą, štai tos akimirkos greitosios automobilyje niekada nepamiršiu – kai važiuoji ir galvoji, kaip teks laidoti savo vaikelį. Ačiū Dievui, tai buvo gydytojų klaida ir jokio valymo nebedarė, viskas buvo tvarkoje. Visas šitas košmaras baigėsi, pagimdžiau sveiką berniuką ir turiu du nuostabius vaikus, kurie man suteikia daug džiaugsmo, stiprybės, palaikymo.

6 ISTORIJA. PSK skambėjo kaip nuosprendis

Viktorija (25 m.), augina Aleksandrą (1 m. ir 3 mėn.)

Viktorija ir Aleksandras

Niekada negalvojau, kad man prireiks apsilankyti pas tiek gydytojų ir išgirsti tiek kartų „dar palaukite“. Man atrodė, kad vaikas – tai taip lengva. Iš pradžių PKS (policistinių kiaušidžių sindromas) skambėjo kaip baisus nuosprendis, bet, išklausę milijonus gydytojų, su vyru nenuleidome rankų.

Ir mes jo sulaukėme, nes gruodį į mūsų šeimą visai neskubėdamas atėjo mūsų sūnus. Tas ilgas laukimas buvo akimirksniu išbrauktas, ir prasidėjo mūsų draugystė bei „visų kampų gludinimas“, kol vienas kitą prisijaukinome.

Neįsivaizduoju, kas gali būti nuoširdžiau už sūnaus šypseną, drąsiau už pirmus žingsnius ir nuostabų jo veržlumą. Aleksandro dėlka aš susipažinau su dar viena veiklia mama ir čia jau prasidėjo mūsų –„Gruodinukų“ – istorija.

7 ISTORIJA. Motinystės stebuklas po skyrybų duobės

Renata su sūnumi Roku ir krikšto dukra Rusne

Renata (39 m.), augina Roką (1 m. ir 4 mėn.)

Kai tik gydaisi skyrybų žaizdas, kai esi vieniša, kai nesusitvarkai su savo mintimis, kai nuolatos klausi savę, „kokia mano misija šiame gyvenime?“, kai prigimtis šaukia „noriu šeimos!“, bet tau pasakyta, kad negali turėti vaikų, kai sesers mergytė tave vadina mama, galvoji – kaip gera tai girdėti, kaip gera taip mylėti.

Ir kai bac – tavo gyvenime atsiranda mylimas vyras, po pusmečio teigiamas testas, staigiai persidėlioja gyvenimo kubikas rubikas.

Kaip šiandien atsimenu, kai tą rytą pasidariau testą, man važiuojant į darbą M-1 įjungė Donato Montvydo „Viskas bus gerai…“, aš verkiau kaip krokodilas. Nemoku apsakyti tų jausmų. Štai tada ir prasidėjo mano motinystė.

Gabrielė ir Herkus

8 ISTORIJA. Sūnus įkvėpė verslui

Gabrielė (26 m.), augina Herkų (11 mėn.).

Mano gyvenimą motinystė pakeitė 360 laipsnių kampu. Atradau daug naujų dalykų gyvenime, ir tie atradimai vis nesibaigia. Sūnus kasdien man padovanoja kažką naujo.

Atrandu savyje savybių ir bruožų, kurių nė neįsivaizdavau turinti. Sūnaus gimimas mane įkvėpė naujam projektui – sukūriau internetinę parduotuvę „The Three Bears“. Kodėl trys meškos? Man jos reiškia šeimą.

Kol kas prekiauju vaikiškais drabužiais ir aksesuarais, bet turiu ambicingų planų ateičiai, vienijančių visą šeimą. Pati negaliu atsidžiaugti, kaip greitai viskas rutuliojasi, o labiausiai džiaugiuosi, atradusi tokį mamų palaikymą. Moterys niekada nebūna tokios vieningos ir palaikančios, kaip tapusios mamomis. Tas palaikymas kuria stebuklus ir stumia kiekvieną iš mūsų į priekį.

