Erika Vitulskienė: „Namuose jų išlaikyti neįmanoma, čia ne tie vyrukai, kurie ramiai žaistų“

Likęs namuose, Herkus ieško ir ilgisi brolio

Operos solisto Merūno Vitulskio žmona Erika nenuobodžiauja – visas jos diena užpildo judrūs pametinukai: trimetis Ajus ir pusantrų metukų Herkus.

Erika, ar berniukai jau lanko darželį?

Eina tik vyresnėlis Ajus, mažylis kol kas su manimi namuose. Kadangi iš pradžių negavome vietos valstybiniame darželyje, buvome pasirinkę privatų. Vėliau ta vieta atsirado. Darželio adaptacija sunkiausia buvo man pačiai. Man buvo sunkiau išleisti, negu vaikui priprasti. Jis ir dabar pažadintas šoka iš lovos ir bėga rengtis. Matau tik vieną darželio minusą – iš jo parsineša ligų. Tada jau tenka slaugyti abudu. Šita žiema mums buvo nelengva, vienas po kito sirgdavo apie mėnesį.

Jaunėlis dar nesiprašo į darželį kartu su broliu?

Likęs namuose, jis ieško ir ilgisi brolio, turime vaizdo įrašų, kaip pasitinka prie durų sugrįžtantį Ajų, bučiuoja, net krenta ant kelių tarsi prieš kokį šventąjį. Pavakary išgirdęs, kad brolis pareina, pats pirmas puola atidaryti durų. Labai didelė jų meilė, kunkuliuojanti aistromis, – būdami kartu pešasi, o atskirai būti negali. Nuo kito rudens ketiname į darželį išleisti ir Herkų.

Kai liekame namuose, mažiukas labai mėgsta vartyti knygeles su raidelėmis, dėlioti skaičiukus, puzles. Herkus gali ilgai sutelkti dėmesį, užsiimti viena veikla, tik turi būti šalia jo ir žiūrėti, ką jis daro. Labai mėgsta šokti – kartais rengiame diskotekas dviese. Kasdien stengiuosi eiti į lauką, turime savo pamėgtas žaidimų ir pasivaikščiojimų vietas.  Mažiukas kur kas atsargesnis už brolį, užlipęs ant čiuožyklos, atsargiai nučiuožia. Jeigu mato, kad baisu, geriau iš viso nelips. O mūsų vyresnysis – be stabdžių, jokio baimės jausmo nei aukščiui, nei greičiui, nei vandeniui, nei svetimiems šunims. Milijoną kartų yra atsitrenkęs į stalą ir vis dėlto nepasimokęs, kad bėgant reikia sumažinti greitį. Kartą „neišėmęs posūkio“ prasiskėlė dantenas. Kai pasikalbu su mergaičių mamomis, matau, kad auginti mergaites visiškai kas kita. Anksčiau nebūčiau patikėjusi, kad gali būti toks didelis skirtumas. Mūsų šeimoje auga tikri vyrukai – vienas ypač judrus, o kitas turi tvirtą charakterį.

Sunkiausia Herkų perkalbėti, išsiderėti, sunku jį ir nubausti. Esu prieš fizines bausmes, mes aiškinamės kalbėdami. Kiek tai reikalauja kantrybės, kartais net giliau pakvėpuoti turiu, kad nepasiduočiau piktumui. Herkus pagal Zodiaką Ožiaragis, ir tikrai kartais išlenda ragiukai. Bet nepaleidžiu iki galo neišsiaiškinusi, tai užtrunka ir atima sveikatos, bet auklėdama esu nuosekli.

Vitulskių šeimoje auga tikri vyrukai – vienas ypač judrus, o kitas turi tvirtą charakterį

Abu sūnūs jau kalba? Ar prijuokina savo kalbomis?

Mažasis kalba dar geriau už vyresnėlį! Ajus pradeda vardinti spalvas lietuviškai ir angliškai, ir mažasis – iš paskos. Tik mažojo kūno koordinacija dar prastesnė.

O šiaip jie vienodo ūgio, vienodo svorio. Dažnai žmonės klausia, ar ne dvynukai.

Tas pusantrų metų skirtumas atsispindi gudraujant – vyresnėlis jau supranta, kad galima manipuliuoti broliuku. Vaikams pasakyta, kad į spintą lipti negalima.

Tad Ajus ten uždaro Herkų, o tada jau pats eina neva gelbėti. Arba į spintą uždaro, kai pas jį ateina draugų, – kad mažylis netrukdytų.

O kalbomis, žinoma, kad sujuokina. Vakar pakėliau balsą, vaikai sako: „Mama, nerėk, negražu. Greitai atsiprašyk“. Arba pasidažau, ruošiuosi kur nors išeiti, giria: „Oho, kaip gražu“. Moka jau ir komplimentą pasakyti. Kartą liūdžiu, Ajus prieina ir klausia: „Ką darai?“ Sakau: „Nieko, sėdžiu“. „Kaip sekasi?“, – klausia.

Berniukai vienodo ūgio, vienodo svorio

Koks Merūnas tėtis?

Jis menininkas, ir nuotykiai šeimyniniame gyvenime nesibaigia. Kai dar turėjome šunį, kartą išvedė jį į lauką, o grįžo vienas. Klausiu: „Kur šuo?“ Pasirodo, užmiršo lauke, jo galvoje nuolat pilna minčių, tos kasdienybės kartais ir nebesuvokia. Gerai, kad šuo buvo protingas, pats pareidavo prie durų ir laukdavo. Merūnas dažnai užsisvajojęs. Bet mūsų namuose nėra vyriškų ir moteriškų darbų, Merūnas ir sauskelnes pakeičia, ir su vaikais pasilieka. Jei išvažiuoju kuriam laikui į miestą, grįžusi namų neatpažįstu. Paleista ant žemės 500 kamuoliukų, pripūsta čiužinių, iš namų padarytas žaidimų parkas, skamba muzika, visur pilna sausainių trupinių…

Tada bandau susivaldyti ir nepratrūkti.

O jei jis išsiruošia į miestą su vaikais, tik paskui pamatau, kad aprengęs vaikus drabužiais su dėmėmis ant pilvo, apmovęs skirtingas kojines. Arba prie ausies kuriam prilipęs šokolado gabaliukas – jis tokių dalykų nepastebi. Tikiuosi, darželio auklėtojos būna atlaidžios, jei kurį rytą Ajų atveda tėtis. Gali būti išvirkščios pėdkelnės ar nederantys spalvų deriniai.

Ar laikotės dienos režimo?

Mūsų režimas labai griežtas nuo pat gimimo. Visur laikomės taisyklių, taip buvo ir auginant pirmą vaiką, o gimus antrajam dar griežčiau pradėjome laikytis, „neišlipti“ iš grafikų, nes tik taip galiu turėti truputį laiko sau. Jei nesusidėliojame, viskas byra tarsi kortų namelis. Pietų miegelio vaikai miega kaip laikrodukai, nuo 13 iki 15.30, ir valgo jie kaip laikrodukai. Jei būname svečiuose, pradeda prašyti maisto tą valandą, kada esame įpratę. Ajus dar moka pakentėti, o Herkus krenta ant žemės ir rėkia, kad nori valgyti. Pietų miego gal ir nenorėtų, bet vaikų nuomonės mes neklausiame. Jei nepamiega, būna pikti, pavargę. Žmogui miegas didelis turtas. Kiekvieną rytą atsikėlusi pasvajoju, kaip ir pati eisiu su Herkumi pietų miegelio, bet vis atsiranda darbų. Tai skalbiniai, tai maisto gaminimas, o ir draugių pasiilgstu. Labai laukiu, kada grįš Merūnas, tada galėsiu retkarčiais ištrūkti iš namų.

Vaikams išmanieji prietaisai kol kas tuščia vieta. Jie nori bendrauti, draugauti

Vakare 9 valandą vaikai jau eina miegoti. Anksčiau migdydavau 10 val., o dabar valanda paankstinau. Stengiuosi ir sau skirti laiko, nes jei nueinu su jais kartu miegoti, jaučiu, kaip emocinė būsena pasidaro prasta. Vakare norisi dar valandėlę paskaityti knygą, pavartyti žurnalą, pasvajoti.

Ar mėgstate gaminti?

Maisto gaminimas man yra pareiga, nesu mėgėja gaminti, anksčiau žiūrėdavau į tai kaip į kančią, o dabar pakeičiau požiūrį. Turiu draugę, kuri mėgsta eksperimentuoti, dalinasi savo receptais, atsiunčia savo patiekalų nuotraukų. Tai įkvepia ir mane išbandyti. Bet aš negaliu labai fantazuoti – nepilu kokoso pieno ar grietinėlės, nes riboju kalorijas.

Man labai pasisekė, kad vaikai valgūs, Herkus yra daržovinis, labai mėgsta žiedinius kopūstus, brokolius, kopūstų sriubą, o burokai jam kaip šokoladas. Ajus nėra toks sveikuolis, labiau miltinis, saldaininis, labai mėgsta granatus ir vynuoges, nuo kurių jam energijos padvigubėja. Net šokoladas duoda mažiau energijos negu vynuogės. Ir svečius esame įspėję, kad nesineštų vynuogių, ners tada namuose prasidės uraganas.

Vaikai valgo tą patį, ką gaminu sau. O pati maitinuosi sveikai: žuvis, grikiai, daržovės, vištiena, kalakutiena… Nesu didelė mėsos gerbėja, bet Merūnas labai mėgsta mėsą. Ir vaikams patinka kotletukai. Vaikams neperkame kokakolų ar kitokių saldžių gėrimų, įprato gerti vandenį. Jie nevalgo ir skrudintų bulvyčių, neperkame picos.

