Mokslininkus seniai domino klausimas: kokia jėga nesulaikomai traukia motiną prie vaiko ir vaiką prie motinos? Naujagimio ir mamos prisirišimas – tarsi šeštasis jausmas, neapibrėžiamas vien regėjimu, uosle ar lietimu… Apie tai pasakoja gydytojas akušeris ginekologas Romualdas Šemeta.
Prisilietimai. Mokslininkai, kurie nagrinėjo motinų elgesį pirmo kontakto su naujagimiu metu, pastebėjo, kad visos mamos elgiasi vienodai. Vaikui gimus, mamos tuoj pat jį liečia, glosto, trina. Visa tai atlieka pirštų galais, o paskui ir visu delnu.
Kontaktas „akis į akį“. Didesnė dalis motinų jaučia nenugalimą norą pažvelgti į savo vaiko akis. 73 proc. iš jų prašo jį atsimerkti. Mama geidžia kuo greičiau suasmeninti savo vaiką, t.y., palyginti įvaizdį, sukurtą jos vaizduotėje nėštumo metu su tuo, kas yra iš tikrųjų.
Regėjimo sistema yra viena iš pačių galingiausių veiksnių, formuojančių motinos prisirišimą prie vaiko. Tai patvirtina darbai, kuriuose detaliai aprašomi sunkumai, kai motinoms gimdavo akli kūdikiai. Tokios motinos, nejausdamos atsakančio vaiko žvilgsnio, yra sutrikusios, nutolusios nuo savo naujagimio iki to laiko, kol abu nesuranda kitų bendravimo kelių.
Balsas. Seniai pastebėta, jog motinos kalba su savo vaikais pabrėžtinai aukštu balsu. Tai daroma instinktyviai, orientuojantis į vaiko atsako reakciją, nes naujagimio akustinio suvokimo sistema labiausiai jautri aukštiems dažniams.
Žmonėms bendraujant paprastai ir klausantysis, ir kalbantysis juda į kalbos taktą, sukurdami kažką panašaus į šokį. Pasirodo, naujagimiai taip pat juda suaugusio kalbos ritmu. Jeigu kalbantysis daro pauzę perkvėpdamas arba akcentuodamas kokį nors skiemenį, naujagimis beveik nepastebimai pakelia antakius arba nuleidžia, arba pakelia ranką ar koją. Gyva kalba labai padeda treniruoti vaiko judesius. Ir būtent motina – pirmas žmogus, kuris suteikia vaikui šią treniruotę.
Lygiai taip pat vaikas savo balsu veikia mamą. Motina sugeba atskirti savo vaiko riksmą praėjus kelioms valandoms po gimdymo. Įrodyta, jog alkano vaiko verksmas padidina motinos krūtyje kraujotaką ir dargi savaiminį pieno išsiskyrimą. Krūties čiulpimas skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, gimdos raumens susitraukimą. Dėl to žindymas – puiki profilaktinė priemonė nuo kraujavimų pogimdyminiame periode. Beveik visos maitinančios moterys pastebi, jog vaiko maitinimas krūtimi padidina prisirišimą prie jo, dauguma tyrinėtojų pradėjo oksitociną vadinti prisirišimo hormonu.
Dar 1973 metais buvo sukurtas laktacijos skatinimo metodas negimdžiusioms motinoms, kurios įvaikinusios mažylius. Tam buvo panaudojami visi įmanomi pojūčių kanalai: ir kontaktas ,,oda prie odos”, ir kūno šiluma, ir prisilietimai, ir garsiniai bei regėjimo stimulai. Moterys, kurioms laktacija atsirasdavo, pasakodavo, kad jaučia sustiprėjusį ryšį su vaikučiu.
Bioritmai. Kol vaikas gyvena įsčiose, dauguma jo veiksmų ir ritmų sutampa su tokiais pat jo motinos ritmais. Tai miego-būdravimo ciklas, įprastinis dienos režimas, reguliarus širdies plakimas ir pan. Gimimo momentas nutraukia motinos ir vaiko bioritmų sintezę. Po gimimo momento vaikas pats privalo taikyti savo bioritmus ir elgesį prie išorės pasaulio. Pasikartojančia kasdienine vaiko priežiūra motina padeda jam nugalėti bioritminį stresą.
Kvapas. Naujagimis po kelių savo gyvenimo dienų jau gerai atskiria savo motinos pieno kvapą nuo kito pieno kvapo. Toks uoslės fenomenas turi labai svarbią reikšmę formuojantis prisirišimui prie motinos.Tyrimai parodė, kad 3 ar 4 dieną po gimdymo dauguma motinų pažįsta savo vaiko kvapą.
Motinos šiluma. Visiems gerai žinoma, kad šiluma ramina gyvūnus. Paimk į rankas viščiuką ar kačiuką, sušildyk savo kvapu, ir tas ims snausti.
Naujagimis ne išimtis. Be to, dėl savo fiziologinių ypatumų naujagimis gali greitai atvėsti. Padėtas ant motinos krūtinės iškart po gimdymo naujagimis praktiškai neatvėsta. Tai paaiškinama tuo, kad esant kontaktui „oda prie odos“ ir ypač vėliau, maitinant krūtimi, motina išskiria aktyvią medžiagą, kuri išplečia krūtinės odos kraujagysles ir kartu pakyla kūno temperatūra. Tyrinėtojai pastebėjo, kad motina, bendraudama su naujagimiu, griežtai laiko atstumą tarp savo veido ir vaiko veido, kuris yra vidutiniškai 23 cm. Tai ji daro instinktyviai, orientuodamasi į geriausią vaiko regėjimo ryškumo atstumą (20–25 cm). Įrodyta, kad šis atstumas optimalus ne tik regėjimo ir uoslės suvokimui, bet ir šilumos pojūčiui, sklindančiam nuo motinos kūno.
Žinant, koks stiprus ryšys sieja vaiką ir motiną, tampa aišku, kodėl negalima jų atskirti pirmomis paromis po gimimo. Jeigu patekote į gimdymo namus, kuriuose dar dirbama senais metodais, Jūsų teisė prašyti, kad tik gimęs naujagimis būtų uždėtas ant krūtinės ir nebūtų išneštas į naujagimių palatą pirmomis paromis. Neslopinkime to nuostabaus ir natūralaus šeštojo pojūčio, kurį motina ir vaikas jaučia vienas kitam.
„Mamos žurnalas“
