Lietuvoje gyvenanti kavos ekspertė iš Etiopijos Eskedar Maštavičienė įsitikinusi, kad vaikai į šeimą ateina tada, kada reikia jiems, o mūsų, tėvų, užduotis – mokėti augti kartu. Apie savo motinystės patirtis pasakoja trijų vaikų – 15 metų Hanos, 10 metų Matijo ir 6 metų Masajaus – mama.
Eskedar, mama tapote labai jauna – dvidešimties?
Šiandien manoma, kad gimdymą galima planuoti, pasirinkti net mėnesį, kada turėtų gimti vaikelis. Pageidaujama, kad tai įvyktų jau pasiekus finansinį stabilumą, turint namus… Bet mano atveju viskas buvo kitaip. Visi mano vaikai atėjo tada, kada norėjo jie patys.
Aš išvykau iš Etiopijos dėl politinio persekiojimo – kad nebūčiau įkalinta kaip aktyvi visuomenininkė, turėjau bėgti iš šalies. Tuo metu laukiausi savo pirmosios dukrytės. Dabar manau, kad Hana yra mano stiprybės šaltinis dėl to, kad ji su manimi išgyveno pačius sunkiausius gyvenimo momentus. Ji mano pilve ištvėrė kelionę jūra, kol laikinai apsistojome Maltoje, kur dukrytė ir gimė. Jai buvo vos keli mėnesiai, kai su draugu, Hanos tėčiu, atvažiavome į Lietuvą – pamenu, kad buvo 2007 -ųjų žiema, vasario mėnuo, ir mums buvo neįtikėtinai šalta. Kurį laiką gyvenome pabėgėlių stovyklose Pabradėje, Rukloje. Bet nematėme prasmės ten gyventi, norėjome mokytis kalbos, susirasti darbus.
Atvykome į Vilnių, aš ėjau pasivaikščioti Gedimino prospektu ir tą pačią dieną radau savo pirmąjį darbą greito maisto užkandinėje. Tada dar nemokėjau kalbos, bet kai esi jaunas, gali dirbti bet kokį nekvalifikuotą darbą – tai negąsdina. Kadangi turėjome kūdikį, Raudonojo kryžiaus organizacija sakė, kad galime kreiptis į savivaldybę ir gauti vaiko pinigų. Bet mes nesikreipėme. Pašalpa nebuvo tas dalykas, kurio būtume norėję. Hanos tėvelis irgi susirado darbą, pasikeisdami auginome kūdikį. O paskui, kai jau buvo galima leisti į darželį, Haną ten ir nuvedėme – jai buvo 1 metai ir 8 mėnesiai. Pamenu, kai pirmą dieną atėjau jos pasiimti, ji manęs iškart paklausė, ar rytoj galėsime čia dar ateiti. Jai taip patiko būti su vaikais! Hana iki šiol labai myli vaikus. O tada darželio auklėtojos sakydavo, kad ji labai globėjiška ir rūpestinga, jei pamato kur vienišą vaiką, iškart prieina, kalbina, kviečia žaisti. Hana priprato prie darželio iškart. Aš manau, kai kurie tėvai labai bijo paleisti vaikus iš savo globos, jei galėtų, augintų patys iki mokyklos. Arba geriau samdo auklę, o ne leidžia į darželį. O iš tikrųjų iki 4 metų vaikas turi visiškai išmokti socializuotis. Jeigu iki to neišmoksta, paskui jau sunku. Iš didelės meilės mes apsunkiname vaikų gyvenimą, nes jie neišmoksta bendrauti.
Anksti į darželį išleidote ir vėliau gimusius du sūnus?
Berniukai pradėjo lankyti į darželį maždaug dvejų metų, grįžusius iš darželio aš juos dar pamaitindavau krūtimi. Mano kultūroje, Etiopijoje, vaikus tėvai anksti paleidžia iš savo globos, jie auga prižiūrimi visos bendruomenės, vaikas yra visų, visi ir pamaitina, ir paauklėja, kai reikia, ir pabara. Man iš pradžių Lietuvoje to bendruomenės gyvenimo labai trūko. Žinoma, čia gyvenimo būdas kitoks, žmonės gyvena individualiau, kartais net nežino, kas kaimynai už sienos. Gerai, kad dabar per socialinius tinklus gali susirasti mamų bendruomenę, kartu pasivaikščioti, pakalbėti. Aš pati esu komunikabilus žmogus ir netrunku susikurti mažos bendruomenės ten, kur gyvenu. Kaimynų močiutė tampa mūsų močiute, pas kurią po pamokų gali užsukti Hana, kad nesijaustų vieniša. O mūsų berniukai tampa vos ne broliais vienturčiui kaimynų berniukui, su kuriuo praleidžia labai daug laiko ir nuolat eina vieni pas kitus į svečius.
Ar dažnai pasakojate vaikams apie savo vaikystę, šalį, kurioje augote?
Su vyresnėle Hana kartais kalbame, kaip ji supranta feminizmą. Papasakoju, kai augau aš pati Etiopijos kaime ir buvau tokio amžiaus, kaip dabar Hana, mergaitėms nebuvo leidžiama važiuoti dviračiu, žaisti futbolą, plaukti upėje ar net joti arkliu. Kaime buvo laikomasi senovinių tradicijų, kad taip mergina gali prarasti nekaltybę, o tada niekas nenorės jos imti į žmonas. Laimė, kad mano seneliai, su kuriais aš augau, nebuvo tokie konservatyvūs. Aš žaidžiau futbolą. Bet vyrų ir moterų teisės skyrėsi – pavyzdžiui, mano dėdė yra bankininkas, o mama aukštojo mokslo negalėjo siekti. Vyrams siekti karjeros ten normalu, o moteris turi užsidirbti mokslams pati. Mano mama dirbo, kad galėtų į mokslus išleisti savo seserį. Štai tokiu atveju ir reikia kalbėti apie feminizmą, kovoti už jį. O Lietuvoje feminizmas kitoks, kartais, mano požiūriu, net nesveikas. Feminizmas nėra kova už tai, kad moterys įvairiose gyvenimo sferose išstumtų vyrus.
Jau turėdama vaikų, Lietuvoje baigėte studijas?
Kai gimė mažiausiasis, aš studijavau VGTU magistratūroje. Kartą leliuką palikau su savo pussesere, o vidurinįjį sūnelį Matijų su savimi pasiėmiau į paskaitą. Tada jam buvo kokie ketveri metukai. Jam ta paskaita paliko didžiulį įspūdį, nes dėstytojas leido naudotis kompiuteriu. Paskui dar ilgai kalbėjo, kad užaugęs irgi mokysis tame pačiame universitete. Beveik taip ir yra – dabar jis ir mokosi VGTU licėjuje. Jam patinka inžinerija, sekasi matematika.
Viename interviu esate pasakojusi, kad priprasti prie lietuviško klimato nebuvo lengva?
Pirmais metais labai šalta buvo man pačiai, todėl prirengdavau ir vaiką. Dabar manau, kad dariau klaidą, kaip ir dauguma tėvų. Mano vaikai sirgdavo ne peršalę, o perkaitę. Reikėjo ne vienerių metų, kad suvokčiau: vaikai patys geriausiai jaučia, kada jiems šalta, o kada karšta. Dabar leidžiu spręsti patiems, kaip jie nori apsirengti, pasirinkti šiltesnę ar lengvesnę striukę, sportbačius arba žieminius batus. Pažiūriu tik, kad pasiimtų šaliką ir pirštines. Vakar mano paauglė dukra grįžo iš mokyklos be striukės. Pasakė, kad paskolino draugei, kurios striukę užrakino – draugei buvo šalta, o Hanai ne. Žinoma, ji buvo su storoku džemperiu.
Aš manau, šaltis yra psichologinis dalykas, prie kurio galima priprasti. Aš pati dabar žiemomis rengiuosi nepalyginamai lengviau, nei pirmaisiais metais, kovo mėnesį jau išsispiriu iš aulinukų ir kartais vaikštau net be kojinių. Išmokau priimti lietuvišką orą su visais keturiais metų laikais, pamėgau žiemos maudynes. Jeigu nesimaudau upėje, palendu bent po šaltu dušu. Šią žiemą daug maudžiausi sniege – turime didelę terasą, toks geras jausmas sniege pasivolioti! Aš susidraugavau su šalčiu. Bet, žinoma, man mieliausia vasara, nes tada galiu vaikščioti basomis. Patinka ir ruduo, jis toks romantiškas, net lietingą dieną niekada neimu skėčio. Lyja ar sninga – iškeliu galvą į viršų ir praveriu burną, kad įkristų snaigė. O pavasaris man labiausiai primena Etiopiją. Kai žydi pienės, labai panašu į mūsų krašte žydinčias geltonas adiabebas. Tada nori nenori sugrįžta prisiminimai apie gimtinę, Sacharos karštį.
Ar esate sportuojanti šeima?
Esame dinamiški, vaikai mėgsta plaukti, žaisti futbolą, berniukai lanko sportinius šokius. Išmoko slidinėti, ir tai jiems labai patinka. Hana lankė net beisbolą, bet dabar sportą nukonkuravo knygos. Ji tokia skaitytoja! Tikriausiai didžiausia bausmė būtų atimti iš jos knygą. O berniukus reikia skatinti, kad skaitytų. Esame sutarę, kad už perskaitytą knygą gauna 5 eurus. Bet jie nedažnai pasinaudoja ta galimybe (juokiasi).
Matijaus ir Masajaus gyvenime šokiai atsirado todėl, kad to norėjo mano buvęs vyras. Iš pradžių nuvedėme į pramoginius šokius, paskui parėjome į sportinius. Jaunėliui Masajui yra 3 treniruotės per savaitę, o viduriniajam Matijui – kiekvieną dieną po 2 treniruotes. Savaitgaliais dažnai būna varžybos. Berniukai mėgsta dalyvauti ir šachmatų varžybose.