Berniukų režimas labai griežtas nuo pat gimimo

Sekmadienis mūsų namuose – blynų diena, kepu arba blynus, arba varškės keksiukus. Varškės keksiukai išgaruoja labai greitai, vaikai ypač juos mėgsta. Vis bandome tartis su močiute, kad neneštų saldainių, saldžių sūrelių. Tai mūsų pagrindinė konfliktų priežastis… O vaikai, žinoma, labai laukia močiutės, nes šiaip saldumynų ribojame. Dėl to jiems didžiausia šventė važiuoti į vaikų gimtadienius, kur bus torto.  Man smagu, kad jie turi ko laukti ir džiaugtis, nes jei būtų pertekę, nebesuprastų torto vertės. Tuose gimtadieniuose vaikšto apie tortą niekaip nesulaukdami, tada bus pjaustomas.

Aš pati užaugau „ant“ blynų, koldūnų, makaronų, mitybos įpročiai susiformuoja nuo mažens, pasąmonėje užsifiksuoja, kas skanu. Paskui nėra paprasta pereiti prie sveiko maisto. Meluosiu, jei sakysiu, kad man tai padaryti buvo labai lengva. Jei nepilnėčiau, tai ir toliau valgyčiau blynus. Mėgstame kiaušinius. Ryte dažnai kepame kiaušinienę, kartais verdu košes. Turiu grilį, garpuodžių, visą įrangą, kokios tik reikia sveikam maistui gaminti.

Kokia smagiausia jūsų šeimos laisvalaikio pramoga?

Labai mėgstame batutų parkus, kamuoliukų jūras ir baseiną. Tokių pramogų prasimanome ir Lietuvoje, ir užsienyje. Arba einame į gamtą, nuo kalnų čiuožinėti. Vaikai nemėgsta piešti, bet dievina plastiliną, dažnai lipdo.

Prisiterlioja ir būna laimingi. Namuose jų išlaikyti neįmanoma, čia ne tie vyrukai, kurie ramiai žaistų. Blogiausia, jei kuris suserga, tada negalime eiti į lauką – o tai jau katastrofa.

Ar mėgstate pirkti drabužėlius?

Dažniausiai apsipirkinėjame užsienyje, man labai gražu kurti drabužių derinius. Kiekvieną kartą praeidama pro mergaičių skyrių, paglostau sukneles. Mūsų berniukų toks amžius, kad daugumą drabužėlių sudėvi, bet turime ir tokių, kurie neužvilkti nė karto, net su etiketėmis. Šiemet ketinau pasidomėti mamų muge ir priduoti drabužėlius ten, kad nereikėtų išmesti. Galbūt kažkas juos dar smagiai sunešios.

Mėgstate keliauti su šeima?

Kai Merūnas dirba užsienyje, jam liūdna be mūsų. Skrendame aplankyti, tik tas išsiruošimas būna siaubingas. Pilni lagaminai, du vaikai, kurie ramiai nepabūna nė minutės. Oro uostuose visos šiukšlių dėžės būna apžiūrėtos, visi varžteliai, kurie tik gali atsisukti, atsukami, visi mygtukai paspaudžiami. Turbūt yra normalių vaikų, kurie lėktuvuose sėdi, o mūsiškiai nori judėti.

Iki Londono tik 2 valandos, bet po skrydžio išlipu šlapia. Jie lenda po kėdėmis, nardo keleiviams tarp kojų, prisistato, jei kas valgo šokoladą. Išlipdami jau būna geriausi draugai ir su puse lėktuvo, ir su stiuardesėmis. Ko tik nesu išbandžiusi – pasiimu planšetę, leidžiu žaisti mobiliuoju telefonu, jau nekalbant apie pieštukus ir popierių. Bet jiems išmanieji prietaisai kol kas tuščia vieta. Jie nori bendrauti, draugauti.

Kiekvieną kartą mintyse nusikeikiu, kad tai tikrai paskutinis mano skrydis. Bet pasiilgstame tėčio ir vėl skrendame.

Iki Londono tik 2 valandos, bet po skrydžio išlipu šlapia, – sako Erika

Ar skaitote knygas apie vaikų auklėjimą?

Aš viską gyvenime arba darau, arba visai nedarau. Jei darau, nuosekliai nuo A iki Z. Esu perskaičiusi visas knygas apie gimdymą, kokias tik buvo galima rasti, nuo fiziologinio iki dvasinių aspektų, labiausiai patiko R.Šemetos knyga „Gimdymas su šypsena“. Ji padėjo man nusiraminti. Paskui perėjau prie psichologinės literatūros, auklėjimo knygų. Ieškojau patarimų, kaip auginti pametinukus. Konsultavausi ir su vaikų psichologais, einu į visas įmanomas paskaitas ta tema. Mūsų vaikai nėra paprasto charakterio, abu skirtingai reaguoja į bausmes, reikalavimus, pagyrimus. Kai sako, kad vieną vaiką užauginęs jau viską žinai apie vaikų auginimą, tai tikrai netiesa. Vaikai juk tokie skirtingi.

Ginta Liaugminienė, Studijos „G foto“ nuotraukos

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 6 = trys

Kitos temos: