Praeitą televizijos sezoną Katažina Zvonkuvienė buvo projekto „Du balsai – viena širdis“ komisijos nare. Komentuodama dainuojančias šeimas, ne kartą susigraudino – sako, jai labai gražu, kai dainuoja mamos su dukromis, broliai su seserimis ar seneliai su anūkais. Katažina ryžosi į sceną pasikviesti savo seserį Aliciją ir padainuoti kartu. Zvonkų dvynukai Kornelija ir Donatas projekte dalyvauti dar per maži – jiems dabar pusantrų.
Katažina, ar jau svajojate apie laiką, kai dainuosite kartu su vaikais?
Muzika apskritai sujungia žmones, o kai muzikuoji kartu su kraujo ryšiu susietais žmonėmis, tas jausmas dar sustiprėja. Kiekvieną kartą, kai projekte matydavau dainuojančius tėvus su vaikais, pagalvodavau: o kaip būtų, jei dainuotume mes? Dažnai pasvajoju, kad vaikai būtų paveldėję mūsų su Deivydu muzikalumą. Matysime, kaip bus iš tikrųjų.
Mes su vyru gana veiklūs žmonės, ir mūsų namuose neskamba muzika nuo ryto iki vakaro. Bet pastebėjau, kad įjungus Youtube dvynukai atpažįsta mano dainas iš pirmų akordų. Dar nė negirdėti vokalo, o jie jau šaukia: „Mama, mama“. Kornelija, išgirdusi muziką, pradeda šokti, galbūt bus ne dainininkė, o šokėja?
Ar vaikai jau pradeda kalbėti?
Jie jau puikiai supranta, ką kalbame, Kornelija moka gana daug žodžių, kartoja, ką pasakome. Donatėlis kalba mažiau. Pastebiu, kaip skiriasi berniuko ir mergaitės auginimas. Kornelija visur pirma – ji net gimė dviem minutėmis anksčiau už brolį, jai pirmai išdygo dantukas, pirma pradėjo vaikščioti, kalbėti.
Rašoma, kad mergaičių raida būna spartesnė negu berniukų, ir mūsų šeimoje tai pasitvirtino. Bet Donatėlis turi savo privalumų: jis mažiau reikalauja dėmesio, pats moka pažaisti, nuolatos nesiprašo ant rankyčių. Nereikia, kad atsidūrus tarp žmonių staiga visi džiaugtųsi tik juo. Jis savarankiškesnis.
O Kornelija nori labai daug dėmesio. Ji emocionalesnė – jei džiaugiasi, tai kvatoja visu balsu, bėgioja, šokinėja, o jei pyksta, – irgi iš širdies. Jei kas nors nepavyksta, ji, lygiai kaip ir aš, labai susinervina, turi čia ir dabar tai padaryti. Reikia atitraukti dėmesį kokiu žaisliuku ar užsiėmimu, tada pamiršta savo nesėkmes.
Ar skiriasi berniuko ir mergaitės žaislai?
Vaikai nelabai domisi žaislais, kur kas įdomiau tikri daiktai – dangteliai, dėžutės, spintos. Jiems patinka atrasti lobius stalčiuose. Tos stalčių ir durelių apsaugos šiais laikais kažkokios labai nepatikimos, nes mūsų vaikai nurauna visas apsaugas. Dabar jų toks amžius, kai viskas domina ir viską nori iščiupinėti.
Kornelija labiau klauso, jei pasakau, kad negalima, o Donatėlis verčia namus iš peties. Visada puse žingsnio turi nuspėti, ką padarys. Kartą pamačiau, kaip susirado kėdę, užlipo ant jos, o tada užsiropštė ant stalo. O ten kompiuteris, puodelis kavos (ačiū Dievui, atvėsusios), vaza su gėlėmis. Reikėjo tik akimirkos, kad visa tai būtų išvartyta. Dabar tenka suguldyti kėdes po stalu, kad vaikai jų nepasiektų.
Donatėlis neturi stabdžių, jis eina, lipa, bėga, visada pilnas mėlynių, o Kornelija kur kas atsargesnė, stačia galva nepuola.
Kokių mitybos teorijų laikotės šeimoje?
Abudu vaikai apetitu nesiskundžia. Mes maitiname vaikus taip, kaip valgome patys. Neduodame šviežio pieno, tik raugintus produktus: natūralaus jogurto, varškės. Geriau renkamės ne šokoladinius sūrelius, o gryną varškę, pagardintą šaldytomis uogomis ar uogienėmis. Kai augau aš pati, kaime visi laikė karves, atrodė, kaip vaikas gali užaugti be šviežio pieno? Bet dabar pieno ir kokybė kitokia, iš parduotuvės nusiperkame ne tokį, koks būna tik pamelžtas. Jei kepu kiaušinienę ar blynus, žinoma, pieno įpilu. Bet vaikai – mėsos mėgėjai, kaip ir aš. Žuvies nelabai valgo – jei vienas valgo, kitas nenori. Tenka gaminti atskirai. Mūsų vaikai dar nėra ragavę nei saldainių, nei šokoladų. Kartais sugraužia nebent paprastų sausainiukų ar močiutės atvežtų bandelių. Jie negeria sulčių nei arbatų, tik vandenį. Vienu metu virindavau vandenį iš čiaupo, dabar dažniau perku vandenį, skirtą vaikams. Saldintų gėrimų jie ir neprašo.
Džiaugiuosi, kad vaikai nealergiški maistui, tik Kornelijos organizmas jautresnis, kartais ją nuo kažko išberia. Net porą kartų atlikome alergologinius tyrimus, vis įtariau, kad jai netinka pieno produktai, bet tyrimai alergijos neparodė. Kornelijos, kaip ir mano, oda jautriai reaguoja į dehidrataciją. Namuose per sausas oras, todėl gydytoja patarė dažniau tepti emolientais odelę ir drėkinti orą. Per keletą dienų visi bėrimai baigėsi. Sakoma, jei nori sužinoti apie savo vaiko sveikatą, pasižiūrėk į veidrodį pats. Mano oda irgi jautriai reaguoja į drėgmės netekimą – jei neišsimiegu, geriu daugiau kavos ar būnu sausoje patalpoje, visada turiu problemų dėl odos.
Ar dvynukus auginate pagal griežtą dienotvarkę, laikotės dienos režimo?
Mūsų režimas dėliojasi pagal vaikų miegą. Jei anksčiau atsikelia, anksčiau ir valgo, anksčiau einame į lauką. Pagal knygas ar kažkokias mokslines teorijas vaikų neauginu, jokių sistemų netaikau. Jei atsikelia septintą ryto, žinau, kad vienuoliktą bus miegelis, paskui – laikas į lauką, paskui pietausime, žaisime, o vakare, parėjus tėčiui, kur nors važiuosime ar eisime visi kartu.
Pusantrų metų dvynukai jau buvo Turkijoje ir Egipte?
Į Turkiją skridome dar prieš pirmąjį gimtadienį visa šeima, taip pat kartu keliavo ir draugai su šeimomis. O į Egiptą išsiruošėme rudenį su mano seserimi Alicija ir vaikais. Viename populiariausių kurortų – Hurgadoje – poilsiavome lapkričio pradžioje. Skridome prisitaikydami prie sesės rudens atostogų, nes ji dirba mokytoja. Pati esu Egipte buvusi ne kartą, tad žinojau, kad geras oras tikrai bus garantuotas. Pats skrydis buvo nesunkus, nes, tik pakilus lėktuvui, iškart abu vaikai užmigo. Bet šiaip antroji dvynukų kelionė buvo sunkesnė nei pirmoji, tiesiog jie jau didesni, aktyvesni, nebesėdi vežimėlyje ir nebebūna ant rankų. Be to, buvo šiokių tokių problemų dėl maisto, nes vaikai jau valgė ne vien mišinėlį.
Daržovių košyčių ten neišvirsi, vežėmės krūvą stiklainiukų, kuriuos reikėdavo pašildyti. Susiruošdavome prie jūros, vaikai užsimanydavo valgyti – ir vėl turėdavome grįžti į viešbutį, ieškoti, kur pašildyti maistelį. Ten jie ir kėlėsi labai anksti, jau šeštą ryto būdavo gyvi. Kadangi Kornelija labai jautri, po poros dienų prasidėjo saulės alergija, reikėjo ją saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Manau, rudenį, jei keliausime kur nors toliau, bus paprasčiau, nes su vaikais jau galima susitarti.
Ką veikiate pervasara?
Dažniausiai vasarą kažką nuveikiame ekspromtu. Pavyzdžiui, labai džiaugiamės, galėdami savaitėlę pabūti Klaipėdoje prie jūros. Mums su Deivydu vasara yra darbymetis, tai jei planuojame keliones, dažniausiai rudenį.
Ar turite pagalbininkų, augindami dvynukus?
Tų pagalbininkų tikrai daug: mano mama, sesuo su vyru (jie yra krikšto tėvai), turime auklytę, taip pat paslaugią kaimynę, kuri sutinka pagelbėti, jei reikia ištrūkti iš namų kažkur neplanuotai. Mūsų vaikai žmonių nebijo, jie auga labai socialūs. O kartais su vaikais pabūna ir mano draugės: iš pradžių bijodavo, kaip čia susitvarkys su dviem, bet kai pasilieka, tai ir supranta, kad nieko čia tokio.
Labai greitai perpranta tą „dvynukų sistemą“ – juk jei vieną reikia perrengti, kitą įkeli į maniežą, ir viskas. Tik psichologiškai atrodo labai sunku auginti dvynukus, o realybėje – įpranti, ir paprasta.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