Mūsų namuose daug muzikos, aš pati labiausiai mėgstu džiazą, latino, italų, prancūzų muziką, o kartais ir lietuvių – labai patinka Vytautas Kernagis. Hana klauso roko. Ji ir Matijas porą metų lankė muzikos mokyklą. Kadangi namuose turime pianiną, dabar pagroja iš natų, kurias randa internete.
Kiek jūsų namuose žaislų?
Dažniau perku ne žaislus, o stalo žaidimus, kuriuos galėtume žaisti drauge. Stalo žaidimų turime daug: šachmatai, šaškės, monopolis, kortos… Kartais matau, kad prie šachmatų lentos Matijas sėdi vienas pats ir mokosi taktinių ėjimų. Visa šeima žiūrėjome serialą „Karalienės gambitas“, vaikams šis filmas paliko didelį įspūdį.
Vaikų gimtadienio proga stengiuosi dovanoti ne pliušinius žaislus, o kokią nors pramogą, kad laiką galėtume praleisti visi kartu. Pernai mažiausiasis panorėjo, kad visa šeima nueitume į kiną. Hana kažkada pageidavo gimtadienio namuose su draugėmis ir nakvyne. O dešimtmetis Matijus sako, kad jis gimtadienio proga gavo geriausią dovaną, kokia tik gali būti, – dieną Druskininkų „Snow arenoje“. Porą valandų treniravosi su treneriu, paskui čiuožė savarankiškai. Bet tuo viskas nesibaigė! Treneris mums papasakojo apie programą, kad 16 savaičių norintieji galės mokytis slidinėti nemokamai. Taigi 16 savaitgalių mes važiuodavome į Druskininkus, aš likdavau mašinoje dirbti arba numigti, o vaikai eidavo į slidinėjimo treniruotes. Visi trys išmoko puikiai slidinėti!
Esate kavos žinovė. Ar vaikai jau irgi ragauja šio gėrimo?
Mažiukas valgo pupeles (juokiasi). O Hana kartais ateina į kavinę ir padeda ruošti kavą klientams. Vakar sužinojau, kad ir vidurinysis jau geria kavą! Mano draugė atsiuntė nuotrauką iš kavinės priešais šokių mokyklą, kur sūnus sėdi su draugu. Kai jo apie tai paklausiau, sakė gėręs kavos, kad neužmigtų per treniruotes.
Mano kultūroje kava nėra toks dalykas, nuo kurio vaikus reikia apsaugoti. Lietuvoje paaugliai mėgsta kavą su sirupu, pienu, stipriai pasaldintą. Mano gimtajame regione į kavą cukrus nededamas, kava geriama su druska ar sviestu – toks gėrimas vaikams nelabai patinka. Bet ragauti jie turi visas galimybes, niekas nedraudžia. Be to, nuo 8–10 metų Etiopijoje vaikai jau mokomi kavos virimo ceremonijos, vaikai paruošia kavos tėvams. Ir tai nėra du šaukšteliai maltos kavos, kurie įberiami į puodelį ir užpilami karštu vandeniu, kaip Lietuvoje (juokiasi). Kavos pupeles reikia skrudinti, malti, virti. Kavos paruošimas užtrunka valandą laiko. O per gėrimo ceremoniją kiekvienas išgeria po kokius 3 puodelius, kartais tai vyksta ne vieną kartą per dieną. Aš galiu išgerti ir 9 puodelius, jei turiu svečių, bendrauju. Juk kava yra socialinis reiškinys, būdas bendrauti, kartu leisti laiką. O be kompanijos galiu negerti kelias dienas. Džiaugiuosi, kad auga vaikai ir greitai turėsiu su kuo gerti kavą namuose! Mano kultūroje kava geriama ne vienumoje.
Kokių auklėjimo principų laikotės jūs?
Visi namuose turime tam tikrų pareigų ir turime įnešti savo indėlį į tvarką ir buitį. Kažkas pavedžioja šuniuką, kažkas iškrausto indaplovę ar sulanksto skalbinius. Kasdien nereikalauja atsiskaityti už nuveiktus buities darbus, bet savaitgaliais prašau vaikų pagalbos, kad padėtų. Dėl skirtingo amžiaus pareigos ir atsakomybė skirtinga – kartais berniukai klausia, kodėl Hana gali ilgai neiti miegoti? Kodėl jai leidžiama nakvoti pas drauges? Tada atsakau, kad ji vyresnė, jos atsakomybė irgi didesnė.
Esate daugiavaikė šeima…
Dabar manau, kad tų vaikų galėtų būti ir daugiau. Jie auga, tokie įdomūs ir geri. Pandemija ir karas rodo, kad vienintelis turtas, kuris iš tiesų brangus, yra artimi žmonės. Stebėdami, kas vyksta Ukrainoje, matome – žmonės palieka namus, visą turtą, viską, kas užgyventa, pasiima tik vaikus ir augintinius. Visa kita nėra taip svarbu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