9 ISTORIJA. Gyvenimas atsiuntė 4 vaikus

Lina ir Adas, Nojus, Luknė

Lina (33 m.), augina 4 vaikus. Sūnūs: 7,5 metų, 6 metų, 4 metų, dukrelei 1 m. 3 mėn.

Visada vaikystėje norėjau turėti bent 3 vaikus. Tad esu be galo laiminga, kad gyvenimas man atsiuntė 4 vaikus: 3 sūnus ir mažąją dukrytę. Kiekvienas vaikas mane vis kažko naujo išmoko, kažką vis naujo patiriu su kiekvienu iš jų, nes visi yra skirtingų charakterių, tad tenka prisitaikyti ir suprasti kiekvieną individualiai. Vaikai yra didžiausia mano mokykla!

10 ISTORIJA. Trečiojo tikiuosi susilaukti greičiau

Justina (34 m.), augina Vincentą (6 m.) ir Priscilę (1 m.).

Justina su Priscile ir Vincentu

Pirmagimio laukėme kelerius metus. Antrojo laukėme dar 5 metus. Laikas bėgo, o taip laukto brolio ar sesytės nebuvo.

Galų gale po kelionės į Paryžių įvyko stebuklas!

Parsivežėme dalelę jo kartu su savimi.

Dar mokyklos suole sakydavau mokytojams: „Kam man tie mokslai, aš juk vaikus auginsiu“. Ir iš tiesų jų norėjau labiau nei ko kito gyvenime, tik sulaukiau kiek vėliau, nei galėjau tikėtis.

Nors mokytis ir siekti žinių vis dėlto teko ir tai darau iki šiol, vaikai – mano didžiausias pilnatvės jausmas, mano laimė, mano gyvenimas ir prasmė. Labai viliuosi, kad trečiojo neteks ilgai laukti, o ketvirtas neliks tik svajonė!

11 ISTORIJA. Iki pilnos laimės trūko dar vieno vaiko

Svetlana ir Darja

Svetlana (33 m.), augina 3 vaikus – Nikitą (8 m.), Ilją (6 m.) ir Darją (1 m. 3 mėn.).

Kol neturėjau vaikų, svajodavau, kad turėsiu du: berniuką ir mergaitę, ir negalėjau net kitaip įsivaizduoti. Gimė pirmas berniukas, mūsų didžiausias džiaugsmas. Kai sūneliui buvo 6 mėnesiai, atėjo noras turėti antrą vaiką, labai norėjosi pametinukų. Vyras palaikė mane, ir pradėjome planuoti vaiką.

Žinojau, kad turėsiu mergaitę, juk kitaip ir būti negali. Bet sužinojau, kad ir antras berniukas. Negalėjau savęs įsivaizduoti dviejų berniukų mama. Gimė antras sūnelis, jis augo toks švelnus, kad pasidarė gėda dėl savo minčių, kad galėjau nenorėti antro sūnaus.

Broliai augo, ir supratau, kad iki pilnos laimės trūksta dar vieno vaiko. Kelerius metus vis ta mintis buvo galvoje, kol pagaliau sutarėme su vyru dėl trečio. Tačiau 16-ą savaitę sužinojome, kad vaikas nesivysto, tad mūsų šeimą globoja angeliukas.

Buvo skaudu ir baisu dėl dar vieno nėštumo, bet pabandėme, ir gimė gruodinukė mergaitė – gyvenimo dovana. Toks neapsakomas jausmas turėti mergaitę.

Aida su Adele ir Kamile

12 ISTORIJA. Pati turiu nuostabiausią mamą pasaulyje

Aida (33 m.), augina dvi dukrytes – 4 metų ir 1,4 m.

„Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų, šviesiom šviesiom akim ir džiaugsmo šypsena…“ Šiais žodžiais prasideda ne tik mano pačios pirmasis vaikystės nuotraukų albumas, bet ir mano mergaičių, nes jie puikiai atspindi jausmus, sužinojus, kad į šeimą ateina nauja gyvybė. Abi mano mergytės labai lauktos, besąlygiškai mylimos, labai panašios, bet kartu ir visiškai skirtingos. Tai mano didžiausi šviesuliukai ir stipriausia varomojo jėga. Tikiu, jog motinystė – didžiausia gyvenimo dovana, esu apdovanota ne tik savo mergytėmis, bet ir pati turiu nuostabiausią mamą pasaulyje, kuri man yra ne tik atrama ir palaikymas sunkiomis akimirkomis, bet ir gražiausias motinystės pavyzdys.

13 ISTORIJA. Gimdymą paskatino A. Mamontovo koncertas

Dagnė 31 m., augina 1 vaikutį (1 m. ir 3 mėn.)

Dagnė ir Markas

Mūsų ilgai lauktas pasimatymas su mažyliu turėjo įvykti 2018 metų vasario mėn. Visas nėštumas buvo sklandus ir lengvas. Jokių rytinių pykinimų, skausmų, negalavimų, keistų įnorių pan. Net juokdavausi, kad jeigu ne didėjantis pilvas, net neįtarčiau, kad laukiuosi.

Planų prisikūriau daug, norų turėjau dar daugiau (ką nuveiksiu iki mažylio gimimo).

Tačiau būnant A. Mamontovo koncerte pajutau, kad kažkas ne taip, lyg maudžia nugarą…

Pirma mintis, kad šiandien pavargau, bet kai skausmas nepraėjo, pradėjau ieškoti informacijos, kokie būna priešlaikiniai sąrėmiai. Paskaičiusi supratau, kad tai ne paruošiamieji, tai priešlaikiniai sąrėmiai, nes juk iki gimdymo dar oi kiek laiko… O pasirodo, kad klydau! Mano mažyliui taip patiko A. Mamontovo dainos, kad jis sugalvojo ateiti į šį pasaulį 2017 gruodžio 21 d. Dviem mėnesiais anksčiau. Taip neplanuotai gimė naujas gerbėjas, kuris ir dabar, išgirdęs jį dainuojant, suklūsta.

14 ISTORIJA. Atsirado stebukliukas, kuriam labai reikėjo jūsų

Laura (40 m.), augina Luką (4 m.) ir Leoną (1 m. 4 mėn.)

Mamos diena – man bene didžiausia šventė, neskaitant vaikų gimtadienių. Mūsų gruodinuko atsiradimo istorija buvo ilga ir sudėtinga, tai pora metų apsisprendimo, 10 savaičių mokymų, dokumentų rinkimo, išvadų laukimo ir pagaliau skambučio, kuris pranešė, jog yra mažas stebuklėlis, kuriam labai reikia mūsų. Dabar esu dviejų nuostabių sūnų mama ir tuo labai didžiuojuosi.

15 ISTORIJA. Mūsų šeimoje yra ir pamokų, ir dovanų

Julija su Anastasija ir Aleksandru

Julija (36 m.), augina 2 vaikus (dukrai 5 metai ir 7 mėn., sūnui – 8 mėn.).

Visada galvojau, kad esu pakankamai kantri, bet gimus pirmai dukrai ir jai šiek tiek paaugus, supratau, kad dukra atėjo išmokyti manęs kantrybės. Man patiko vieno psichologo V. Arvasevičiaus pasakymas: „Vieni vaikai atkeliauja į šeimą kaip dovana, o kiti – kaip pamoka“, tai mūsų šeimoje yra ir pamokų, ir dovanų.

Dukra auga aktyvi, tad nuobodžiauti netekdavo niekada, ji per pirmus trejus metus sugebėjo ir koją susilaužyti, ir priekinius dantis išsimušti, ir ranką susilaužyti… Tad mano motinystė kol kas neleidžia man visiškai atsipalaiduoti ir priverčia mane būti budėjimo režimu.

Beje, dėl motinystės aplankiau daug įvairių bei gražių vietų, skirtų vaikams, peržiūrėjau daug vaikiškų spektakliukų, kurių net nebuvau mačiusi savo vaikystės laikais. Visoms Mamoms noriu palinkėti branginti kiekvieną dieną, praleistą su savo vaiku, ir, aišku, nepamiršti savęs bei skirti šiek tiek laiko ir sau.

Photo by: Matine studio
Šventė vyko žaidimų kambaryje „Ledinukas“
Fotosienelė iš „Gėlių siena“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + = 12

Kitos temos: