Žurnalistė, TV laidų vedėja Živilė Kropaitė prisijungė prie fotoprojekto „Žindymas – gyvenimo pamatas“ ir mielai pozavo, kaip maitina sūnelį Vėją. Su Živile kalbamės apie naujas patirtis, kurias teikia motinystė.
Živile, ar ruošėtės natūraliam maitinimui, ar viskas buvo sklandu, gal ir kokių sunkumų teko įveikti?
Ruošiausi, labai norėjau, abu su vyru lankėme kursus, atrodė, kad viską žinome, bet sunkumų vis tiek neišvengiau. Iš pradžių labai skaudėdavo, beveik prilygo gimdymo skausmui, vėliau, kai viskas susitvarkė (pieno sąstovio ar panašių kliūčių nė neskaičiuoju kaip nesklandumų, nes jų visiem pasitaiko), susidūriau su labai rimtu iššūkiu. Ketvirtą mėnesį vaikiukas priaugo mažai svorio, natūralistės vienoje gana fanatiškoje „Facebooko“ grupėje sakė, kad prieaugis normalus, reikia tik dažniau žindyti, akyse mirgėjo skaityti tekstai, kad kai kūdikis ima verkti prie krūties ir ją tampo, tai yra „krūties streikas, kuris tuoj baigsis“, nors iš tiesų jam šiek tiek trūko maisto.
Nors paprastai frazė „vadovaukis motinos intuicija“ man atrodo absurdiška, šįkart širdy žinojau, kad kažkas ne taip (čia tas atvejis, kai per didelis domėjimasis ima kenkti). Sveikiausią frazę, lėmusią sprendimą duoti ir mišinio, pasakė nuostabioji Rima Kurtinaitienė, kurios kursus rekomenduoju VISOMS besilaukiančiosioms. Tokia natūralistė, tokia specialistė, tokia žindymo fanė, regis, galėtų nekęsti vien žodžio „mišinys“, o ji, paklausiusi mano istorijos, ramiai sau sako: „Vis dėlto pirma žindymo taisyklė yra pavalgęs vaikas.“
Vėliau tai, kad kažkas negerai, patvirtino ir prolaktino tyrimas. Manau, anksti įsisukau į darbus, patyriau tam tikrų įtampėlių, tai ir lėmė, kad krito prolaktino lygis, ir penktą mėnesį įvedėme mišinio. Bet dabar Vėjukas jau labai gausiai ir noriai valgo daržoves ir vaisius, tad tuoj tikiuosi likti tik prie natūralaus maitinimo ir papildomo maitinimo maistu.
O štai kitoms irgi rekomenduoju nesikliauti „Facebooko“ grupėmis ir forumais, o būtinai būtinai konsultuotis su patikimais specialistais. Jei gimdai Vilniaus gimdymo namuose, ten išvis yra dieviška paslauga: galimybė pusė metų po gimdymo konsultuotis su nuostabia akušere Ieva Girdvainiene, toje ligoninėje prižiūrinčia laktacijos kabinetą.
Kada po gimdymo grįžote į darbą televizijoje? Kaip organizuojate savo dieną, kas padeda?
Praėjus penkiems mėnesiams, buvo pirmas eteris, prieš tai dar susitikimai dėl laidos, vedžiau didelę konferenciją.
Mano vyras išėjęs tėvystės atostogų, o aš pasilikusi minimalų krūvį, tad, galima sakyti, vaiką auginame abu. Išmokome susidėlioti dieną taip, kad būtų laiko ir veikloms, bet prioritetas liktų kūdikiui. Vasarą labai daug keliavome. Vyras, nors ir tėvystės atostogose, užsiima visuomenine veikla ir vadovauja įmonių teisininkų asociacijai, tad turime bendrą google docsą, kur žymime, kas kada kur norės išeiti. Tada kitas būna su vaikučiu, arba abu. Bet nesakyčiau, kad aš su vaiku būnu mažiau nei kokius 97 procentus laiko. Dažnai ir močiutės ateina, mano mamos darbo grafikas lankstus, tai ji dažnai nori pamigdyti Vėją vežimuke. Ir abi Vilniuje gyvena. Kaip ir seneliai. Žodžiu, mums labai pasisekė. Tiksliau, gal pasisekė Vėjukui tokioje jo ištroškusioje šeimoje gimti.
Kokių savybių įgavote tapusi mama?
Išmokau valgyti nejausdama malonumo (juokiasi). Labai gerai pastebėjo vienas mūsų draugas: kai atsiranda vaikų, apie valgymo malonumus tenka pamiršti: kol kūdikiai visai maži, negali pavalgyti, nes juos reikia sūpuoti, nešioti arba maitinti, o kai kiek paauga, negali pavalgyti, nes jie ima atiminėti maistą. Kadangi mano vaikas pirmus tris mėnesius nesitraukė nuo krūties, restoranuose mane maitindavo vyras, kol aš maitindavau vaiką. Jis pradžioje ir miegodavo tik ant rankų, tai irgi nepavalgysi… Žodžiu, išmokau valgyti bet kaip ir kuo skubiau. Dar į darbą išmokau ateiti per visokius pašalinius įėjimus, kad tik kuo trumpiau įėjimo ir išėjimo procesas truktų.
Didžiausias nerimas, kurį teko patirti tapus mama?
Aš labai išgyvenau, kai Vėjas nemiegojo dienomis. Pamiegodavo po 20 minučių – ir vėl akys stačios. Tik paskui prisiskaičiau apie tas miego fazes ir pamokymus atmerktų akių neišsigąsti. Vyras atrado būdą miegą pratęsti, tiesiog fiziškai užmerkdamas akis. Juokinga, bet vaikas dabar dieną kartais ir 3 valandas išmiega, o ne taip seniai vis verkdavau, galvodama, o siaube, mano vaikas nesivysto, nes kada jam suvirškint visą informaciją, kada jam visko išmokti – juk jis niekada nemiega.
Ar nesusikerta močiučių ir jūsų požiūris į vaiko auginimą? Kaip auginate savo vaikutį – su sauskelnėmis ar be jų? Mankštinate, plukdote, lankote kūdikių kino seansus?
Dar ir tokių būna? (juokiasi). Labai norėjau į klasikinį koncertą kūdikiams, bet tada dar buvo laikai, kai pratinome Vėją miegoti dienomis, ir jei ką suplanuodavome, tiesiog neidavome, jei jis tuo metu miegodavo. Todėl nebuvo lengva.
Baseiną lankome, mankštas darome patys pagal knygutes ar vaizdo įrašus, kasdien patys masažuojame – lankėme puikią kūdikių masažo pamoką. Sauskelnes stengiamės pirkti kuo natūralesnes, negailime pinigų brangioms. Man labai patiko, kaip kartą vyras, kuris šiaip jau toli gražu nėra išlaidūnas, pasakė: „Vėjas bus kūdikis taip trumpai, tikrai manau, kad jis nusipelno, jog nebūtų bet kas ant jo užpakalio dedama“ ar kažkaip panašiai.
O močiučių pamokymai – atskira tema, su tuo turbūt visos ir visi susiduria. Aš ilgai ja galėčiau kalbėti, pasakysiu tik vieną komišką pavyzdį: pirmus mėnesius mano mama, matydama, kiek daug nešiojame vaiką, vis sakė, kad užauginsime rankinuką, kad stuburai mūsų nepaveš ir t.t.
Praėjus pusmečiui, atsitiktinai pasikalbėjo su kažkokia psichiatre, kuri jai papasakojo apie tyrimus, rodančius, kad kuo anksčiau vaikui suteiki saugumo, jį nešiodamas ir neleisdamas jam verkti, tuo savarankiškesnis jis užauga. Kai ji man perpasakojo tuos tyrimus, negalėjau patikėti: juk būtent tai jai ir pasakojau ištisus pirmus tris mėnesius.
Bet aš nieko nekaltinu, tokia jau mūsų visų žmonijos atstovų dalia: idealizuoti praeitį, ir savo praeitį pateikti kaip vienintelę galimą. Aš irgi turbūt tokia būsiu, o kai mano sesė ar likusios draugės lauksis, irgi, kaip ir įprasta, joms įpiršinėsiu savo tiesas. Taip žmogus įgyja galios, o daug laiko leidžiant namuose su vaiku, prarandama savivertė darbiniuose dalykuose, kažkuriose srityse to galios demonstravimo vis tiek turbūt užsinori.
Ką esate atradusi miego trūkumui kompensuoti?
Kadangi Vėjas keliasi 5–6 ryto, o man tai yra tragiškai sunku, porai valandų jį ryto ritualams perima vyras. Aš tuomet pamiegu, bet ne visuomet išeina taip. Miego trūkumo nekompensuoju. Nemiga kaupiasi ir pasireiškia irzlumu bei tingėjimu. Nieko netikėto.
Ar priklausote kokiai mamų bendruomenei, einate kartu į parką pasivaikščioti, dalyvaujate forumuose?
Lankausi la leche lygos susitikimuose, be to, iš JAV grįžusi draugė įkūrė sąmoningų mamų „Facebooko“ grupę pažįstamoms mamoms, tai ta grupė vis aktyvėja. Ten, bent kur ji gyveno, įprasta didžiulis bendruomeniškumas: ne auklės ar lopšeliai vaikus prižiūri, o vieną dieną viena mama visų vaikus, kitą – kita.
Ji visokių idėjų prisirankiojus, žiūrėsim.
Į parką einame po vieną, kad tik vaikas nuo kalbų neprabustų.
Ar atsilaikote norui vis kažką nupirkti vaikui?
Nemanau, kad esu nupirkusi nors vieną nereikalingą prekę, nors pasidairius kai kuriuose interneto puslapiuose noras tikrai kyla. Mėgstu naujus daiktus, bet drabužiais mainomės, ir man tai labai patinka, o paskutinis pirkinys – košelių garintuvas ir trintuvas. Kai prasideda papildomas maitinimas, toli be jo nenueisi.
Ar lengva kūnui buvo sugrįžti į ankstesnes formas po gimdymo? Ar reikėjo dėti kokių pastangų?
Reikia žindyti, tai geriausias būdas. Aš tik po pusmečio išsiruošiau į mankštas (ne dėl tinginystės, o todėl, kad vis atrodė prasmingiau pamiegoti ar būti su vaiku, be to, „ir taip nebūnu, kai dirbu“). O vairuoti viena su juo kėdutėje nesugebu iki šiol, nes jis nekenčia kėdutės. Tad dabar pavyko suderinti, kai maitinimą pakeičia kietas maistas, ir vyras namie gali pamaitinti, žodžiu, trumpai tariant, ilgai į mankštas nepavyko, o dabar einu „Vilkės namuose“ pas trenerę Eglę. Ten ji ir pilvą po gimdymo pasižiūri, ir „dirbam, nedaug laiko turim“ pasako – tikras iššūkis, bet labai patinka ir norėčiau tęsti. Prieš nėštumą buvęs svoris grįžo per 2–3 mėnesius. Tam pasitarnavo nuolat žindantis vaikas, tik pilvas, aišku, kažkoks lieka, bet jo be pratimų nepanaikinsi.
Ar vaikučio gimimas pasufleravo kokių žurnalistinių temų?
Norisi radijo laidos apie vaikų auginimą, bet, kaip pas mus pusiau juokaujama, „kiekviena iš dekreto grįžusi tokią idėją pasiūlo“. Ir taip, tikra tiesa, kad šiuo metu man įdomiausia tema yra žindymas. Šiaip tai net disertacija įdomi būtų, kurioje pagal požiūrį į žindymą galima būtų suskirstyti žmones į kartas, laikmečius, raidos etapus, pvz., „Žindymo dichotomija: iki ir po nepriklausomybės“.
Ar teko patirti kokių komiškų situacijų, tapus mama (kažką panašaus į Bridžitą Džons)? Dėl savo naivumo ar neišmanymo?
Prisimenu, kaip atvėsus orams vis neturėjome kepurės, kur normaliai uždengtų vaikui ausis. Tai pasiūliau užmauti ant galvos pėdkelnes. Ausis uždengė, bet vyras rimtu tonu sako: „Einu aš kuo greičiau su vežimu namo, kad vaikas nepatirtų tokio pažeminimo“. Ir dar – kai jam tebuvo mėnuo, dariausi krūtų kompresą iš ūkinio muilo. Užmigau, vidury nakties pamaitinau, ir tada suvokiau, kad nenuvaliau ūkinio muilo. Nors jau buvo praėję bent trys valandos, o jis – įsigėręs į odą, skambinome greitajai, apsinuodijimo tarnyboms. Tarnyba patarė toliau ramiai žindyti.
Dabar šiek tiek juokinga, o tada labai džiaugiausi, kad tokios tarnybos iš viso vidury nakties dirba.
Ar stengiatės laikytis griežto dienos ritmo, augindama sūnelį? Kokiomis metodikomis vadovaujatės?
Maitinau pagal poreikį, t.y. nuolat (juokiasi). Dėl miegų – laikiausi ir laikausi intervalų, t.y. žinojimo, kad pavyzdžiui, 4 mėn. vaikas būdrauja vidutiniškai 2,15 val., šešių mėnesių – 2,30 val. ir pan.
Sleep trainingo nesiėmiau jokio – man visiškai nepriimtinas atrodo metodas, kai vaikas „mokomas“ užmigti pats, tad ne, griežto ritmo nėra, bet intervalus skaičiuoju ir miego laiką pasižymiu telefono programėlėje, net naktį. Laukiu, kol su amžiumi įgis daugiau gebėjimo pats užmigti, tada bus kita kalba. Dabar net iki šiol „vedame“ laukan, su kombinezonais vežime jam nėra erdvės spurdėti, tad kuo puikiausiai išmiega. Tai gal toks režimo elementas: du kartus per dieną einame į lauką, 2,5–3 val. pabūdrauja – ir vėl miegas. Netikėjau, kai visi sakė, kad režimas atsiranda natūraliai, nusistovėjus cirkadiniams ritmams ir įvedus tam tikrus ritualus, bet būtent taip ir atsitiko.
Ką šeimoje pakeičia vaiko gimimas?
Mes su vyru susipažinę labai jau gretai užsinorėjome vaikų, tad mūsų didžioji santykių dalis apie juos ir sukosi. Dabar jau nepamenu kitaip.
Mūsų atveju iš išprotėjusio aklo susižavėjimo perėjome tiesiai į šeimos kūrimo stadiją. Be jokių svarstymo, dvejojimo, išsamaus susipažinimo su vienas kitu, išbandymo vienas kito stadijų, o dažniau juk būna kitaip. Apibendrintai pasakius. Man atrodo, be proto didelė dviejų skirtingų žmonių meilė tam pačiam vaikui labai vienija, ir ji – tikiu – gali padėti įveikti įvairius etapus. To linkiu mums ir visiems tiems, kurie laukia arba jau sulaukė.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
